Vilma Sabutienė.

Gedimino Šulco nuotrauka

Ką įvairios krikščioniškos konfesijos sako apie sutuoktinių lytinį gyvenimą ir kontracepciją? Pastebėję, kad ši tema – aktuali, „Bernardinai“ spalio mėnesį pristatė katalikų ir ortodoksų požiūrį. O šįkart pabandėme išsiaiškinti, kaip į šiuos klausimus savo tikėjimo šviesoje atsako evangelikai liuteronai – bendruomenė, kurią katalikai neretai apibūdina kaip tą, „kurioje viskas laisviau“. Tačiau kaip yra iš tiesų?

Apie tai sutiko papasakoti Vilma Sabutienė – teologijos studijas baigusi liuteronė, su savo vyru, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu, auginanti tris vaikus. „Mano gyvenimas – prie bažnyčios“, – taip savo šiandienę veiklą apibūdina pašnekovė. Ji rašo tekstus įvairiems liuteroniškiems portalams (turi ir savo tinklaraštį „Kasdienybė“), verčia knygas – štai pernai pasirodė populiariu stiliumi parašyta „Liuteronybė“.

Santuoka pagal Liuterį

Skirtingai nei ankstesniuose „Bernardinų“ straipsniuose paminėti katalikai ir ortodoksai, liuteronai neturi bažnytinių dokumentų, kurie sutuoktiniams nurodytų, ką galima ir ko negalima daryti santuokiniame gyvenime. „Visiems liuteronams yra du aiškūs „dokumentai“ – Šventasis Raštas ir jo santrauka – Martino Lutherio Katekizmas. Ten surašyta viskas, kas būtina“, – pasakoja V. Sabutienė.

Internete galima nesunkiai rasti lietuviškus „Didįjį katekizmą“ ir „Mažąjį katekizmą“. Juose aptariami 10 Dievo įsakymų, Apaštališkasis tikėjimo išpažinimas, Viešpaties malda „Tėve mūsų“, išpažintis ir sakramentų reikšmė (liuteronai švenčia du sakramentus – Krikštą ir Šventąją Vakarienę).

„Didžiajame katekizme“ Liuteris paaiškina, kam reikalinga santuoka:

„Todėl Jis [Dievas] nori, kad ir mes ją [san­tuo­ką] gerb­tu­me, tai­gi sau­go­tu­me ir vyk­dy­tu­me kaip die­viš­ką, pa­lai­min­gą būk­lę, nes įstei­gė ją pir­miau­sia, prieš vi­sus ki­tus, to­dėl vy­rą ir mo­te­rį su­kū­rė skir­tin­gus (kaip ma­ty­ti) ne pa­lai­da­vi­mui, o kad lai­ky­tų­si kar­tu, bū­tų vai­sin­gi ir gim­dy­tų vai­kus, mai­tin­tų juos ir au­gin­tų Die­vo gar­bei. [...] taigi [santuoka] – ne žai­di­mas ir ne smal­su­mo ten­ki­ni­mas, bet puikus ir die­viš­kai rim­tas da­ly­kas.“

Martino Lutherio skulptūra Drezdene (Vokietija).

Pixabay.com nuotrauka

Pasak Lutherio, santuoka yra „palaiminga ir maloni Dievui“, maža to – net būtina (su retomis išimtimis), kadangi joje vyras ir žmona gali teisėtai išpildyti natūralų lytinį potraukį, duotą kiekvienam žmogui (čia kartu kritikuojamas privalomas celibatas):

„Mat ten, kur ver­žia­si Die­vo įskie­py­ta pri­gim­tis, ne­įma­no­ma ne san­tuo­ko­je išlikti skais­čiam; juk kū­nas ir krau­jas yra kū­nas ir krau­jas, o pri­gim­ti­nis po­lin­kis ir po­trau­kis pra­si­ver­žia ne­iš­ven­gia­mai ir ne­nu­mal­do­mai, kaip kiek­vie­nas ma­to ir jau­čia. To­dėl, idant leng­viau bū­tų bent šiek tiek iš­veng­ti ne­skais­tu­mo, Die­vas įsa­kė san­tuo­ką, kad kiek­vie­nas tu­rė­tų jam skir­tą da­lį ir ga­lė­tų ja ten­kin­tis, nors vis dėl­to ir nuo Die­vo ma­lo­nės pri­klau­so, kad šir­dis ir­gi bū­tų ty­ra.“

