Berlyno sienos griūtis. Wikipedia.org nuotrauka

Globali populizmo banga apėmusi ir Rytų Europos regioną. Regionas platesnėje, į Vakarus išsiplečiančioje, politinėje populistų vaizduotėje yra įgavęs ypatingą prasmę – jis čia figūruoja kaip Europos tyrumo simbolis ir atlieka tradicinių vertybių saugotojo vaidmenį. Ši populizmo banga, nepaisant šaižios dabartinių populistinių judėjimų antikomunistinės retorikos, reikalauja naujai pažvelgti į 1989-ųjų metų atminties formas, atskleidžiančias tąsos gijas tarp retorikos, nukreiptos prieš „dekadansą“ ir „imperializmą“, ir buvusių komunistinių politinių jėgų pozicijų.  

Populistinių jėgų atėjimas į valdžią Rytų Europos regiono šalyse per pastarąjį dešimtmetį, stiprėjantis pamatinių liberalizmo principų ginčijimas iš nacionalistinės perspektyvos duoda peno kalboms apie „naujai iškylančią skirtį tarp Rytų ir Vakarų“. Šią skirtį maitina istorinės atminties kodai. Juk Rytai ilgą laiką buvo apibrėžiami per tam tikrą regresiją: lyginant su Vakarų Europa, rytinė jos dalis atsiliko ir vijosi vakarietišką gyvenimo ir mąstymo būdą. Iš tokio lyginimo atsiradusi prielaida, kad Europos projektui iššūkį ir grėsmę kelia būtent Rytų Europos regiono atsilikimas arba, vaizdžiai kalbant, iš čia sklindantis neliberalus užkratas. Šio požiūrio gajumą rodo ir tai, kad jis aiškiai yra teiginio, tvirtinančio, kad „ES ir Europos žmonės privalo atsilaikyti prieš recidyvą vykstantį Rytuose“ [1], pasakyto  buvusios JAV Valstybės sekretorės Hillary Clinton lūpomis, potekstė. Visgi populistinių jėgų kilimas Vakaruose ir protestai prieš tokias pačias populistines politines jėgas Rytuose rodo, jog negalime lengva ranka brėžti aiškių geografinių ir istorinių paralelių ir geografinių skirčių. 

Naujojoje knygoje „1989: globali Rytų Europos istorija“ teigiame, kad, norint suprasti dabartinio populizmo prielaidas Rytų Europoje, būtina atsisukti į jų globalinius ideologinius „sugulovus“, nepaisant to fakto, jog pačių šių judėjimų ištakos koncentruojasi į nacionalistines tradicijas, iš kurių semiasi jėgos bei įkvėpimo. Natyvizmas Rytų Europoje ir kitose pasaulio kampuose klestintis kultūrinis tradicionalizmas bei etnocentrizmas turi ne tik tas pačias šaknis, bet ir maitina vienas kitą. Tą rodo dešinės ideologų Europoje kruopščiai išpuoselėti ryšiai su Rytų Europos populistais. Europos „persteigimas“, remiantis neliberaliais principais, yra šias jėgas vienijanti ir kurstanti misija. Maža to, už Europos ribų į autoritarizmą linkstančios politinės jėgos nuo Respublikonų partijos dešiniojo sparno JAV iki Vladimiro Putino Rusijoje, Redžepo Tajipo Erdogano Turkijoje ir Xi Jinpingo Kinijoje – prisideda prie europietiškojo populistinio judėjimo stiprinimo. Būtent jie naratyvui prieš vakarietiškąjį dekadansą suteikia visuotinumo ir globalumo pojūtį. Maitindami vienas kitą, nacionalistiniai judėjimai, tokie kaip Lenkijos valdančioji Teisės ir teisingumo partija (PiS) ar Fidesz Vengrijoje, šioms nacionalistinėms jėgoms suteikia naują vaidmenį, akcentuodami jų reikšmę globaliniu, valstybių ribas peržengiančiu mastu. Taip jie sukuria tam tikrą atsvarą kitam, valstybių sienas peržengiančiam politiniam naratyvui, kuris tarptautinės santvarkos pagrindus ir tvarumą susieja su liberalizmu bei teisės viršenybės principu. Pasipriešinimas esamam status quo yra ne pavienių ir suverenių valstybių užmačios, o veikiau, jų akimis žvelgiant, tai globalus pasipriešinimas prieš neokolonijinę ES intervenciją į suverenių valstybių politiką. Veikdamos išvien, šios jėgos esą gina tikrąjį „europietiškumą“ nuo vakarietiško multikultūralizmo, kosmopolitizmo ir politinio korektiškumo. 

