Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, žurnalas „Spectrum“

Pilietybės klausimas tapo aktualus ir atsidūrė diskusijų centre tada, kai Senovės Graikijoje buvo įtvirtinta piliečio kategorija, kuriai buvo priskirti laisvi poliaus gyventojai. Tuo metu suformuluotos piliečio sąvokos reikšmė nuolat kito priklausomai nuo laiko ir erdvės.

Manoma, kad globalizacija vadinamas šiandieninio pasaulio valstybių ekonominės, politinės ir kultūrinės tarpusavio priklausomybės intensyvėjimas keičia pilietybės, kaip tautinės tapatybės, sampratą ir verčia permąstyti kitas tradicines politines sąvokas ir principus.

Nyksta ryšys tarp pilietybės ir politinio tapatumo

Globalizacijos procesai lemia, kad vis daugiau žmonių save politiškai identifikuoja platesnėmis ir dinamiškesnėmis sąvokomis nei pilietybė. Politikos filosofas Fredas Dallmayras teigia, kad šiandieninių žmonių politinio identiteto nebeįmanoma įvertinti vien valstybės ir pilietinio tapatumo aspektais. Modernūs komunikacijos kanalai daro individų politinį tapatumą daug mažiau priklausomą nuo jų turimos pilietybės. Dėl to individo ištikimybė savo valstybei tampa sunkiau įtvirtinamu dalyku.

Pasak filosofo Pierre‘o Rosanvallono, demokratinę politiką būtina suprasti nebe kaip stabilių institucijų ir statusų rinkinį, o kaip dinamišką ir tarptautišką socialinį procesą. Tai reiškia, kad šiandieniniams žmonėms buvimas ekologu, dviratininku ir klimato aktyvistu gali būti ne ką mažiau svarbus nei buvimas savo tėvynės patriotu. Dėl tokių metamorfozių atsiranda būtinybė kelti klausimą: ką reiškia pilietybės sąvoka ir kokiu mastu ji gali būti adaptuota vadinamosios globalizacijos procesų kontekste? Taip pat svarbu klausti, ar mėginimas bet kokia kaina adaptuotis prie kintančių globalių sąlygų netampa grėsme diskredituoti pilietybės sąvoką nenurodant jokios alternatyvos.

Šiuolaikinė pilietybės samprata – modernių laikų produktas

Lietuvoje neseniai įvykęs referendumas dėl dvigubos pilietybės gerai iliustruoja praktinį minėtų teorinių klausimų aktualumą. Viešojoje erdvėje vyravę pasiūlymo rėmėjų argumentai buvo nuorodos į ekonominių ir kultūrinių globalizacijos padarinių reikšmę ir poreikį valstybėms prie jų prisitaikyti. Kaip ir daugelis pastaruoju metu Europoje vykusių referendumų, lietuviškasis neatnešė didesnio visuomenės sutarimo ar apsisprendimo šiuo klausimu. Vis dėlto daug labiau nei referendumo rezultatas dėmesio vertos virusios diskusijos dėl daugybinės pilietybės poreikio ir pačios pilietybės reikšmės.

Pilietybės sąvoka gali būti aiškinama keliais požiūriais. Plačiausia prasme pilietybę galima sieti su įstatymais grįstos politinės valdžios atsiradimu – ji nurodo, kieno vardu ir kam tie įstatymai galioja. Istorinis-lingvistinis aiškinimas pilietybės sąvoką atseka nuo antikos laikais egzistavusių politinių bendrijų. Senovės Romoje įvyksta pilietybės sampratos formavimuisi itin reikšmingas pokytis, atskyrus Romos piliečių (ius civile) ir bendrą visų tautų (prigimtinę, ius gentium) teisę. Savitą indėlį į pilietybės sampratą vėliau įneša ir feodalinių monarchijų teisė, įtvirtindama reprezentacijos ir politinio atstovavimo idėjas.

Nepaisant gausių istorinių įtakų, šiuolaikinėje politikos filosofijoje gana įprastas požiūris, kad dabartinis supratimas apie pilietybę yra ne senovės, bet išskirtinai modernių laikų produktas, susiformavęs su demokratinių valstybių (XVIII a. pabaigos JAV ir Prancūzijos) konstitucijomis. Pagal šią sampratą piliečiai yra tie individai, kurie turi lygias teises tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti savo valstybės valdyme. Šiuo požiūriu ikimodernių laikų feodalinės ar vergovinės visuomenės, kurių savivaldoje dalyvauja tik privilegijuotos visuomenės grupės, sunkiai dera su moderniais laikais įsigalėjusia pilietybės samprata.

