Kavinės „Vaiva“ lankytojai Ilona Merkienė, Mindaugas Daugėla ir Vilius Kiudelis rūko šalia kavinės. 1986. Jono Noreikos nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš šeštojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Kavinės ne be reikalo siejamos su laisvamanybe – čia visi lygūs ir dalyvauja pokalbyje vienodomis teisėmis. XVIII a. Europos kavinėse durys buvo atviros visiems luomams, tačiau daugiausia, mėgdžiodami aristokratus, kavą gėrė miestiečiai. Johannas Sebastianas Bachas Zimmermano kavos namų Leipcige užsakymu rašė „Kavos kantatą“, mat orkestrus turėjo ne vien didikai, bet ir madingos kavinės, į kurias, beje, buvo įleidžiamos ir damos.

Išmanančiam žmogui potraukis kavai – iškalbinga detalė. Anna Achmatova pagal mėgiamą gėrimą leng­vai nustatydavo žmogaus tipą: arbata – tai šunys ir Pasternakas, kava – katės ir Mandelštamas. Arbatos mėgėjai paprasti ir aiškūs, priimtinesni valdžiai, tai Maskvos polius. Kavos mėgėjai – rafinuotesni, ne tokie moralūs, užtat toliau nuo valdžios, tai Peterburgas. Žinoma, gyvenimas kur kas sudėtingesnis, tačiau Sovietų Lietuvos inteligentai, net tokie kaip Juozas Baltušis ir Eduardas Mieželaitis, mieliau rinkdavosi kavą, tiesa, kartais tekdavo tenkintis tirpia.

Dabartinės Vilniaus kavinės gerokai skiriasi nuo sovietinių, o pastarosios – nuo prieškarinių. Kalba ne apie kavos kokybę, pyragėlius ar aptarnavimą, o apie tai, ką žmonės veikia kavinėse, kokią jos atlieka socialinę funkciją. Vilniaus kavinių pokyčius dar XX a. septintame dešimtmetyje pastebėjo ir aprašė Rapolas Mackonis tuomet neskelbtoje knygelėje Iš kavinės į kavinę. Anot Mackonio, sovietinės kavinės buvo panašios ne į kavines, o tik į kuklesnes ar prabangesnes valgyklas, kuriose daugiau kvepia raugintais kopūstais nei kava, kuriose gausiai liejasi alkoholis ir trūksta bendravimo polėkio. Kaip kontrastas vaizduojamos prieškario kavinės, kur garuoja kava, skaitomi laikraščiai, karštai, bet korektiškai diskutuojama apie menus ir politiką. Mackonio pavaizduotame prieškario Vilniuje tęsiama Europos kavinių tradicija, kavinės panašesnės į Stefano Zweigo imperinės Vienos kavines nei sovietinio Vilniaus. Tačiau nežiūrint visko, kava Vilniuje geriama ir tais juodais laikais, geriama iki šiol.

Papasakosiu apie savitą ir kažkada vilniečiams svarbią kavinę. Kalbu apie „Vaivą“, nuo 1964 iki 2000 m. veikusią dabartinėje Pilies (buvusi M. Gorkio) gatvėje, kur sovietmečiu kavą ir stipresnius gėrimus prie vieno stalo gerdavo tarpusavyje pažįstami ir nepažįstami studentai, dėstytojai, hipiai ir pankai, KGB ir milicijos stukačiai, pripažinti ir niekam nežinomi menininkai, valkatos ir atsitiktiniai praeiviai. Nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, vienas asmuo galėjo priklausyti iškart kelioms kategorijoms.

