Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Rugsėjo 26-oji

Kas gali būti geriau? Atsikelti prieš šeštą, išsivirti kavos, atsisėsti prie lango. Taip, taip, būtinai išsijungti šviesą. Ramiai gerti, žiūrėti, kaip po truputį ryškėja daiktų kontūrai. Daiktų? Na jau kelis mėnesius vis galvoju apie šią profesorės Viktorijos Daujotytės mintį: „Daiktai yra stipriausi atminties ir patirties saugotojai.“ O gal pokalbiai? O gal kokia nors istorija, ribinė situacija? Bet ar jos irgi įrėmintos būtent daiktų? Kambary ryškėja vaza – ją kažkada padovanojau mamai. Šiek tiek blizganti, gana didelė, išraitytais kraštais. Iš pradžių joje apsigyvendavo bijūnai, po to jurginai. Ar sugebėčiau visas mamos gėles išvardyti eilės tvarka? Ne. Visai išryškėjo varinė žvakidė – kai griaudėdavo, mama uždegdavo žvakę ir melsdavosi. Va, va – jau ir mano Utenėlė prabilo. Negaliu atgaivinti tos dvasinės energijos pliūpsnio, kai ilgai galvojau apie Bronių Radzevičių ir staiga užrašiau:

Po mano balkonu

Utenėlė kad skuba, kad skuba.

Paprašau kelias nuostabas

Nuplukdyti į Vyžuoną,

Kad Bronius Radzevičius atsilieptų.

Man gražus tas upės kelias: už nepilno kilometro įsilieja į Vyžuoną, o ši Vyžuonose skiria Broniaus Radzevičiaus ir Antano Masionio tėviškes. Unikalu: vienoje upės pusėje vieno, kitoje kito rašytojo žemė. Dvasios žemė. Kaip jos užteko abiem? Tas laikas, kai kalbinau Birutę, Radzevičiaus seserį, ir Stasį, Masionio brolį, labai gražus. Taip gimė knyga „Vyžuonos paraštėse“, padovanojau bibliotekoms. Gal ji jau nurašyta kaip sena, pasirodžiusi prieš šešerius metus...

Ta knyga buvo svarbi tiek Birutei, tiek Stasiui. Man gražu, kad jie vis paskambina, kad jau beveik nesivaržo. Prisimenu Stasio nusistebėjimą: „O man įdomu, kaip šneka mokyti žmonės. Jūs, kai vaikščiojome, daug netikėtų klausimų uždavėte. Niekada nepagalvojau, kad galima ir taip pagalvoti, kad ir taip galima paklausti.“ Birutė visada su ašaromis pasakoja apie brolį Bronių.

Aušta. Reikės nueiti į biblioteką paieškoti dovanojamų knygų lentynoje tokių, kurias skaičiau paauglystėje. Turbūt gėda būtų prisipažinti, bet šį mėnesį tik tokių ir ieškau. Tada atsimenu, kaip skaičiau, ką galvojau. Įmanoma prisiminti? Turbūt ne, bet įsivaizdavimai dažnai gelbsti: jie atveria naujų dalykų, buvusius išgyvenimus kitaip pateikia. Tai ko daugiau norėti... Liko pojūtis: skaitai ir jauti, kad tu susipažįsti su naujais žmonėmis, kad kartu su jais galvoji, pritari ar nepritari, tačiau visuomet esi gėrio pusėje. Mama pašaukia, palieki knygą, skubi prie darbo (ravėjimo, akėjimo, bulvių vagojimo, prie šieno). Darbas spartesnis: nori greičiau baigti, kad vėl su knyga, knygoje. Darbas įdomesnis: kartu dirba ir grožinių kūrinių veikėjai, tavo bičiuliai. Užsigalvoji, formuoji būsimus jų žingsnius. Savaip sudėlioji, savaip prašnekini. Tai štai dėl ko norisi grįžti. Knygos mus saugo ir gina – kažkada užsirašiau tokį teiginį nesuprasdamas, ar pačiam kilo tokia mintis, ar kur nors perskaičiau.

