Neretai giriamasi: „Dirbu kaip arklys.“ Reikėtų suklusti, sako KĘSTUTIS DVARECKAS, nes dirbti, taip pat ir ilsėtis, mylėti ir kitus dalykus daryti reikia kaip žmogui. Pasak jo, negalėjimas pasitenkinti žmogiškumu, beatodairiškas draskymasis dėl savęs ar kitų, noras būti dievais ar pusdieviais atveda prie ligų – psichinių, dvasinių, fizinių. Taip randasi ir priklausomybės.

Šis kunigas dėl priklausomybės nuo narkotikų buvo praradęs viską, tačiau šiuo metu vadovauja Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“, kurią pats ir įkūrė 2009 m.

„Anksčiau reikėjo turėti bent kažkokią pažintį, per kurią buvo įmanoma gauti nelegalių medžiagų, arba akiplėšiškumo eiti į tokias teritorijas kaip taboras, o dabar daugelis narkotikų gali pasiekti žmogų per pašto dėžutę, per kurjerius ar visaip kitaip. Atsirado krūvos naujų psichoaktyvių medžiagų, kurios, siunčiamos per pašto tarnybas, pasiekia žmones namuose“, – kalba kunigas. Jam liūdna dėl to, kad tikimasi sumažinti narkotikų paklausą vien tik draudimais. Pasak jo, svarbiausia, kad žmonės gyventų taip, idant nejaustų poreikio imtis tokių kraštutinių ir žalingų nusiraminimo būdų.

„Heroinas niekada nebuvo legalus Lietuvoje, bet jo pilna. Net nereikia išvažiuoti iš miesto. Reikia tiesiog atpažinti ženklus, kaip sveikinantis paduodami pinigai, o atsisveikinant – nelegali medžiaga. Tai vyksta mūsų mylimame mieste. Ėjau šeštadienį aukoti rytinių Mišių ir buvau tikrai pašiurpęs, nes nelegalių medžiagų vartojimas tikrai dramatiškas“, – apie didelį narkotikų prieinamumą sostinėje kalba K. Dvareckas. Jis kelia klausimą, kodėl tai toleruojama.  

„Aš esu“ bendruomenės vadovas paneigia mitą, kad narkotines medžiagas daugiausia vartoja socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės. Anot jo, didelė rizika gresia studentams – jauniems žmonėms, kurie, atitrūkę nuo tėvų globos ir kontrolės, leidžia sau eksperimentuoti su naujais narkotikais: „Yra labai jaunų žmonių ir pas mus, ir psichiatrinių ūmiuose skyriuose, kurie vartojo tik – jų manymu – marihuaną, ir prasidėjo psichozės.“

„Kas nyksta labai akivaizdžiai – tai grynuoliai, mes juos taip vadiname. Anksčiau, jei ateidavo alkoholikas – tai alkoholikas, narkomanas – tai narkomanas. Dabar tokie grynuoliai praktiškai nebeegzistuoja, nebent ateina koks išgyvenęs vyresnės kartos atstovas. Jaunesni atėjusieji būna „ir ir“. Pradžioje sako, kad šita medžiaga varo iš proto, bet po savaitės ar dviejų kalbantis pamatai, kad ten pusė Mendelejevo lentelės.“

„Kad atsirastų priklausomybė, reikia kontakto su medžiaga, kuri kaip lakmuso popierėlis parodo, ar viduje yra nespręstų seniai dalykų, kuriuos medžiaga gerai suimituoja. Jaunimas turi tokį posakį – „nesupranta kaifo“. Jeigu žmogus yra emociškai sveikas ir taikoje su savimi, jam turėtų nepatikti neblaivi būsena, nes dėl to prarandama kontrolė ir adekvatumas. [...] Tam, kuris turi polinkį susirgti priklausomybe, ta patirtis yra faina, tai, kas padeda peržengti kompleksus, sklandžiau bendrauti, išsitaškyti. Jei chemija tampa ta medžiaga, kurios reikia atsipalaiduoti, sakyčiau, reikėtų labai suklusti.“

„Man atrodo, kad pagrindinės problemos yra vis dėlto vertybinės. Pavyzdžiui, šiandien pasigirti, kad „dirbu kaip arklys dėl tavęs“ yra šaunu. Reikėtų suklusti. Tu – ne arklys, turėtum ilsėtis kaip žmogus, dirbti kaip žmogus, mylėti kaip žmogus. Negalime pasitenkinti žmogiškumu, bandome būti dievais vieni kitiems, pusdieviais, draskomės, įrodinėjame ir užgyvename įvairių ligų – tiek psichinių, tiek dvasinių, tiek fizinių.

Pastaraisiais mėnesiais matau savo darbe begales žmonių, kurie turi visko. Tada aplinkiniai sako, kad prasivartojo iš neturėjimo ką veikti, nes nieko netrūksta. Kai pakalbi, pamatai, kad trūksta patirčių ir dalykų, kurie neparduodami, neįkainojami. Žmogus – visiškas skurdžius, nors ir turtingas. Mes, kaip visuomenė, vis dar vertiname visai ne tuos dalykus – ne ramų arbatos gėrimą, ne pasivaikščiojimą, ne santykius, kuriuose nereikia vaidinti...

Priklausomybės atveju svarbu suvokti, kad tai yra užgyvenama. Mes kažkaip nesveikai gyvename, nesveikai matome save ir pasaulį. Tai kelia destrukciją, įtampą ir reikia tuos vidinius gaisrus gesinti. Tada jau nuo išsilavinimo priklauso priemonės, kurias renkamės. Socialiai silpnesnieji renkasi pigesnes, turtingesnieji – brangesnes, kol galų gale visus suvienija „amžiną atilsį“, kalėjimai arba taboras.“

Bendruomenėje „Aš esu“ gyvenusių žmonių patirtys:

Dariaus istorija: „Mano diena prasidėdavo amfetamino takeliu, o baigdavosi alumi ir žole“

Algimanto istorija:
„Pirmą kartą pabandžiau alkoholio būdamas dar visai vaikas“

Arnoldo istorija: „Mano vardas Arnoldas. Esu priklausomas žmogus“


Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, dirba sielovadininkų, psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų komanda. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmus sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus. Svarbi bendruomenės veiklų dalis skirta darbui su Lietuvos parapijomis, kuria siekiama skleisti žinią apie pagalbos priklausomiems asmenims bei jų artimiesiems galimybes ir mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligą. Bendruomenės tapatumas yra paremtas krikščionybės mokymu, kuris yra svarbi gyvenimo bendruomenėje dalis, tačiau bendruomenė atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos, nepriklausomai nuo religinių pažiūrų. 

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“
Kun. Kęstutis Dvareckas, bendruomenės vadovas
El. p. 
kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt
Šv. Stepono g. 37, Vilnius
El. p. AS.ESU.BENDRUOMENE@GMAIL.COM
Tel. +370 699 68 409