Faktai

1962 m. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros skyriaus Projektavimo-techninė kontora gavo iš Valgyklų tresto užsakymą parengti projektą naujai kavinei. Tam buvo numatyta sujungti M. Gorkio g. 18 buvusią blyninę su 20 name esančia galanterijos parduotuve. Architekto Arvedo Kybranco sprendimas buvo toks: prakirsti naujus įėjimus, įrengti dvi sales, pertinkuoti sienas ir lubas, didžiojoje salėje įrengti ažūrines nuleidžiamas lubas, o virš jų esantį plotą nudažyti juodai, naudoti tik aukščiausios kokybės dažus, kavinės sales apšviesti mažo galingumo elektros lemputėmis, o bufetą – stipriomis liuminescencinėmis lempomis, visas kitas patalpas – pagal galiojančias normas. Kad būtų modernu ir šiuolaikiška – radiofikuoti: bufete pastatyti aukštos klasės radijo imtuvą-magnetolą su prie jos prijungtais ir salėje išdėstytais stereotaškais, o didžiojoje salėje, specialioje nišoje, pastatyti televizorių. Klientams skirta 10 apvalių staliukų ir 3 vietos prie baro. 1964 m. leidinyje Vilniaus adresai ir informacijos„Vaiva“ jau minima tarp kitų Vilniaus miesto valgyklų tresto kavinių. Kodėl kavinė pavadinta „Vaivos“ vardu, sunku pasakyti. Galima daryti prielaidą, kad šį mitologinį vardą išpopuliarino Vytauto Klovos 1958 m. pastatyta opera tuo pačiu pavadinimu.

Nors ir vadinama kavine, „Vaiva“ iki pat 1971 m. garsėjo visų pirma savo šašlykais. Oficialiuose dokumentuose „Vaiva“ kartais tuo metu vadinta kavine, kartais – šašlykine. Tų laikų nuolatiniai lankytojai visų pirma prisimena tikro gruzino keptus šašlykus, jaukų interjerą ir gerą estradinę muziką. Vieta populiari, o erd­vės – mažoka. Prekybos organizacijų valdybos Darbo mokslinio organizavimo laboratorija nustatė, kad prie „Vaivos“ nuolat lūkuriuoja 5 žmonių eilė ir įmonė per dieną netenka 338 lankytojų, todėl 1968 m. Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimu „Vaiva“ rekonstruojama ir joje vietoj 54 įrengiama 70 vietų lankytojams. Tuo metu ir įrengiamas 20 metų išsilaikęs „Vaivos“ interjeras. Nuo šiol dešinėje „Vaivos“ salėje palei visą sieną eina ilgas medinis suolas, o prie jo primontuota 10 dviviečių staliukų. Lange į kiemą įrengiamas Henriko Kulšio vitražas, išbuvęs čia iki pat 2001 m. Didžiojoje salėje pastatyti 8 stalai, dar 2 triviečiai pristumti prie sienos. Vietoj krosnies įrengiamas židinys. Salės gale išlieka tualetas, jo raktą patikimai saugo bufetininkės.

Tačiau 1971 m. šašlykais „Vaivoje“ jau nebekvepia. Šie pokyčiai susiję su kvapais: kaimynai dėl skleidžiamų kvapų (dūmų, svilėsių, raugo ir pūvančių svogūnų) nuolat rašydavo skundus ir galiausiai į juos buvo atsižvelgta. Nuo šiol tai eilinė kavinė, kurioje prekiaujama juoda kava po 8 kapeikas ir arbata po 2 kapeikas, papildomai 1 kapeika už cukrų. Dar parduodamos dešrelės, varškė su grietine, bandelės, kartais salotos, iš alkoholio populiariausi likeris, vermutas ir sausas vynas. Pagal 1960 m. Visuomeninių maitinimo įstaigų darbo taisykles „Vaivai“, kaip kavinei, kur buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, tačiau negaminami sudėtingai ruošiami patiekalai, buvo suteikta antroji kategorija.