Vakar vėl atsinešiau Jono Mikelinsko romaną „Vandens nešėja“. Išleista 1964 metais. Kada ją pirmą sykį perskaičiau? Jau tada? Bet skaičiau ne kartą. Kai vaidmuo pakito (tapau mokytoju), tai „Vandens nešėja“ dar kitaip prabilo. Lietuvių literatūra mokykloje – ką kalbėtume šia tema? Ką, tarkim, sakytume apie Juozo Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“, išleistą 1967 m.? Apie Vytauto Bubnio apysaką „Arberonas“, išleistą 1969 m. Kodėl nurodinėju metus? Kad pajaustume, kaip buvo sakoma drąsi mintis, kuri ugdė, stiprino. Kokia buvo jų įtaka, tai tik paspėlioti galima.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Rugsėjo 27-oji

Gelsvo švytėjimo diena. Diena iki nušvitimo. Einu iki Vyžuonų. Reikia vandens – artėliau lyg ir nesimato namų. Buvęs, matyt, kolūkio sodas. Tik ant vienos obels matau obuolį. Kaip pasiekti? Išsitepsiu. Bet labai noriu gerti. Pasiekiau.

Mano bendrakeleiviai iki šitos vietos nenueina – tik iki Vyžuonėlių ar Kaliekių. Penki žmonės, kuriuos vis rytais susitinku. Mažai ką apie juos žinau, tačiau tai galbūt dar įdomiau – turiu galimybę spėlioti. Beveik visų aiški dabartinė situacija iš užuominų, iš trumpų pokalbių. Du gyvena socialinės globos namuose. Vienas kiekvieną rytą apie kilometrą eina pas savo šunį – neša kelias riekes duonos ar batono, gal net sriubos. Jo šuo? Ne, yra šeimininkai, bet jie, regis, Utenoje. Nežinau, kaip susipažino, kaip reaguoja (jei reaguoja) šeimininkas. Bet: „Mano žingsnius iš toli atskiria. Pradeda džiaugsmingai loti.“ Rugpjūtį šio žmogaus nebuvo ir jo draugas liūdėjo. Kitas vyras beveik nemato, tai šuo vedžioja: „Labai protingas. Pasakau, kad einam prie berželių, kur aš mankštinuosi, ir nuveda. Pasakau, kad keliaujam į parduotuvę, iškart ten ir suka.“ Ir trys moterys, kurios savo istorijas atviriau papasakoja.

Toks graudus švytėjimas. Jau Kaliekiai. Reikia užsukti pas moterį, kuri gyvena už kokių 50 metrų nuo kelio. Ji turi dvi karves, rytais dviračiu veža pieną. Mes tapome bičiuliais tada, kai dviračio grandinė nukrito, o aš sugebėjau ją uždėti. Gal ir ne dėl to labai daug kalbame. O! Reikėtų užeiti pas ją – juk niekada nebuvau. Pretekstas? Noriu vandens. Užėjau. Atsivėrė daug gyvenimo puslapių. Palydėjo šiek tiek: „Kai nieko nedirbu, tai ir spaudimai pakyla, visiška ligonė. O dvi karvės, gyvuliai, vištos – tai ir dirbu.“

[...]

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Spalio 5-oji

Mokytojų diena. Susitinku su auklėtiniais, baigusiais vidurinę mokyklą prieš 20 metų. Mokykloje? Lai jiems bus staigmena – suvažiuos nurodytoje vietoje, o paskui kažkur išvykstame. Kažkur? Aš tai žinau, kur, tik jie spėlioja. Rugsėjo saulė apšvietė ir kelią, ir mūsų veidus. Sustojame Vyžuonėlių dvare. Čia gyveno dailininkė Mariana Veriovkina. Būtent čia vyks mūsų trumpa pamoka.

Man rūpėjo deklamuoti eilėraščius, mėginti juos susieti su šia diena. Susieti? Ne, matyt, rūpėjo pabūti vėl su žmonėmis, su kuriais buvau ketverius metus.