ES yra dažnas populistinių jėgų Rytų Europoje taikinys. Tačiau šių jėgų diskreditavimas, joms klijuojat antieuropietiškumo etiketę, nėra nei tikslus, nei vaisingas. Šios jėgos save mato kaip tik atvirkščiai – kaip autentiško europietiškumo gynėjus, saugančius krikščioniškosios, heteroseksualios Europos tapatumą, apleistą Vakarų. Milžiniški migracijos srautai iš Rytų Europos, Angelos Merkel „priimančios kultūros“ politika, nustatant migrantų iš musulmoniškų šiaurės Afrikos ir Vidurio Azijos šalių skaičių, maitina baimes dėl demografinio nuosmukio ir Europos tautų išnykimo. Šios baimės nėra nepagrįstos: Rytų Europa išties yra vienintelis regionas, XXI a. patiriantis gyventojų skaičiaus nuosmukį. Pastarųjų metų populistinių jėgų sėkmę visuomenės akyse kaip tik galima paaiškinti specifiniais iššūkiais, kuriuos sukelia masinė migracija. Tuo tarpu pagrįstus nuogąstavimus populistai, stodami ginti tikrosios Europos, toliau kursto, linksniuodami Vakaruose tariamai vykstančią tradicinių šeimos vertybių ir lyčių santykių eroziją. 

Toks savęs pozicionavimas narsiais kovotojais, atsidūrusiais kovos su nuopuolį išgyvenančiais Vakarais priešakyje, yra kurstomas būtent Vakaruose iškilusių dešinųjų jėgų, kurios savo pačių šalyse lygiai taip pat save įvardija priklausančiomis globaliam aljansui už „tikrąją Europą“. Dar 2003 m., komentuodamas Rytų Europos šalių paramą karui Irake, Respublikonų gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas brėžė skirtį tarp sumoteriškėjusios „senosios“ Europos ir vyriškosios „naujosios“ Europos. Anot jo, būtent pastarosios kančios prie socialistinių režimų patirtis lėmė tai, jog būtent čia buvo suprasta būtinybė stoti į kovą ginant Vakarų civilizaciją nuo invazijos. Per pirmąjį XXI a. dešimtmetį Respublikonų partijos patarėjas Arthuras J. Finkelsteinas konsultavo ne vieną Rytų Europos valstybės vyriausybę. Būtent jis pasiūlė kampaniją prieš G. Sorosą, kaip politinę strategiją Viktorui Orbanui plėtojant antiliberalios demokratijos koncepciją. Panašų retorinį reveransą populistams atliko dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas 2017 m. vizito Varšuvoje metu. Tuomet jis pareiškė, kad „Europos siela“ Lenkija tapo ryškiu pavyzdžiu valingo kovotojo su civilizacijos priešais, kurie ateina „iš vidaus ir išorės, iš pietų ir rytų; kurie grasina […] išardyti kultūrinius, tikėjimo ir tradicijų ryšius, kurie padarė mus tuo, kuo esame.“ [2]. 

Berlyno sienos griūtis. Wikipedia.org nuotrauka

Dešimtajame dešimtmetyje suvienytoje Vokietijoje vakarietiškosios dalies dešinysis sparnas ieškojo bendraminčių buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) teritorijoje. Björnas Höcke, viena pagrindinių šiandienos figūrų radikaliausiame Völkisch „Alternatyva Vokietijai“ sparne, persikėlė į VDR – teritoriją, kuri tariamai buvo mažiau „užteršta“ migracijos, „amerikonizmo“ ir multikultūralizmo – ir tapo mokytoju ir politiniu aktyvistu. Europos dešinieji populistai, tokie kaip Marine Le Pen ar Matteo Salvini, panašiai kaip Höcke skatina Rytų Europos lyderius į save žvelgti kaip į tikrus ir paskutiniuosius tikrosios Europos gynėjus. Tai vienas akstinų, įgalinančių tokius politinius lyderius kaip Viktoras Orbanas Vengrijoje. Pastarasis save pristato ne tik kaip saugantį tyrus Rytus, bet ir kaip figūrą, esančią Europos kovos su multikultūralizmu ir islamu priešaky. 