Kartu su meniu keičiasi ir lankytojai: apie 1972 m. čia lankosi daugiausia studentai, gretimų namų gyventojai ir atsitiktiniai praeiviai, tačiau jau pradeda atsirasti ir hipiams save priskiriančių jaunuolių, kurie išgėrę kavos neišeina savo reikalais, o būriuojasi šalia kavinės ar eina pasivaikščioti aplinkinėmis gatvėmis, netrukus vėl grįžta, ir taip leidžia laiką iki pat kavinės uždarymo. Keičiantis lankytojų kontingentui, keičiasi ir papročiai. Pamažu atsiranda toks iki šiol „Vaivoje“ nepraktikuotas dalykas, kaip savo atsineštų alkoholinių gėrimų gėrimas iš po stalo. Tai dažniausiai gretimame name esančioje maisto prekių parduotuvėje perkamas spirituotas arba natūralus Anykščių vynas. Nuo šių permainų prasideda ilgiausiai trukęs klasikinis „Vaivos“ gyvavimo periodas. 1975 m. „Vaivoje“ uždraudžiama rūkyti ir lankytojams atsiranda pretekstas būriuotis po kavinės langais ar aplinkinėse tarpuvartėse. Toliau viskas ėjo be ypatingų permainų, kol 1985 m. pavasarį Michailas Gorbačiovas nepradeda kovoti su girtavimu ir „Vaivoje“ nustojama prekiauti svaigalais. Sausasis „Vaivos“ periodas tęsiasi iki pat 1990 m. vasaros. Kaip menka kompensacija 1985 m. liepą virš „Vaivos“ pakabinama nauja iškaba, vaizduojanti ant ožio jojančią deivę Vaivą, o Vakarinės naujienos informuoja, kad tai buvo padaryta „pasitinkant Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 45-ąsias metines ir Respublikinę jubiliejinę dainų šventę“.

Tuo permainos „Vaivos“ gyvenime nesibaigia. 1988 m. pavasarį kavinė uždaroma remontui, kuris tęsiasi iki tų pačių metų gegužės. Remonto metu keičiamas „Vaivos“ interjeras: kairės salės pasienyje išardomas vientisas suolas ir prie jo pritvirtinti dviviečiai staliukai. Vietoj jų pastatomi paprasti keturkampiai stalai. Pasikeičia ir meniu: lankytojams siūlomi įvairūs omletai, karšti ir šalti sumuštiniai, sultys, kokteiliai, kava ir ledai. Po remonto pasikeičia ir kavinės statusas – jai suteikiama pirmoji kategorija. Spauda rašo, kad „Vaiva“ pasikeitusi neatpažįstamai, čia šviesu ir jauku, tik kai kurie seni skeptikai teigė, jog sena šliundra tiesiog pasipudravo. Taigi Sąjūdį ir Atgimimą, Lietuvos nepriklausomybę ir kapitalizmą „Vaiva“ sutinka spindinti ir išdažyta. Taip atsinaujinusi ir pasikeitusi ji sulaukia naujų laikų ir privatizacijos.

Kavinė „Vaiva“. Trečias iš kairės Rimas Olšauskas, vidury – Šarūnas Leonavičius. Apie 1986. Silvijos Kurienės archyvas

Kasdienybė

Personalas. Tik įžengęs pro „Vaivos“ duris lankytojas atsidurdavo prieš bufetą, už kurio stovėdavo viena iš dviejų nuolat čia dirbusių bufetininkių. Eilutė pertraukų tarp paskaitų metu nutįsdavo iki pat Universiteto durų. Du dešimtmečius prie kavavirės išsilaikė Marytė ir Danutė. Apie bufetininkes nuolatinis to meto „Vaivos“ lankytojas Andrius pasakoja taip: „Marytė buvo tamsių banguotų plaukų, tokia geranoriška, gerai nusiteikusi, o Danutė – blondinė, visada susiraukusi, pikta, amžinai jai kas nors ne taip būdavo. Tai Marytė ir parūkyti tyliai leisdavo prie krosnies, ypač kai lietus lydavo ir lauke šalta būdavo, ir kavos geros visada padarydavo, o Danutei viskas nuo nuotaikos priklausė, o kava jos beveik visada prasta buvo“. Bet čia kai esi jaunas, gražus ir garbiniuotas, o dauguma „Vaivos“ senbuvių bufetininkes apibūdina kaip nenusakomo amžiaus tipiškas sovietines bufetavas, visada piktas ir nepatenkintas. Pasakojama, kad jų išėjimas iš darbo susijęs su tuo, jog būrėja, kuri dažnai čia gerdavo kavą, išmetė joms kortas ir šios parodė, kad artėja permainos, kurios nieko gero bufetininkėms neatneš. Netrukus atėjo nauja vedėja, turėjusi savo supratimą apie kavą, ir abi ponios vienu metu parašė pareiškimus. Jų vietoje dirbo kitos, bendravimu, manieromis ir kavos skoniu panašios į pirmtakes, tačiau dėl dažnos kaitos jų vardų niekas ilgam neįsimindavo. Lankytojai taip pat gerai pamena valytoją, kuri kartu buvo indų nurinkėja ir plovėja. Pastarosios užduotis buvo išvaryti visus, kurie pažeidinėja nustatytą tvarką – geria savo atsineštus alkoholinius gėrimus, rūko, be leidimo groja gitaromis ar sėdi nieko neužsisakę. Jos skuduras skleisdavo ypatingą smarvę, o mėgiamiausias triukas buvo pagriebti ir nunešti puodelį su tuo mikroskopiniu kavos gurkšniu, tuo, kuris tave iš valkataujančio elemento daro respektabiliu kavinės lankytoju. Šios moters nuolatiniai lankytojai nemėgo dar ir todėl, kad pažeidėjams ji be didesnių skrupulų kviesdavo miliciją, o vėliau ir policiją.