Gintas Karalius. E. Kurausko nuotrauka

Globalizacija – iššūkis pilietybės sąvokai

Pilietybės sąvoka yra reikšminga politiniam gyvenimui dėl trijų priežasčių. Visų pirma, ji leidžia pagrįsti individo laisvę ir jos apsaugą įstatymais. Pilietybė nusako visavertį valstybės gyventojo statusą, kuris yra ginamas kolektyvinėmis priemonėmis. Antra, pilietybė yra glaudžiai susijusi su demokratinėms valstybėms būdingu liaudies suverenumo principu. Įstatymai galioja apibrėžtam lygių individų kolektyvui, kuris juos pats, kaip integralus vienetas, ir kuria. Demokratijoje suverenas priklauso kolektyviniam dariniui – tautai, o pilietybės sąvoka yra būtina siekiant apibrėžti, kurie individai priklauso, o kurie – nepriklauso šiam kolektyvui. Trečia, pilietybės sąvoka reikšminga apibrėžiant politinės bendrijos ribas ir valstybės įgaliojimų ribas. Apibendrinant – pilietybės sąvoka reikalinga tam, kad mes gebėtume paaiškinti modernių demokratinių valstybių pamatinius principus – individo laisvę, tautos suverenumą ir valstybės teritorinį baigtinumą.

Globalizacijos procesui priskiriami valstybių tarpusavio priklausomybės didėjimo ir integracijos reiškiniai kelia iššūkį visiems trims minėtiems kriterijams, kuriuos nusako pilietybės sąvoka. Šiuolaikiniame pasaulyje didėjanti ekonominė valstybių ir individų grupių tarpusavio priklausomybė lemia individų socialinių ryšių tarptautiškumą, kuris sunkiai dera su teritoriškai apibrėžta, suverenų kolektyvą nusakančia pilietybės samprata. Individų ekonominiai ir socialiniai santykiai yra atitrūkę nuo jų pilietybių implikuojamos priklausomybės konkrečioms valstybėms. Žmogus gali jaustis visaverčiu piliečiu net nedalyvaudamas savo valstybės socialiniame gyvenime. Iš to išplaukia, kad individų kultūrinis tapatumas globalių socialinių santykių kontekste darosi daug įvairesnis ir mažiau determinuotas pilietybės bei jos nurodomo politinio kolektyvo.

Identitetai tampa daug individualesni, kintantys, persidengiantys – jų pagrindu sudėtinga pagrįsti pilietybės nurodomą ištikimybę konkrečiai valstybei. Dėl globalizacijai priskiriamų procesų individų tapatumas darosi vis mažiau kolektyvinis, nors valstybės suverenumui toks tapatumas yra būtinas. Tarkim, pareiga prireikus ginti savo valstybę tampa beprasme norma, kai pilietinis tapatumas tėra viena iš daugelio individo parinkčių. Nebeaišku, kaip pagrįsti esmines pilietines pareigas, jeigu žmonių identitetai gali klaidžioti tarp valstybių ar socialinių grupių, neįsipareigojant nė vienai iš jų. Galiausiai globalizacijos procesų kuriama technologinė pažanga keičia pilietinio dalyvavimo (t. y. laisvės) galimybes. Tradicinės piliečio laisvę išreiškiančios procedūros (savivalda, atstovaujamosios valdžios rinkimai) netenka sakralumo, nes technologijos leidžia pilietinę galią įgyvendinti alternatyviais būdais.

Alternatyvos pilietybės suteikiamam tapatumui nėra

Minėti globalizacijos keliami iššūkiai keičia supratimą apie pilietybę. Nors sąvokų kaita yra neišvengiama, tai lemia rimtus politinius prieštaravimus. Mėginimas pilietybės klausimą redukuoti iki socialinių santykių kaitos ir valstybių prisitaikymo prie tos kaitos rodo esminių politinių sąvokų – laisvės ir suverenumo – nesupratimą. Tai, kad individai turi įvairias, į teritorijos, tautos ar valstybės apibrėžimus netelpančias tapatybes, nekeičia apibrėžto politinio tapatumo poreikio. Tik dėl šio tapatumo mes esame laisvi kaip piliečiai ir suverenūs kaip viena liaudis.

Alternatyvos šiam pilietybės sąvokos nurodomam tapatumui dar niekas nesugalvojo. Neseniai vykusios bankų ir pabėgėlių krizės Europos Sąjungoje iliustruoja, kad suverenios valstybės vis dar tebėra nepakeičiamos politinio gyvenimo formos. Pilietybė yra būtina sąvoka apibrėžti valstybę, jos funkcijas ir ribas. Poreikis valstybėms prisitaikyti prie kintančių socialinių ar technologinių sąlygų negali šio poreikio paneigti. Globalizacijos procesai išryškina mūsų politinių principų problemas, bet nepasiūlo jų sprendimo alternatyvos.