Rytų Europa ir buvimo „tarp“ atmintys 

Taigi Europa įtraukta į globalų populistinį judėjimą ir funkcionuoja tiek kaip stiprus vaizdinys, tiek kaip erdvė, į kurią atsiremia populistinės Vakarų radikalios dešiniosios jėgos, taip stiprindamos etnocentristinę Europos perspektyvą. Tačiau, norint paaiškinti šį populizmo augimą, nativizmo judėjimo galią ir radikalumą šalyse, praeityje priklausiusiose sovietų imperijai, būtina aptarti tam tikrus specifinius regioninius faktorius. Norėdami suprasti šias tendencijas regione, turime grįžti prie komunizmo ir jo griūties istorijos. 

Rytų Europa save suprato kaip regioną esantį „tarp“. Ši buvimo „tarp“ tapatumo linija reiškia, jog regionas kartais žvelgia į Vakarus, tačiau išlaiko sąlyčio taškus ne tik su Vakarais, bet ir su Rytais ar Pietumis. Dabartinį atsitraukimą nuo vakarietiškojo liberalios politikos modelio galima aiškinti kaip vieną iš orientacijos ideologine ir geografine prasme slinkties momentų. Klausimas, kaip įveikti periferijos ir regresinio tapatumo statusą Europos regione, maitino Rytų regiono politinių elitų vaizduotę dar nuo XIX a. Komunizmo ideologai savo pozicijas stiprinio per savęs, kaip alternatyvos Vakarams, pozicionavimą. Pagal tuometinį naratyvą, Rytų regiono tautoms būtina saugotis Vakarų; puoselėta autokratiško vystymosi vizija, plėtojant savus, nuo Vakarų nepriklausančius ryšius su likusiu pasauliu; ir tik atmetus Vakarų kryptį, galima ne tik pasivyti Vakarus, bet ir išsivaduoti iš istorinės determinacijos, reiškusios buvimą Vakarų Europos ekonomikos ir kultūros šešėlyje, gniaužtų.  

Kinija, pradėjusi naudoti Vakarų išnaudojamų Rytų Europos ir Kinijos patirties retoriką, tik pakurstė šį buvimo Europos autsaideriu jausmą. Čekijos prezidentas Milošas Zemanas 2015 m. vizito į Pekiną metu pastebėjo, jog abi šalis vienija buvimo išnaudojamuoju „ilga šimtmečių žeminanti patirtis“. Esą Čekijos Respublika nuo pat 1989 m. yra tarp Rusijos ir Vokietijos įtakos, „kai, savo ruožtu, didžioji dalis politikų po 1989 m. nusileidžia spaudimui iš JAV ir ES.“ [3]. 

Kuomet šiandienos politiniai lyderiai žada naujo ekonominio vystymosi perspektyvą, kalba apie pasididžiavimo savo tautiškumu grąžinimą per tam tikrą savęs atribojimą nuo Briuselio, Paryžiaus ar Berlyno, retoriškai jie bando naujai apsibrėžti savo vietą pasaulyje ilgoje buvimo „tarp“ istorijoje. Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios vyksta šis persiorientavimas nuo Vakarų, yra 2008 m. finansų krizė. Viena vertus, jos poveikis regiono ekonomikoms, nors ir buvo svarus, visgi nebuvo toks stiprus kaip Pietų Europoje. Ši krizė pasėjo abejonę iki tol dominavusiu užtikrintumu, jog Vakarų Europa yra sektinas vidaus politikos reformų pavyzdys. 

Berlyno sienos griūtis. Wikipedia.org nuotrauka

Tokių figūrų kaip Orbanas ar Kačinskis populiarumo priežasčių reikia ieškoti pačiame komunizmo laikotarpyje. Priešingai požiūriui, jog dabartinio populizmo banga yra naujojo kontinento skilimo išdava, politinis poslinkis, prasidėjęs 2010 m., turi gerokai ilgesnę priešistorę.  Dabartinė aistringai antikomunistinė retorika nemažai siejasi ir tam tikra prasme yra iki 1989 metų sovietų puoselėtos antivakarietiškos tradicijos tąsa. Silpnų ir moraliai pakrikusių Vakarų stereotipas ir raginimas susitelkti ginant  baltą, krikščioniškąją Europos civilizaciją siejasi su antivakarietiška retorika ir maitinasi kruopščiai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos dešimtmečiais puoselėtais vaizdiniais apie „imperialistinius“ ir „pakrikusius“ Vakarus. Visos komunistinės erdvės propagandinėje veikloje priešinantis internacionalizmui  buvo pasitelkti ne kas kita kaip tautiškumo ir nacionalizmo naratyvai. Pasaulį už imperijos ribų jie vaizdavo degraduojantį, kalbėjo apie „kosmopolitizmo“ ir kapitalizmo grimasas. „Tautos“ ir „liaudies“ vaizdiniai buvo naudojami kaip kontrastas Vakarams. Būtent pastarieji  vaizdiniai buvo „prijaukinti“ ir,  palaikomi kultūros politikos, tapo komunistinės retorikos dalimi.  