Kava. Pagrindinis „Vaivos“ gėrimas buvo juoda kava be cuk­raus, kitokią gerti buvo nelygis. Kava be cukraus „Vaivoje“ iki 1981 m. kainavo 8, o po to 23 kapeikas, cuk­rus stabiliai – 1 kapeiką. Arbata buvo dar bjauresnė už kavą ir kainavo 2, po to 3 kapeikas, ir jos beveik niekas negėrė. Keitėsi santvarkos, rublius keitė laikinieji talonai, juos litai, kavos kaina lenktyniavo su infliacija ir 2000 m., prieš pat uždarant „Vaivą“, juodos kavos puodelis kainavo 1,5 lito. Kavos kokybė visada buvo labai šiaip sau, ir net bendrame sovietmečio kontekste sulaukdavo pretenzijų. Ir tai nenuostabu: bufetininkės dažnai kavai gaminti panaudodavo senus darkart paskrudintus tirščius ar net, kaip pikti liežuviai malė, pridėdavo margancovkės. Buvo dar ir šiais laikais mažai kam žinoma perleista kava, kurios į jokius meniu, žinoma, niekas neįrašydavo. Tai buvo rusvos spalvos per senus kavos tirščius perleistas verdantis vanduo, kurio nuolatiniai klientai gaudavo už 3 kapeikas. Tokią kavą gerdavo visiškai pinigų neturintys arba ji būdavo perkama vaikams, tada papildomai už 3 kapeikas buvo imama saldaus sutirštinto pieno.

Kvapai ir meniu. Kaip ir dėl kavos kokybės, taip ir dėl „Vaivos“ kvapų lankytojų nuomonės išsiskiria. Dauguma prisimena nešvaraus tualeto, cigarečių ir pelėsių kvapus, permišusius su ilgai verdamu dešrelių tvaiku. Tačiau tas kokteilis, bent jau apie aštunto dešimtmečio vidurį, iš kojų neversdavo ir iš bendro tos gatvės kavinių konteksto neišsiskyrė. Bufetininkės Marytės favoritai praeitį linkę vertinti palankiau: „Kvepėdavo skaniai – kava, arbata su uogiene, cigaretėmis, kartais pakvipdavo žolyte, tada visi senbuviai susižvalgydavo ir supratingai juokdavosi, tačiau garsiai niekas nieko nesakydavo, kad neišduotų“. Kitiems toks pat kvapų derinys sukelia kur kas mažiau entuziazmo: „Vyravo pridegintos kavos kvapas, dar virtų kiaušinių kartais, aišku, tabako, žolytės dūmų, alkoholio, na, gal ir prakaito – labai malonių kvapų nebuvo“. Žodžiu, šiuolaikinius kafemanus gerokai nustebintų ne tik blausus apšvietimas, prastas aptarnavimas, nešvara, bet ir prastas kvapas. Maistas „Vaivoje“ nuo pat 1972 m. buvo labai paprastas – arbatinės bandelės, keksiukai, dešrelės su garstyčiomis, juoda duona, kiaušinis su majonezu, varškė su grietine ir cukrumi, ledai su sirupu arba uogiene, žodžiu, nieko ypatingo, kaip ir visur kitur. Dešrelės mirko tokiame dideliame inde, vadintame sasiskovarka, kuris visą dieną būdavo kaitinamas ir garuodavo. Po 1992 m. atsirado įvairesnių patiekalų, bet ir jie lankytojų nežavėjo.

