Berlyno sienos griūtis. Wikipedia.org nuotrauka

Tris dešimtmečius šeimas ir miestą dalinusi siena – Šaltojo karo simbolis – griuvo 1989-ųjų lapkritį. Kaip Berlyno sienos griūtį prisimena legendiniai šio miesto menininkai, žinomi visame pasaulyje?

Danielis Barenboimas.

EPA nuotrauka

Dirigentas ir pianistas Danielis Barenboimas (g. 1942), gyvenantis Berlyne nuo 1991 m.

Tuo metu menininkas kaip tik buvo Berlyne, su Berlyno filharmonijos orkestru įrašinėjo Mozarto operą „Così fan tutte“. Lapkričio 12 d. orkestras pasiūlė surengti koncertą. Dirigentas sutiko, iškėlęs dvi sąlygas – kad jis būtų nemokamas ir skirtas tik Rytų Vokietijos piliečiams. Nusidriekė eilės norinčiųjų patekti į koncertą. „Tų žmonių ir orkestro džiaugsmas bei energija – nepamirštami. Tai buvo kur kas daugiau nei nuostabiam orkestrui dėkinga publika. Po to užkulisiuose buvo daugybė žmonių, bet aš turėjau ruoštis kitai įrašų sesijai. Atsisveikindamas pastebėjau į sieną atsirėmusią maždaug 60 metų moterį su jaunesniu, maždaug 30-ies vyru. Paklausiau, kuo galėčiau padėti. Ji droviai įteikė man puošktę gėlių ir padėkojo. „Turiu kai ką jums papasakoti“, – sakė ji. Ši moteris prieš tris dešimtmečius ištekėjo Rytų Berlyne ir susilaukė sūnaus. Bet jos vyras pabėgo į Vakarų Berlyną su kūdikiu ir ji prarado ryšį su juo. Už jį kasdien uždegdavo žvakę. Dieną prieš koncertą į jos duris pasibeldė vyras. „Užtruko, kol supratau, kad tai mano sūnus“, – kalbėjo ji. Jiedu atėjo į koncertą atšvęsti susijungimo. Tai mane nepaprastai paveikė. Pasakiau, kad pakviesiu ją į koncertą visada, kai tik grosiu ar diriguosiu Berlyne. Ji atsakė: „Ne, pone Barenboimai. Man nereikia kvietimo. Aš tiesiog ten būsiu.“

Wimas Wendersas.

EPA nuotrauka

Kino režisierius Wimas Wendersas (g. 1945), prieš pat sienos griūtį sukūręs filmą „Dangus virš Berlyno“

1989 m. rudenį menininkas leido stovykloje prie nedidelio Australijos miestelio Turkey Creek, kur ieškojo vietų filmuoti. Nuo Berlyno toliau būti buvo praktiškai neįmanoma. Ten net telefonų nebuvo, tik fakso aparatas vienintelėje miestelio parduotuvėje, kuriai režisierius buvo davęs savo biuro Berlyne numerį. „Turėjau važiuoti į miestelį pas gydytoją, nes plaukiodamas susipjausčiau pėdą. Kai jis mane sutvarstė, nuvažiavome į parduotuvę atsargų. Savininkas, kurio veidas švytėjo iš džiaugsmo, ištraukė suvyniotą faksą ir padavė man. Atėjo prieš kelias dienas, pasakė jis. Atspausta buvo labai prastai, bet galėjau atpažinti kai kuriuos pavidalus. Ar žmonės šoko ant sienos? Sienos? Antraštės buvo neįskaitomos. Spoksojau į tas juodas nuotraukas. Ar siena griuvo? Ar seniai? Negi neatriedėjo Rusijos tankai? Galiausiai prisiskambinau į Berlyną, pažadinau kažką iš savo biuro. Siena buvo iš tiesų atverta, berlyniečiai – o ir visas pasaulis – nesitvėrė iš jaudulio, visame Vakarų Berlyne neliko naudotų automobilių ir bananų. Iš tiesų neliko ir Vakarų Berlyno. Ryšys nutrūko. Ten, dykumoje, niekada negėrėme alkoholio, bet tądien padariau išimtį. Paėmiau kelis butelius vyno, kelias dėžes alaus ir daug ledo. Grįžau į stovyklą jau sutemus ir išgėrėme visus butelius iki dugno.“

Thomas Ostermeieris. „Schaubühne“ teatro nuotrauka

Teatro režisierius Thomas Ostermeieris (g. 1968), Berlyno „Schaubühne“ teatro vadovas

Menininkas užaugo mažame Bavarijos mieste, Vakarų Berlynas jam atrodė tarsi Utopijos sala. Jį ten traukė ta pati dvasia, kuri traukė mėgti Iggy Popą ir Davidą Bowie. Naktimis Berlyne jis dirbo degalinėje, o dienomis kūrė muziką ir skaitė knygas. Su faktu, kad siena įkalina, Vakarų berlyniečiai gyveno susitaikę ir net neįsivaizdavo, kad ji kada nors grius. Režisierius atsimena, kad kitą pavasarį po sienos griūties jis kasdien važinėjo dviračiu iš Vakarų į Rytų Berlyną ir buvo susižavėjęs, kaip greitai dalykai gali keistis. „Atradau visiškai kitokią šalį, kur žmonės kalbėjo mano kalba. Rytuose iš karto pasijaučiau kaip name ir apsigyvenau „skvote“. Daugybė žmonių persikraustė į Vakarus ir staiga Rytuose atsirado didžiulės tuščios teritorijos – butai, sandėliai, gamyklos – kuriose įsikūrė ir suklestėjo menai.“ Th. Ostermeieris pasakoja, kad vienas pirmųjų dalykų buvo nueiti į teatrą „Berliner Ensemble“, kur vis dar buvo rodomi originalūs Bertolto Brechto pastatymai. Brechtiškoji perspektyva tapo labai svarbi menininko kūryboje – tai teatras, kuris klausia visuomenę, kurio personažų veiksmus lemia ne tik psichologija, bet ir socialinės sąlygos. Gyvenimas Rytų Berlyne suteikė naujų įgūdžių ir priemonių teatrui kurti, sako režisierius.

Parengta pagal „The Guardian“