Populistiniai lyderiai, šiandien kalbėdami apie „gimtinę“ ir puoselėdami tradicines šeimas remiančias gerovės valstybės programas, kaip tik atgaivino ir savo reikmėms prisitaikė šią retoriką. Taip jie siūlo savotišką prieglobstį nuo globalizacijos vargų. Būtent komunistai, išpuoselėję antiglobalią, kartais antisemitinę retoriką, kalbėjo apie paprasto žmogaus apsaugojimą nuo globalaus finansinio kapitalizmo, „neoliberalizmo“ ir „neokolojininio biurokratizmo“. Kaip tik šie veiksniai šiandieną linksniuojami kaip suverenumo prarasties priežastys. 

Kitokie „1989“ ir populistinio posūkio ištakos 

Tam, kad suprastume, kas vyksta, turime persvarstyti ir 1989 metų istorinę bei simbolinę reikšmę. 1989 m. revoliucijos nors ir simbolizavo vakarietiškojo liberalizmo pergalę, bet buvo gerokai užterštos autoritarizmo, populizmo, socializmo jėgų. Panašu, kad didžioji šių politinių vizijų dalis buvo nuslopinta perėjimo etape, konsensusą įgavusios progreso idėjos kontekste, tačiau sėkmingai atgaivintos XXI a. pradžioje. 

Naujasis liberalus Rytų Europos elitas kartu su daugeliu vakariečių 1989 metų atmintį puoselėjo kaip demokratinio išsiveržimo iš priespaudos momentą. Jie įžvelgė ypatingą konvergenciją tarp rinkos ekonomikos, demokratizacijos ir savideterminacijos, kartu šiuo dalykus priimdami kaip vakarietiškumo ženklą.  Pačią revoliuciją imta vertinti kaip pasivijimo revoliuciją, įveikusią autoritarizmą ir atsilikimą. Kol vakaruose ir rytuose liberalias jėgas vienijo ši teleologinę prasmę įgaunanti istorija apie 1989 metus kaip apie svarbaus pokyčio momentą, Rytų Europą nukreipusį integracijos į Vakarų Europos kultūrą ir politiką keliu, daugelis Rytų Europoje tokį pasakojimą suvokė kaip primestą ir svetimą istorijoms, atsiskleidžiančioms iš tautos perspektyvos.  

Liberalizmas Rytų Europoje gali būti suprastas veikiau kaip 1989 metų įvykių išdava, o ne jų prielaida. Dominuojančią ėjimo nuo komunizmo demokratijos link liniją suformavo liberaliai nusiteikęs disidentų elitas ir iš komunizmo politinės klasės perėję reformatai. Tai sukėlė svetimybės jausmą tiems, kurie Rytų Europoje jautėsi nepriklausą elitui ir nedalyvaujantys naujojo pakto dėl politinės krypties sudaryme. Dabartiniai liberalizmo kritikai dažnai pabrėžia lūžio momentu puoselėtų vizijų ir to, kokias kryptis perėjimas įgavo po 1989 m., neatitikimą. Daugelis nurodo faktą, jog didelė buvusių komunistų dalis išliko valdančiose, ypač ekonomiškai svarbiose pozicijose. Tai dažnai pristatoma kaip „prigimtinė atgimusio, naujojo Rytų Europos regiono nuodėmė“. Ši retorika ypač vaisinga tose buvusiose socialistinėse Europos šalyse, kur žmonės jaučiasi ne tik nelaimėję, bet sulig 1989 metų lūžiu atsidūrę blogesnėje, pralaimėtojo, pozicijoje. 