Muzika. Kitaip negu prieš tai veikusioje šašlykinėje ar šiuolaikinėse kavinėse, „Vaivoje“ niekada nekabėjo jokie garsiakalbiai ir nebuvo leidžiama muzika, tačiau retsykiais, ypač į klasikinio „Vaivos“ periodo pabaigą, nuolatiniai „Vaivos“ lankytojai ar hipiai, suvažiavę iš visos Sovietų Sąjungos į Kaziuko mugę, kartais mėgindavo pagroti, bufetininkei leidus, nes būtent ji reglamentuodavo repertuarą, trukmę ir garso stiprumą. Be gitarų, dar būdavo grojama fleitomis, būgneliais, beldžiama kokiu kietu daiktu į stalą, kartais kas nors išsitraukdavo nešiojamą kasetinį magnetofoną ir paleisdavo kokius Bitlus ar Rolingus. Vis dėlto dažniausiai „Vaivos“ lankytojus pasitikdavo ne muzika, o įprastas valgyklinis šurmulys ir kavos aparato šnypštimas.

Švara. Projektuojant „Vaivą“, tualetas buvo įrengtas, tačiau mažai kas iš nuolatinių lankytojų gali pasigirti ten buvęs. Tualetas buvo apleistas ir skirtas tik personalui, reikėdavo labai gražiai paprašyti, kad gautum raktą. Lankytojai eidavo į gretimą Jono Biliūno (dabar Šv. Mykolo) gatvę. Ten, kairėje pusėje, įėjus pro antrą bromą, kiemo gale buvo toks baisiai purvinas ir smirdantis viešasis tualetas. Kitas panašus buvo kieme Skapo gatvės pradžioje, dar vienas – einant Gorkio gatve žemyn, jau už „Blyninės“. Tad nieko nuostabaus, kad kai kas savo gamtinius reikalus atlikdavo tiesiog kiemuose. Tai gerai pamena ir kavinės kaimynai, ypač iš Pilies g. 17 namo, kurio tarpuvartėje ne tik rūkė, bet ir gausiai šlapinosi abiejų lyčių kavinės lankytojai.

Įdomu, kad ne kartą remontuota ir pertvarkyta „Vaiva“ per visą savo gyvavimo laikotarpį, trisdešimt šešerius metus, išlaikė vienodą darbo laiką – nuo 8 val. ryto iki 8 val. vakaro. Per visą klasikinį „Vaivos“ periodą, o iš dalies ir vėliau, išliko stabilūs ir kiti kavinės atributai: kvapai, retai veikiantis tualetas, poprastė kava ir personalas.