O toks „širdies tyrumas“ neįmanomas be paprasto dalyko – abipusės sutuoktinių meilės:

„... šis įsa­ky­mas [Nesvetimauk] ne tik rei­ka­lau­ja, kad kiek­vie­nas dar­bais, žo­džiais ir min­ti­mis gy­ven­tų skais­čiai sa­vo, t. y. daž­niau­siai san­tuo­kos, būk­lė­je, bet ir kad sa­vo su­tuok­ti­nį, Die­vo duo­tą, my­lė­tų ir ver­tin­tų. Mat tu­rė­da­mi iš­lai­ky­ti san­tuo­ki­nę skais­ty­bę, vy­ras ir žmo­na pir­miau­sia pri­va­lo mei­lė­je ir san­tar­vė­je su­gy­ven­ti, kad vie­nas ki­tam bū­tų iš šir­dies ir vi­siš­kai iš­ti­ki­mai at­si­da­vę.“

Taigi – matome, kad Lutheris akcentuoja santuoką kaip patį pirmąjį Dievo duotą įsakymą žmonijai ir kaip vienintelę tinkamą sąlygą vyrui ir moteriai lytiškai santykiauti; taip pat santuoka – terpė, kurioje privalo gimti ir augti vaikai, o sutuoktiniai – vienas kitą mylėti ir būti ištikimi.

Scott Webb/Unsplash.com nuotr.

„Kalbant apie kokį nors atskirą dokumentą dėl lytinio gyvenimo – Lietuvos Liuteronų Bažnyčia tokio neturi. Kaip neturi ir daugumos kitų, kurie apibrėžtų asmeninę ar socialinę sritis“, – sako V. Sabutienė. Tačiau, anot jos, kontracepcijos klausimą prieš 15 metų gan išsamiai aptarė JAV konfesiniai liuteronai („Tie, kurie, kaip ir mes Lietuvoje, Bibliją laiko Dievo Žodžiu ir laikosi liuteronų išpažinimo raštų“, – paaiškina pašnekovė).

Teologė ant stalo padeda Misūrio sinodo Liuteronų Bažnyčios Žmogaus gyvybės šventumo komiteto rezoliuciją „Kontraceptinių metodų gairės“ (angl. Resolution 6-10: Guidance on Contraceptive Methods). Šis dokumentas – tai atsakas į dalies liuteronų parapijiečių klausimus ir abejones, ar įvairios kontracepcijos priemonės yra suderinamos su Šventuoju Raštu ir juo besiremiančia etika. V. Sabutienė pasakoja, kad rezoliucija nepateikia draudimų, rekomendacijų ar nurodymų dėl to, ar sutuoktiniai apskritai turėtų ar neturėtų rinktis kontracepciją, tačiau suteikia informacijos apie įvairius šeimos planavimo metodus ir leidžia krikščionims patiems nuspręsti, ar tinkama tai, ar ne.

Kodėl palikta tokia laisvė? „Liuteronų supratimu, kontracepcija yra kiekvienos šeimos asmeninis reikalas, – sako V. Sabutienė, – Bet tavo pasirinkimai vis tiek kyla iš to, kad esi liuteronas. Jie kyla iš išpažinimo, Bažnyčios mokymo ir tikėjimo.“

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas M. Sabutis prie paminklo M. Lutheriui.

Leonardo Skripsto nuotrauka

Teologė primena, kad ne visa kontracepcija veikia vienodai. O iš Šventojo Rašto ir Liuteronų Bažnyčios mokymo galima atskirti, kurios priemonės nepažeidžia Dekalogo, o kurios kelia moralinių problemų. Esminis klausimas, kurį kelia liuteronai, – ar kontracepcija yra abortuojanti. Jei taip – ją vartojantis krikščionis sulaužo Dievo įsakymą „Nežudyk“. O tai – nuodėmė.