Radikali post-1989 metų isteblišmento kritika kartu su provakarietiško konsensuso kritika rėmėsi realiai susidariusiu nelygybės ir vystymosi disbalansu, besitęsiančiu po įstojimo į ES. Vietinės ekonomikos sektorių griūties sukelta disociacija ir dislokacija, kartu su socialinių ryšių, kurie formavosi ir buvo palaikomi šių vietos ekonomikos sektorių trūkinėjimo, pakurstė platesnę viso perėjimo laikotarpio kritiką. Vienas ryškiausių pavyzdžių – tolygiai žemas  paramos liberalios demokratijos idėjai lygis tarp Rytų Europos piliečių. 2017 m. atliktas Pew centro tyrimas parodė, jog pritarimas demokratijai svyruoja nuo 48 proc. Vengrijoje, 47 proc. Lenkijoje, 39 proc. Bulgarijoje, 34 proc. Latvijoje iki  vos 25 proc. Serbijoje. Tačiau toks abejingumas egzistavo ir 1989 m. revoliucijų metu – kartu su prievartos, etninių įtampų, geografinės skirties tarp Rytų ir Vakarų, Pietų ir Šiaurės palikimu, jis buvo tamsioji  „stebuklingųjų metų“ pusė. 

Berlyno sienos griūtis. Wikipedia.org nuotrauka

Paminėtina ir tai, kad iki devintojo dešimtmečio pabaigos tik nežymi dalis stojusiųjų į socialistinės imperijos opozicijos gretas, pritarė tam, kas vėliau, dešimtajame dešimtmetyje, tapo liberalaus politinio konsensuso pagrindu: pilietinės teisės, daugiapartinė sistema, laisvi rinkimai, laisva rinka. Viena vertus, Sovietų Sąjungos griūtį pergyveno socialistinės demokratijos idėjos; tačiau tuo pat metu iškilo ir naujasis konservatyvių ir nacionalistinių pažiūrų flangas, iš esmės atmetęs liberalizmo idėjas. Pavyzdžiui, Solidarumas (Lenkija), būdamas masiškiausiu ir stipriausiu pasipriešinimu sovietų imperijos diktatui, įsipareigojo inkrementiškoms reformoms, ginančioms darbininkų teises, o katalikybė veikė kaip svarbus veiksnys nustatant vidinę hierarchiją ir pozicijas. 

Kita vertus, jau 1980-aisiais juntamas entuziazmas autoritarinio pobūdžio kapitalistinei modernizacijai. Partijų viduje Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje keliamas klausimas dėl dereguliacijos, privatizacijos ir atvirumo rinkoms būtinybės. Taip apibrėžtos sėkmingos modernizacijos ir ekonomikos efektyvumo siekiančios priemonės. Būta gajaus požiūrio, jog tai galima padaryti vien tik komunistų vienpartinės diktatūros pastangomis, sekant Franko pavyzdžiu Ispanijoje, Pinočeto – Čilėje, ar Azijos „Tigrų“ keliais. Ši vizija galbūt nesulaukė didesnės sėkmės XX a. pabaigoje, tačiau 2010-aisiais tokie lyderiai kaip Orbanas ją gaivina, kalbėdami apie tai, jog visam regionui naudinga būtų pasekti Singapūro ar Kinijos dinaminiu ekonominiu, neliberaliu, plėtros pavydžiu. 

Kitas 1989 m. egzistavęs marginalizuotas požiūris buvo susijęs su grįžimo į Europą idėja. Egzistavo baimė, jog šis grįžimas reikš vietos kultūrų ir visuomenių niveliaciją, jų „vesternizaciją“, dar labiau pakirs jų autentiškumą, jau ir taip gerokai susilpnintą metų metais į jas importuotos komunizmo ideologijos. Devintojo dešimtmečio pradžioje krikščionių bendruomenės atstovai, konservatyvios ir nacionalistinės grupės išreiškė susirūpinimą neigiamu europietišku kosmopolitizmo poveikiu „tautinėms kultūros“ bei jų sukurtiems visuomenės saitams. Šį požiūrį šiandien vėl eksploatuoja populistai. Būtent jis atsispindi kartėlyje, jog Rytų regionas taip ir nebuvo pripažintas lygiu Vakarams.Populistai dažnai netiesiogiai, bet kartais ir visiškai akivaizdžiai, eksploatuoja civilizacinės hierarchijos naratyvą, kuris veikia europiniu lygiu ir yra būdingas pačiai Europos Sąjungos integracijai. Dabartiniame politiniame diskurse populistai įvardija save kaip tautinio išsilaisvinimo advokatus post-1989 metų pasaulyje, kuriame iki šio eita būtent subordinacijos Vakarams keliu. Šalia kultūrinės ir moralinės ES kritikos, jie įdarbina ilgą istoriją ir įvairias antikolonijinės kritikos, Šaltojo karo metu funkcionavusios kaip socialistinės imperijos kritika, formas [4]. 