Atsisveikiname ant tilto per Vyžuonos upę. Nevažiuosiu su jais? Ne. O prisimenate, kaip elgiausi per išleistuves? Deklamavau, deklamavau ir nepastebimai dingau...

Einu namo su pintine obuolių, kitokių lauktuvių. Viename inde – laiškai man.

Mokytojo ėjimai – jie kitokie. Imsi aiškinti, susipainiosi, esmės nepasakysi. Jie kitokie – užtenka tokio teiginio.

Taip ir nesupratau, kaip būtų galima apibūdinti mokytojo profesiją. Gal pirmiausiai reikėtų suabejoti, ar apskritai įmanomas toks žingsnis. Juk požiūriai į mokytojystę labai skirtingi, tai turbūt bendro vardiklio neatrasi. Ko gero, mes esame džonatanai livingstonai žuvėdros (turiu galvoje Ričardo Bacho kūrinį). Tobulėti, bet ir žinoti, jog gali būti išstumtas iš būrio dėl to, jog esi kitoks. Bet ar džonatanai livingstonai irgi vieni kitus ėda?

Ką mes žinome apie savo mokinius? Labai nedaug. Kodėl? Aš nežinau. Ar kad atsivėrimai yra reti, komplikuoti ir labiau apsunkinantys nei palengvinantys būsimą gyvenimą?

Miela susitikti nors ir visai atsitiktinai buvusius mokinius – tuos, kurie patys užkalbina, kurie nepriekaištauja, kurie geba pasakyti tai, dėl ko ilgai eini galvą užvertęs. Miela, kai patys prisibeldžia.

Būtent mokytojo profesija leido pajusti žmogaus prigimties viršūnes ir duobes. Pyktis, nepasitenkinimas, veidmainiavimas, skundai, noras padovanoti aukštesnių akimirkų, iš akių sklindanti šviesa ar abejingumas, poreikis tobulėti ar visiškas egoizmas, padėkojimai ir  šmeižtai – visos spalvos, visi atspalviai... Po tokio sakinio įmanoma rašyti tik daugtaškį.

Vakarykštis telefono skambutis: „Dar tik mėnuo praėjo, o jau esu pavargusi. Aiškina apie patyčias... O kaip iš mūsų tyčiojamasi... Direktorius, pavaduotojos mano, kad mums padeda, bet yra visiškai priešingai. Kartais atrodo, kad prieisime iki ribos, kai viskas baigsis. Va tada sureaguos. Bet vėliau vėl tas pats.“

Stepas Eitminavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Spalio 13-oji

Profesoriaus Donato Saukos gimimo diena.

Įsimintini priėjimai studijų metais.

Įsimintini telefoniniai pokalbiai.

Kartais pakalbėdavau apie nemalonias istorijas; vėliau būdavo nesmagu. Tarkim, man buvo pasakyta, ko aš ten lekiu į Žalgirio mūšio vietą su mokiniais – juk ten tik laukas. Profesorius labai labai tyliai: „Taip ir pasakė?“

Gražių knygų autorius.

Autoritetas.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Spalio 22-oji

Profesorė Viktorija Daujotytė Utenoje kalbėjo apie tris mūsų poetus: Alfonsą Nyką-Niliūną, Vytautą Mačernį ir Joną Meką. Kalbėjimas įtaigus, argumentuotas, įsimintinas.

Klausiausi, galvojau, užsirašinėjau:

„Mums nėra lengva suprasti, kad tokie paprasti dalykai veda į filosofiją – žmogus ir jo namai. Prisiminkime studento Čipkaus laiškus į namus. Jie adresuojami būtent namams – ypatingiems subjektams, kurie tai skaitys. Namams priklauso medis, vėjas... Kuo įstabus namų jausmas? Šie trys poetai yra kaimo vaikai. Iš jų gyvenimo, iš jų kūrybos susiformuoja taškai, kuriuose norime būti, suprasti juos. Jų tėviškės – tai ne šiaip kaimų pavadinimai, tai simbolinės, egzistencinės vietos: Semeniškiai, Šarnelė, Nemeikščiai... Užtenka atsiversti Meko ar Nykos-Niliūno dienoraščius, kad pamatytume, jog jų žmogiškas brendimas neatsiejamas nuo poezijos, kuri kėlė dvasią ir grąžino į namus. Begalinė ištikimybė poezijai, įgyta jaunais metais, liko kaip skleidimosi galimybė. Žemės, namų jausmas, kuris formavosi toje kartoje, neatskiriamas nuo poezijos buvimo namų erdvėje.