Beje, jei pamenate, panašus principas galioja ir Ortodoksų Bažnyčioje: ji draudžia abortuojančią kontracepciją, o dėl kitokių priemonių tikinčiųjų pora turi tartis su savo dvasios tėvu. Tuo metu liuteronams paliekama teisė apsispręsti patiems, remiantis tikėjimo išpažinimu, mokslo žiniomis ir sveiku protu.

O kas gi rašoma minėtoje JAV Liuteronų Bažnyčios rezoliucijoje?

Kontracepcija – leidžiama, bet ne viskas taip paprasta

„Kontraceptinių metodų gairės“ iš pradžių kalba apie „Neabortuojančias priemones“. „Liuteronų Bažnyčioje jos nei skatinamos, nei draudžiamos. Tačiau svarbu tai, kad jos nesunaikina užsimezgusios gyvybės“, – aiškina V. Sabutienė.

Tarp tokių „saugių“ metodų įvardijami prezervatyvai ir kitos barjerinės priemonės, taip pat – vyrų bei moterų sterilizacija (bet ji vertinama labai prieštaringai). Kartu, cituojant mokslo šaltinius, paaiškinamos galimos tokių priemonių pasekmės moters ar vyro sveikatai.

Evgenios Levin nuotrauka

Į „Neabortuojančios kontracepcijos“ grupę patenka ir Natūralus šeimos planavimas (NŠP) – mokslu grįsti vaisingumo stebėjimo ir reguliavimo metodai. Katalikų Bažnyčia juos vienintelius leidžia, norint reguliuoti gimstatumą, ir šių metodų nelaiko kontracepcija. Tuo metu JAV liuteronai, nors ir netaikantys tokio apribojimo, apie NŠP rašo labai palankiai: „NŠP – patys saugiausi ir pigiausi kontracepcijos metodai – dažnai visiškai pripažįstami kaip patikimi ir efektyvūs, siekiant išvengti nėštumo.“

Nepaisant šių pagyrų, anot V. Sabutienės, liuteronų pasaulyje NŠP – greičiausiai vis dar mažai žinomas dalykas, o liuteroniškos šeimos daugiausia renkasi įprastą kontracepciją – jei renkasi. Galbūt, įvertindamas informacijos stygių, komitetas rezoliucijoje pateikia keletą interneto nuorodų, kuriose apie NŠP galima sužinoti daugiau.

Antroji dokumente išskiriama grupė – „Prieštaringai vertinama kontracepcija“. Į šią savoką patenka įvairios hormoninės priemonės (pavyzdžiui, tabletės), kurios slopina ovuliaciją ir kitaip sutrukdo apvaisinimui. Rezoliucijos autoriai atkreipia dėmesį į vis dar iki galo neištirtą hormoninės kontracepcijos riziką moters sveikatai – ir ypač į šių priemonių galimą abortuojantį poveikį. Rezoliucijos autoriai rašo: „... [mes] negalime užtikrintai tvirtinti, kad hormoninė kontracepcija nesukels cheminio aborto. Medikų ir mokslininkų bendruomenė pripažįsta šią galimybę, tačiau negali pasakyti, kiek dažnai ir ar apskritai tai gali nutikti.“ Todėl toms liuteronų poroms, kurios nerimauja dėl hormoninių priemonių, rezoliucijos autoriai pataria „nepamiršti ir įsigilinti“ į kitus, kur kas mažiau klausimų keliančius metodus, tarp jų – ir NŠP.

Unsplash.com nuotrauka

Verta paminėti, kad teologai nepalankiai kalba apie vadinamąsias hormonines „kitos dienos piliules“, kurias moteris rinktųsi vartoti po lytinio akto. Liuteronų Bažnyčios atstovai nepritaria JAV Maisto ir vaistų administracijos sprendimui šias piliules pardavinėti be recepto – nes tai esą labai rizikinga sveikatai. Teologai taip pat įsitikinę, kad šių priemonių nederėtų dalinti nepilnametėms merginoms – nes tai „didintų neatsakingą ir amoralų seksualinį elgesį“.