Beveik du dešimtmečius politiniai populistai ir intelektualai atmeta 1989 metus, jiems reiškiančius konvergenciją su liberaliais Vakarais. Tai daroma ideologiškai eksploatuojant sovietų imperijos žlugimo momentu ir po jo susiformavusias alternatyvas. Rytų Europoje kruopščiai puoselėtas neliberalus požiūris į nacionalinį suverenitetą, palaikomas ir kurstomas tiek rėmėjų Vakaruose, tiek Rusijos ar Kinijos režimų, iš esmės įgavo civilizacinę jėgą ir įnešė korekcijas scenarijuje, kuris atrodė savaime suprantamas – liberali demokratija yra vienintelė alternatyva socialistinei visuomenės organizacijos formai. 

1989 m. atgaivinimas 

Pastaruoju metu 1989-ieji iš naujo traukia politinę vaizduotę.  1989 metų įvykiai tapo simboliu, kurio reikšmių įvairovė sudaro ištisą politinį spektrą. Viena vertus, 1989-ieji tapo galingu simboliu, aplink save telkiančiu naujos kartos politikus ir pilietinės visuomenės aktyvistus. Pastariesiems prieš tris dešimtmečius išgyventi įvykiai simbolizuoja įsipareigojimą liberalioms institucijoms, teisinės viršenybės principui, demokratiniam valdymui; remdamasi 1989 metų atmintimi, pilietinė visuomenė šiandien reikalauja vyriausybių atskaitomybės ir skaidrumo. Dabartiniai populistai argumentų semiasi iš gilias šaknis regione turinčio nacionalistinio pasakojimo; tuo tarpu tie, kurie priešinasi šiai tendencijai, lygiai taip pat remiasi istorija – 1989 metais. Pasipriešinimo judėjimas Lenkijoje telkiasi aplink žurnalą Politinė kritika (Krytyka Polityczna). Jo tikslas – atgaivinti tiesioginės demokratijos praktikas ir skatinti piliečių saviorganizaciją; tai daroma pasitelkiant istorinę atmintį apie Solidarumo veiklą dar iki 1981 m. karinės padėties įvedimo, įkvepiančiais pavydžiais tampa Vaclavas Havelas ar Jacekas Kuronas. Prahoje per dvidešimtųjų „Aksominės revoliucijos“ sukakties metinių minėjimą studentai iškeikė Čekijos politikus, pasitelkdami moralinę ir politinę kritiką, kurią suformavo disidentai, kritikavę socialistinį režimą. 

Berlyno siena dabar. Wikipedia.org nuotrauka

Galima sakyti, jog per pastarąjį dešimtmetį formavosi demonstracijų banga prieš populistinius ir autoritarinius režimus regione, kurios telkimuisi ir mobilizavimuisi ypač didelę reikšmę turėjo 1989 metų atmintis. Šie metai simbolizuoja orientaciją Vakarų kryptimi, telkia protestams prieš nepakankamai valingas demokratines reformas regione ir reiškia nusivylimą dėl pažadų, telkusių žmones 1989 metais, neišpildymo. Bulgarijoje protestuotojai 2013 m. „maršui už teisingumą“, kurio metu reikalauta valdžios atskaitomybės, pasirinko lapkričio 10 d. Tą dieną 1989 m. buvo nuverstas Bulgarijos komunistų partijos lyderis Todoras Živkovas. 1989 metų atmintis iškilo ir Ukrainoje per Maidano protestus 2013 m., 1989 m. simboliškai susiejus su Ukrainos žmonių politine kryptimi – siekiu integruotis į Vakarų Europos erdvę. Bukarešte žmonės, protestuojantys prieš socialdemokratų bandymus paminti teisės viršenybės principą ir institucionalizuoti korupciją, įkvėpimo sėmėsi iš pilietinio nepaklusnumo ir pasipriešinimo Nicolajė Čiaušesku režimui. 