Chebra

„Vaivos“ lankytojai taip pat verti dėmesio. Dažnai jie turėjo skambias pravardes, mėgdžiojo Vakarų literatūros personažus ir vakarietišką kontrkultūrą (kaip ją įsivaizdavo), maištą ir kitus pogrindžiui būdingus dalykus. Dauguma stengėsi gyventi pagal priesaką Live fast, love hard, die young. Pasigilinus į biografijas matyti, kad geriausiai sekėsi įsisavinti dalį die young. „Vaivos“ istoriją tyrinėjęs žurnalistas Ainis Gurevičius 1991 m. rašė: „Žilstelėjęs ir labai įžymus senamiesčio girtuoklis Semas teigia, kad „Vaiva“ atsidarė po Stalino, bet chebra rinktis pradėjo tik kokiais 1968 metais“. Tačiau Dėdė Semas, nors pats save titulavo Gorkio gatvės direktoriumi (išgėręs ir karingiau nusiteikęs – komendantu), tvirta atmintimi nepasižymėjo. Pirmieji hipiai prie „Vaivos“ pradėjo rinktis 1972 m. Ryškiausi jų ne kartą aprašyti: Rimui Burokui ir Artūrui Barysui yra skirtos atskiros knygos, kiti žinomi iš gausių interviu ir prisiminimų – Borisas Lazukinas, Aleksandras Jegorovas (Džyza), Alvitas Taunys. Ši nevalyva kavinė buvo sava Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentėms, nepripažintiems genijams iš Dailės instituto, žurnalistikos studentams, aplinkinių kiemų chuliganams, hipiams ir pankams, iš Žirmūnų ir Antakalnio suvažiavusiems jauniesiems romantikams su Jacko Kerouaco Kelyje aptrintuose krepšiuose, narkomanams, kurių oficialiai nebuvo, ir kur kas geriau apskaitomiems alkoholikams – trys vizitai į blaivyklą per metus ir nemokamas gydymas ЛТП (GDP)
garantuotas.

Nuo ryto iki pavakarės kavą gerdavo studentai, aplinkinių įstaigų tarnautojai, iš pamokų pabėgę moksleiviai ir atsitiktiniai praeiviai, o vėliau pamažu rinkdavosi nuolatiniai Vilniaus senamiesčio lankytojai: hipiai, nepripažinti menininkai, savęs ieškantis jaunimas. Ateidavo čia ir melomanų, kai nesėdėdavo kalėjime, užsukdavo jaunesni rezistentai – Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis ar Algimantas Andreika. Iš esmės „Vaivoje“ rinkdavosi daug įvairių kompanijų, kurios buvo tarpusavyje persipynusios, tačiau, turėdamos skirtingus interesus, savo reikalus aptarinėdavo atskirai.

Kavinės „Vaiva“ fasadas. 1986. Vaidoto Jakubonio archyvas

Sala

„Vaiva“ atliko dar ir kitą vaid­menį – ji funkcionavo kaip klubas, kaip vieta, kur galima sutikti pažįstamų, vienminčių, pasikeisti informacija ir kartu gauti naujų įspūdžių, nelegaliai ar pusiau legaliai išgerti alkoholio ar parūkyti žolės. Aštunto ir devinto dešimtmečio „Vaivos“ senbuviams ši vieta reiškė kur kas daugiau nei dabartiniams kavinių lankytojams jų pamėgtos kavinės. Daiva prisimena:

„Vaiva“ buvo neatskiriama miesto dalis. Beveik cent­rinė ir pagrindinė miesto dalis, nes joje visą laiką kas nors vykdavo – už staliukų sėdėdavo kitoniško pasaulio, daugiau visko matę ir suprantantys žmonės, o mokiniai galėdavo gerti kavą ir juos stebėti, taigi beveik būti kartu. Ypač svarbūs ir įdomūs mums buvo hipiai iš Piterio arba Maskvos, nes jie buvo – „tikri“ hipiai, o ne pusiau buržuaziniai pseudohipiai kaip mes. Tie žmonės keliaudavo autostopu ir asmeniškai žinojo, kas yra Azija, Altajus ir koks nors Baikalo ežeras, Gaujos stovyklavietė, kaip susirasti nakvynę nepažįstamame mieste ir kaip visa tai padaryti be pinigų, taigi buvo „mokytojai“, kurių pėdomis verta sekti. Be „gyvenimo mokyklos“ funkcijos, „Vaiva“ buvo dar ir „akademija“ – vieta susipažinti, pajuokauti, parūkyti, paklausyti intelektualinių išvedžiojimų, nes jie, plaukuotieji atvykėliai, visada buvo protingesni, labiau apsiskaitę ir geriau išmanantys pogrindines parodas, muziką, Indiją, budizmą, krišnaizmą, krikščionybę. Jie skaitė uždraustą literatūrą ir ja dalijosi.

