Unsplash.com nuotrauka

Ricko Carsono knygoje „Kaip suvaldyti vidinį gnomą?“ autorius apibūdina žmones kankinančius vidinius balsus, kurie nuolat kritikuoja viską, ką darome. Pavyzdžiui, daugelis iš savęs esame girdėję tokių frazių: „niekam nė trupučio nėra svarbu, ką galvoji“ arba „tau turėtų būti gėda dėl to, ką padarei.. Negatyvios ir niekuo nepagrįstos mintys nėra geras požiūris į save: kartais taip giliai įsitikiname, kad esame nieko verti, jog nuolat primename sau apie kiekvieną mažiausią klaidą, kurią tik padarome, nesugebame sau atleisti, kad suklydome. 

Kartais atrodo, kad pats didžiausias mūsų priešas gyvena mūsų galvoje. Ir dažniausiai šis priešas – mažasis gnomas – mus gėdina: kažką padarėme ne taip, kaip reikėjo, netobulai, nepagalvojome apie smulkmenas. 

Tačiau ar tikrai, jei norime būti gerais žmonėmis, turėtume nuolat save kritikuoti? Ar tikrai turime nuolat slėpti savo silpnybes ir klaidas tam, kad visiems atrodytume tobuli? Ar tikrai turime nuolat save gėdinti? 

Gėdos jausmas dažnai būna esminis ir depresija sergančių žmonių mąstyme. Dažniausiai tokiuose kontekstuose gėdą siejame su jausmu, kad esame beverčiai, arba itin žemu pasitikėjimu savimi. Kitaip tariant, leidžiame gėdos jausmui mus apibrėžti, kai manome, jog mūsų padarytos klaidos yra neatleistinos. Gėdos jausmas verčia mus galvoti, kad savo esme esame prastesni nei kiti arba beverčiai. Šitokio jausmo priežastis – mūsų nuolat daromos klaidos, kurių negalime sau atleisti. Šitokia būsena dažnai tampa užsidarymo ir pasidavimo priežastimi: „Ai, tiek to. Kodėl reikia stengtis? Juk vis tiek visą laiką susimaunu…“, – dažnai  pasakome. 

Unsplash.com nuotrauka

Mokslininkų teigimu, egzistuoja dar viena depresijos forma, vadinama „tobulai slepiama depresija“. Gėdos jausmas joje taip pat esmingas, tačiau jo poveikis kiek kitoks. Žmogus, užuot save motyvavęs, išsikelia neįgyvendinamų tikslų, o tada nuolat save vertina pagal juos. Kitaip tariant, niekada negali būti patenkintas, nes išsikėlei tikslus, kurių negali įveikti. Jeigu kartais pasiseka padaryti tai, ko norėjai, verčiau akcentuoji, kad visuomet galėjo būti geriau, o ne tai, jog iš tiesų daug dirbai ir pasiekei. Toks žmogus niekada negali džiaugtis tuo, ką padarė, nes visuomet girdi jį gėdinantį balsą: „Na, juk galėjai geriau.“ 

„Tobulai paslėpta depresijos“ forma sergantis žmogus dažniausiai niekada nėra patenkintas. Jis susitelkia ne į tai, ką padarė, bet ko nepadarė ir ką galėjo padaryti geriau. Ir nors išorėje toks žmogus atrodo sėkmingas ir patenkintas savimi, tačiau viduje jis save žemina ir nuolat prisimena savo klaidas ir nesėkmes. 

Kaip sau padėti? 

Nėra lengva įveikti savo įpročius, tačiau vienas klausimas galėtų jums padėti. Jis gana paprastas ir turėtų jums padėti nustoti nuolat save analizuoti. Klausimas skamba taip: ar ši mintis šiandien man naudinga? Ar ji man padeda? 

Pavyzdžiui, įsivaizduokite situaciją: jūsų draugas ir draugė sunkiai serga. Praėjusią savaitę parašėte jam žinutę, atnešėte maisto, aplankėte ligoninėje. Tačiau jau kelias dienas nepasiteiravote, kaip jam sekasi. Staiga prisimenate ją. Jūsų galva prisipildo daugybės save kaltinančių minčių: „Kaip aš galėjau pamiršti ir negalvoti, kad bendravimas su sergančia drauge yra mano prioritetas?“

Žmogus, kuris neturi problemų dėl gėdos ir savivertės, pasielgs kitaip, tiesiog pagalvos: „Kaip gerai, kad prisiminiau, reikėtų dažniau draugui paskambinti ir pasiteirauti, kaip jam sekasi, juk tai – mano prioritetas.“ Kaip matome, skirtinga reakcija kuria skirtingą santykį su savimi ir savo „klaidomis“.

Ar gėda gali kada nors būti naudinga? Žinoma. Kartais mums reikia kritiškai įvertinti save. Juk turėti sąžinę svarbu. Pripažinti savo klaidas ir sugebėti jas ištaisyti – labai svarbi kiekvieno žmogaus savybė. Su „niekada neklystančiais“ žmonėmis sunku bendrauti ir dirbti. Gėda gali padėti jums prisiminti, koks žmogus norėtumėte būti, tačiau nuolat save kritikuoti – nėra psichinei sveikatai naudingas užsiėmimas. 

Visų pirma supraskite ir įvardinkite, kada ir kodėl pradėjote save gėdinti? Iš kur kyla jus peikiančio gnomo balsas? Kada jis tapo jūsų mąstymo dalimi? Įsigilinkite į savikritikos priežastis ir užjauskite vaiką, kuris kažkada pradėjo manyti, kad yra nieko vertas. 

Antra, kai tik pradėsite stebėti, kaip save kritikuojate ir gėdinate, suprasite, jog tai tiesiog jūsų blogas įprotis. Dažnai jūsų sakiniai (arba mintys) prasidės žodžiais: „turbūt aš klystu…“ arba, jeigu jūs esate perfekcionistas, sakysite: „Jeigu nepadariau visko tobulai, esu nevykėlis.“

Trečia, visuomet klauskite savęs jau minėto klausimo: ar tai, ką galvoju, yra man šiandien naudinga? Jeigu ne, tuomet nebegalvokite apie tai. 

Bėgant laikui kritiški balsai galvoje visuomet gali būti sušvelninti, o kartais – visiškai nutildyti. 

Parengta pagal Psychology Today