Slovakijoje 2018 m. kovą įvykęs žurnalisto nužudymas sukėlė milžinišką pasipiktinimo bangą ir į gatves išginė mases žmonių, protestuojančių prieš valdančiosios partijos korupciją. Buvo iš naujo pasitelkti simboliai naudoti „Aksominės revoliucijos“ metu; o judėjimo Visuomenė prieš smurtą (Verejnosť proti násiliu) lyderiai, kurie buvo opozicinio judėjimo 1989 metais priešaky, atnaujino politinę veiklą. Serbijoje dešimtys tūkstančių žmonių, protestuojančių prieš autokratinį prezidento Aleksandro Vučičiaus valdymą, priminė revoliucinį judėjimą, savo laiku nuvertusį Slobodano Miloševičiaus diktatą. Rusijoje žmonės, išprovokuoti žurnalisto Ivano Golunovo suėmimo ir protestuodami prieš valdžios elgesį su žiniasklaida, protesto data pasirinko birželio 12 d., žyminčią Rusijos suverenumo paskelbimo sukaktį. Pagaliau Čekijoje, kur protestai prieš valdančiųjų piktnaudžiavimą valdžia ir lėšų švaistymą įgavo masinį pobūdį, nauja protesto banga planuojama lapkričio 16 d., kuomet bus minimas „Aksominės revoliucijos“ trisdešimtmetis. 

Maža to, šiemet 1989-ieji įgauna naują, globalią, prasmę. Simbolis „1989“ išreiškia visų laisvės siekiančių žmonių pasipriešinimą autoritariniams režimams. Štai Honkonge jau kurį laiką vyksta protestai, išprovokuoti Pekino valdžios pastangų plėsti savo galią specialų statusą turinčiame regione. Juos įžiebė tuometinės Honkongo administracijos pateiktas ekstradicijos įstatymo projektas, kuris leistų kriminaliniais nusikaltimais įtariamus asmenis išduoti žemyninei Kinijai. Protestuotojai įkvėpimo sėmėsi būtent 1989-ųjų Europoje. 2019 m. rugpjūčio 23 d. organizuotas Honkongo žmonių kelias. Šios protesto akcijos įkvėpimu tapo lygiai prieš tris dešimtmečius organizuotas Baltijos kelias. Vadinamosios „Lenono sienos“ čia sukurtos kaip protesto prieš valdžią ir solidarumo su disidentais ženklas dar 2014 m. Tačiau ir joms įkvėpimu buvo sienos, sukurtos Prahoje, originalas. Siena, sukurta po Johno Lenonno nužudymo 1988 m. likus metams iki „Aksominės revoliucijos“, tapo erdve, kurioje Čekoslovakijos žmonės reiškė savo nepasitenkinimą komunistiniu režimu. Savo ruožtu, panašių žinučių ant sienų akcija skirtingose pasaulio vietose dabar jau tapo žmonių solidarumo su Honkongo protestuotojais ženklu. 