Nykos-Niliūno kūryboje įdomus mamos paveikslas: ir kaip žiburys, ir kaip realistinis vaizdas (pavyzdžiui, įeinanti su kibiru). Tos kartos poezijoje daug daiktų spindėjimo. Tada gamtos pasaulis: medis, žolė, ėjimas prie upės, keliu, žydėjimas... Buvimas kitur negali atsiskirti nuo namų. Pavyzdžiui, eina Baltimorėje, pasirodo pirmas sniegas... Sninga tarsi sieloje: ką matė eidamas Nemeikščiuose ar eidamas į Nemeikščius iš Utenos. Tik stiprus namų jausmas šitos kartos poezijai leidžia atsiskleisti praradimo jausmams.“

Man kiek netikėta buvo profesorės pasakojimo pabaiga: „Paskutinių trejų metų Nykos-Niliūno dienoraščius reikėtų skaityti kaip neparašytą meilės poemą. Ji įrašyta giluminiuose kloduose. Kiek laiko praėjo nuo žmonos mirties, – nuolat kartojama. Visa kultūrinė patirtis (o tarp mūsų poetų nėra kito tokio kaip Nyka-Niliūnas, turinčio tokią kultūrinę patirtį) tarsi susitelkia rašant šią meilės poemą. Tai reiškia, kad gilioje senatvėje atsiskleidžia neišnaudota kūrybinė energija. Nieko gražiau, nieko svarbiau negalėčiau jums pasakyti apie Nyką-Niliūną kaip apie paskutinių metų dienoraščius.“

Buvau konspektuoti bandančiu studentu. Pamatytų profesorė, gal net nustebtų: netiksliai išgirdau, netiksliai pasižymėjau?

Ar pajėgiau suprasti, jog profesorės kalbėjimas yra unikalus? Taip. Sąmonė užfiksavo neištrinamai. Buvau pakylėtas, didžiavausi, kad profesorė sugeba kalbėti taip ramiai, įtaigiai, gražiai argumentuoti. Vis pagalvoju, koks galėjau būti lituanistas, jeigu universitete nebūtų dėsčiusi Viktorija Daujotytė.

Laimingi, kurie gali prisiminti šio žmogaus paskaitas, seminarus.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Lapkričio 3-ioji

Pagalvojau: žmonės gali kalbėti ir apie veidmainiavimą veidmainiaudami. Po truputį mintis sukasi toliau: kankintis kankindami, girti girdamiesi, postringauti apie kuklumą nesikuklindami... Bet kažkodėl užgęsta šis galimas samprotavimas.

Staiga atgyja pavasario atkarpa: ligoninė, skausmas, diagnozės tvirtinimas, galvojimas apie pacientus ir medikus. Kaip sudėtinga tai prisiminti vien jau dėl to, kad mačiau daug spalvų. Tada šalia abejonė: kurie epizodai ne atsitiktiniai, o jau reiškiniai. Tada galvojau ir apie A. Čechovo skaudų apsakymą „Palata Nr. 6“.

Bet dabar ruduo. Vis dar ruduo – mano mėgstamiausias metų laikas.

Vis girdžiu ugningą televizijos veidą: „Mano sūnus ir dukra verti geresnio gyvenimo nei toje Lietuvoje.“ Prisimenu: patriotiškos mamos kalba, kad jų vaikai ne mankurtai, tie ne mankurtai, gavę diplomus, išlekia kitur gyventi.

Stop – tai vasaros informacija, o dabar ruduo, ruduo. Geriau galvosiu apie rašytoją Gintarę Adomaitytę, neseniai aplankiusią Uteną. Geriau galvosiu apie Eglę Kirilauskaitę, rašančią gražius eilėraščius.