„Vaiva“ buvo bohemiškos prigimties laisvamanių ir juos pamėgdžiojančių būstinė, savotiškas šiandienių interneto socialinių tinklų atitikmuo. Neretai susitikimai būdavo skiriami „Vaivoje“, o po to keliaujama į kitas vietas. Aidas Marčėnas pasakoja:

Buvo toks gyvenimas. Ten buvo tavo draugai. Dabar tu eini pro „Vaivą“, ir ten nieko nėra, nieko tu nepažįsti, o tuomet eidavai ir žinodavai, kad bus kas nors pasirėmęs, kas nors turės kokių nors istorijų, jeigu troškina, tu išgersi, jei norėsi pasišnekėti, surasi su kuo.

Panašiai, tik dalykiškiau „Vaivos“ trauką apibrėžia ir kitas poetas Edmondas Kelmickas: kreditas, senamadiškos padavėjos, galimybė atsinešti savo alkoholį, pakankamai tolerantiški lankytojai, nebloga parduotuvių dislokacija, taškų gausa.

Tuo metu galutinai susiklostė Sovietų Sąjungos hipių subkultūra, kuriai save daugiau ar mažiau priskyrė ir dalis „Vaivos“ lankytojų. Jie nemažai bendraudavo su atvykusiais iš kitų miestų hipiais, vykdavo pas juos į svečius, susitikdavo įvairiose iš anksto sutartose vietose. Maždaug iki 1980 m. susiformavo tradicija, kad per Kaziuko mugę į Vilnių suvažiuodavo hipiai iš visos Sovietų Sąjungos. Be jokios abejonės, pagrindinė susitikimų ir bendravimo vieta buvo „Vaiva“. Ji ir jos apylinkės dažnai minimos sovietinių hipių atsiminimuose. Atvykėliai priklausė vadinamajai Sistemai, kuri apėmė visus didžiuosius Sovietų Sąjungos miestus. Sistema buvo pats įtakingiausias 1970–1995 m. kontrkultūrų judėjimas Sovietų Sąjungoje. Joje persipynė įvairių alternatyvių subkultūrų elementai, visų pirma – hipių ir pankų. Pasakojama, kad Sistemos pavadinimą inspiravo rusų hipis iš Maskvos Jura Burakovas (1950–1993), pravarde Saulė (Солнце). Save vadindamas Saule, jis teigė, kad visi kiti hipiai yra jo Sistema. Pokštas prigijo.

Be žargono, ilgų plaukų ir spalvingų drabužių, polinkio į žalingus pomėgius, sovietiniai hipiai išsiskyrė dar vienu ne itin patraukliu bruožu – pinigų pramogoms jie prasimanydavo prašinėdami iš praeivių, dažniausiai moterų ar nepilnamečių. Rimas Burokas išliko atmintyje ne tik kaip poetas, laisvos sielos žmogus, bet ir kaip įkyrus pinigų prašinėtojas, daugelis jį pamatę, skubėdavo pereiti į kitą gatvės pusę. Nuolat šalia „Vaivos“ kapeikas kaulijančius jaunuolius prisimena ir kaimynai, o vaikai, pasiųsti į parduotuvę produktų, stengėsi tokius aplenkti iš tolo. Nenuostabu ir tai, kad visą šią publiką stebėjo ne tik milicininkai, bet ir KGB bei „Jaunieji dzeržinskiečiai“ – komjaunuolių savanorių būrys. Kartais visos šios pajėgos susivienydavo ir rengdavo bendras operacijas.

Nauji vėjai

Apie 1983 m. „Vaivoje“ įvyko vizualinis lūžis – pasirodė pankai, atnešę čia ne tik naujų muzikos ir aprangos madų, bet ir agresiją, norą šokiruoti ir papiktinti, o su jais „Vaivoje“ atsirado šiai subkultūrai būdingo chaoso ir triukšmo. Su pankais netruko pasirodyti ir sunkiojo metalo gerbėjai, kurie buvo gal net atšiauresni. Pankai neišstūmė hipių, tiesiog juos šiek tiek paslinko į šalį. Tai fiksuoja ir žurnalistas Gurevičius:

Hipių klestėjimo laikai pasibaigė, „Vaivos“ publika pasidarė visiška mišraine. Dabar čia jau nebėra vienos kokios nors dominuojančios ideologijos, „Vaivoje“ gali rasti ko tiktai įsigeidęs: skinhedą, metalistą, studentą, panką, satanistą, hipį, girtuoklį, narkomaną, inteligentą, rokerį, muzikantą, netgi jūreivį ar poetą. Tai verdanti ir kunkuliuojanti mišrainė, čia labai stipriai geriama. Jei kas nors iš vietinės kompanijos staiga nustoja gėręs, beveik neapsirikdamas gali atspėti kodėl: nėra pinigų, tapo narkomanu, organizmas daugiau nebepriima alkoholio arba vartoja stip­rius vaistus gydydamasis nuo venerinio susirgimo. Šiaip ar taip, alkoholis čia liejasi upeliais.(Ainis Gurevičius, „Vaivos istorija“, in: Mes, 1991, Nr. 15–16)

Šiuos pokyčius „Vaivoje“ nuolatiniai lankytojai pasitiko be didelio entuziazmo. Daug lankytojų bandė išsisukti iš armijos ar kalėjimo per psichiatrijos ligoninę, todėl, anot Gurevičiaus, buvo „nelengva ir suprasti, kuris trenktas, o kuris tik apsimetinėja, ypač kai persigeria“.

Atėjus nepriklausomybei, „Vaivos“ lankytojų manieros dar labiau suprastėjo: pradėta šlapintis į židinį, terorizuoti darbuotojas, šiukšlinti, šiurpinti kitus klientus valgant žalią faršą ir pan. Gėlių vaikų kartos slaptas rūkymas ir vyno gėrimas iš po stalo šiame fone atrodė lyg vaikų išdaigos. Nekaltą kapeikų kaulijimą pakeitė kur kas griežtesnis tonas: pinigų reikalaudavo keliese ir taip, kad retai kam kildavo mintis ignoruoti prašymą, būdavo ir nukentėjusiųjų. Situacija „Vaivoje“ ir jos prieigose darėsi nepatraukli, publika patraukė į kitas kavines. 1989 m. šalia atsidarė naujas ir jaukus „Čiob­relis“, steigėsi pirmosios kooperatinės kavinės, pradėjo veikti džiazo klubas „Langas“. Gal ne be reikalo apie 1992 m. atsirado naujas apibrėžimas – senoji Vaiva, taip atskiriant senąją ir naująją „Vaivos“ publiką. Priklausyti senosios „Vaivos“ chebrai buvo tam tikras kilmės sertifikatas. Galop padoresnė publika vakarais į „Vaivą“ nebeužsukdavo. Čia vyravo atsitiktiniai lankytojai, pinigų kaulytojai, gatvės plėšikėliai ir girtuokliai, tarp kurių pasitaikydavo vienas kitas ant kamščio užmynęs menininkas. Žodžiu, 2000 m. uždarius „Vaivą“, nepasirodė jokių straipsnių laikraščiuose, nebuvo surengtas joks piketas ar protesto akcija. „Vaivos“ galas buvo tylus ir proziškas.

„Vaivoje“ tikriausiai niekad nebuvo gyvai atliekama Bacho „Kavos kantata“, tačiau pokalbių ir ginčų čia tikrai netrūko. Kavinė ne kartą aprašyta lietuvių literatūroje – šių vietų realijas perteikė Jurgis Kunčinas, Jurga Ivanauskaitė, Antanas Ramonas, Tomas A. Rudokas, Aidas Marčėnas ir kiti. Nuo kitų tuometinių Vilniaus kavinių „Vaiva“ skyrėsi tikrai demokratiška aplinka ir kažkokiu ypatingu laisvės pojūčiu, kuriam tarsi ir nebuvo realaus pagrindo, bet kurį daugelis nuolatinių lankytojų juto ir kuris jiems išliko visam gyvenimui. Kaip ir Mackonio atveju, visada kažkam atrodys, kad aukso amžius praėjo ir niekada nebegrįš. Tai nostalgija, kuri, anot Svetlanos Boym, yra romanas su savo paties fantazija.

Naujasis židinys