Na, o trečioji grupė – „Abortuojantys metodai“. Tai – chirurginiai abortai ir „abortuojanti piliulė“, žinoma kaip RU-486. Kaip ir minėjo V. Sabutienė, čia jokių papildomų klausimų nekyla – žmogaus asmuo atsiranda nuo pat pradėjimo momento, o Dievas 5 įsakyme liepia: Nežudyk.

Nors per 15 metų nuo minimos Liuteronų Bažnyčios rezoliucijos galėjo atsinaujinti kai kurie duomenys, šis dokumentas išlieka gan išsami ir aktuali priemonė sužinoti apie įvairią kontracepciją, jos patikimumą ir galimas moralines bei medicininines pasekmes. „Pavyzdžiui, vartodami hormoninę kontracepciją, kai kurie žmonės gali net nežinoti, kad kyla rizika sunaikinti pradėtą gyvybę. Dėl to tikintieji ir yra įspėjami. Rekomenduojama į tai įsigilinti, klausinėti savo gydytojų. Mes juk, pavydžiui, skaitome maisto produktų pakuotes, neperkame bet ko. Tad tuo labiau reiktų pasidomėti kontraceptinių priemonių tikslu ir poveikiu“, – tikina V. Sabutienė.

„Dievas pasitiki sutuoktiniais“

Ar liuteronai dažnai garsiai kalba apie lytinę moralę, kelia teologinius klausimus? Pasak pašnekovės, diskusijos ar išsamesni tekstai gimsta pribrendus reikalui – kaip ir minėtu rezoliucijos atveju, kai JAV liuteronų šeimos iškėlė klausimų apie kontracepcijos poveikį. Kitas amerikietiškas pavyzdys – nesutarimai dėl mokesčių mokėtojų pinigų. „Valdžia gali nuspręsti, kad kontracepcija būtų priskirta sveikatos draudimo paslaugoms – tada tikintieji gali reaguoti, pasisakydami už sąžinės laisvę. Pavyzdžiui, aš juk nenoriu iš savo kišenės dengti abortuojančią kontracepciją“, – sako V. Sabutienė.

Pamaldos Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Leonardo Skirpsto nuotrauka

Anot pašnekovės, didesnės Liuteronų Bažnyčios kartkartėmis išleidžia knygų apie gyvenimą šeimoje, tačiau žymiausi pasaulio teologai nėra linkę nagrinėti lytinių santykių klausimų, kadangi tai vertinama kaip privatus šeimos reikalas. „Ir pasitikima žmogumi, – priduria V. Sabutienė. – Jei esi tikintis, supranti Bažnyčios nuostatas – tai ir gyveni jomis. Be to, Liuteronų Bažnyčia nekuria įstatymų daugiau, negu jų yra davęs Dievas.“

Teologė ne kartą pabrėžė, jog liuteronybė pasitiki Dievo duotu sveiku protu, laisve ir gebėjimu suprasti, kas dera jo gyvenime: „Pavyzdžiui, vynas – vienam tai bus džiaugsmo ir sveikatos šaltinis (ką ir Biblijoje galima rasti), o kitam žmogui jo vartoti negalima, nes tai vestų jį ar jo visą šeimą į nuodėmę, nelaimę. Tad mes negalime uždrausti gerti vyno, jei to nenurodo Biblija. Panašiai ir su kitais produktais – ar uždraustume cukrų, glitimą, kitus dalykus?“

„Visais konkrečiais atvejais pasikliaujama Dievu – kad Jis žmogui davė proto tiek, kiek reikia. O protas taip pat yra krikštytas. Tad pasitikime tuo, ką mus daryti skatina Šventoji Dvasia – štai Jos reikia nuolat prašyti. Šventajame Rašte skaitau (nors tai ir sunku suvokti), kad Dievas žmogumi pasitiki. Jei dviem žmonėms Jis leidžia susituokti – jie turi pasitikėti, kad besilaikantiems Jo valios Dievas padės išgyventi visose situacijose“, – sako V. Sabutienė.