Berlyno siena dabar. Wikipedia.org nuotrauka

Kita vertus, artėjant trisdešimties metų sukakčiai, imta labiau eksploatuoti istorinę 1989 metų atmintį, sutvirtinant išdavystės ir nepateisintų vilčių naratyvą, ypač dešiniųjų populistų lūpomis. Matydami, jog 1989 metų atmintis nepraranda reikšmės regione ir už jo ribų, bei jausdami opozicinę kritiką iš liberalios krypties šalininkų namie, populistai ėmėsi 1989 metų istorinės atminties gijų korekcijos ir istorijos perrašymo darbų. Jie atmeta, kad komunizmo žlugimas reiškė liberalizmo proveržį. Veikiau 1989 metai jiems yra ilgo kelio atstatant krikščioniškąją, antikomunistinę Europą pradžia. Populistiniai lyderiai, tokie kaip Jaroslawas Kačinskis ir Viktoras Orbanas, tapo šio naratyvo naujais pagrindiniais herojais. Kačinskiui, kuris turėjo nedidelį vaidmenį Apskritojo stalo diskusijose, skiriamos įvairios panegirikos, taip jį išaukštinant prieš kitus to meto pasipriešinimo lyderius. PiS atstovai atmintimi besirūpinančias institucijas spaudžia to meto įvykių atminties naratyvuose skirti 2010 m. aviakatastrofoje žuvusiam Lechui Kačinskiui didesnį dėmesį nei Lechui Valensai, Solidarumo steigėjui ir buvusiam šalies prezidentui.  2019 m. birželio 16 d. Budapešto Didvyrių skvere surengto „laisvės koncerto“ metu (kuris buvo surengtas minint 30-ies metų sukaktį nuo to laiko, kai 1989 m. buvo perlaidotas komunistų reformatas Imre Nagy, kuriam 1958 m. už sukilimo organizavimą įvykdyta mirties bausmė) buvo rodoma medžiaga iš perlaidojimo ceremonijos, netgi nerodant Nagy vardo, o sufokusuojant žinutę į Orbano 1989 m. pasakytą kalbą, kuria jis reikalavo Sovietų armijos pasitraukimo, fone grojant The Scorpions dainai The Wind of Change [5]. Fidesz lyderis tiesiog ištrynė atmintį apie kairiosios pakraipos istorinę figūrą, simbolizavusią to meto pokyčius; Nagy paminklas buvo patrauktas iš aikštės prie Parlamento likus vos penkioms dienoms iki sukakties minėjimo pradžios. Teroro namuose – muziejuje, skirtame fašistinei ir sovietinei praeičiai, Orbano ir tariamai „žmonių balso“ iniciatyva gerokai koreguojama 1989 m. skirta ekspozicijos dalis: pavyzdžiui, ištrinant atmintį apie Gyula Horną ir naikinant dalies kairiosios, liberalios ir konservatyvios pakraipos to meto asmenybių atmintį [6]. Naujoji dešinė taip atrodo nebesiekia tiesiog pažaboti bei kontroliuoti 1989 metų atminties jėgą, bet bando ją pajungti savo konservatyviai kontrrevoliucijai.  

Taigi Rytų regione vykta savotiškos grumtynės dėl 1989 metų atminties, trisdešimtmečio sukakties proga pasiekiančios lūžio tašką.  Dešinės išpuoliai prieš 1989 metų atmintį, kaip momentą, nuo kurio pajudėta liberalių reformų linkme, atliepia visuomenėse kurį laiką besikristalizuojantį nerimą dėl kultūrinių, socialinių ir ekonominių pokyčių. Šis populistų puoselėjamas nerimas, atsiradęs dėl postkomunistinio politinio elito delegitimavimo, užsitęsusį perėjimą reiškiančio permanentinio buvimo Europos periferijoje linksniavimo, dabar, kai 1989 metai tapo besitęsiančio judėjimo konservatyvios kontrrevoliucijos įgyvendinimo link atskaitos tašku, pasipildo pastangomis peržiūrėti istorinę atmintį. Ir nors 1989 metai šiandieną nebėra centriniu regiono politinę vaizduotę judinančiu įvykiu, jų atmintis svarbi jėgoms, besimobilizuojančioms pasipriešinimui prieš naujas hegemonines pretenzijas puoselėjančias populizmą, etnocentrizmą, ir tariamai autentiškas, nuo Vakarų besiskiriančias, vertybes bei jų skiepijimą. Šiandieną liberaliai tvarkai susiduriant su vis daugiau kritikos Vakarų Europoje, 1989 metų atmintis, aktualizavusi konvergenciją tarp Rytų ir Vakarų, tampa vienijančiu globaliu pasipriešinimo simboliu.

Išnašos: 

1. https://www.theguardian.com/us-news/2018/oct/09/hillary-clinton-criticises-tory-mepsover-failure-to-censure-hungary.
2. https://time.com/4846924/read-president-trumps-remarks-on-defending-civilization-inpoland/.
3. Bartosz Kowalski, ‘China’s Foreign Policy towards Central and Eastern Europe: The 16 +1 Format in the South–South Cooperation Perspective. Cases of the Czech Republic and Hungary’, Cambridge Journal of Eurasian Studies, 1/2017, 7
4. Paul Betts, '1989 at Thirty: A Recast Legacy', Past and Present 1/2019, 271-305.
5. Gergő Plankó,  ‘Az igazi szabadság az, amikor az állampárt vezetőjét végtelenítve adják egy fesztivál nagyszínpadán’, 2019.06.272019: https://444.hu/2019/06/27/az-igazi-szabadsag-az-amikor-az-allampart-vezetojet-vegtelenitve-adjak-egy-fesztival-nagyszinpadan#comments 
6. László Szily, ‘Kicsinyes történelemhamisítás, de legalább viccesen önleleplező Schmidt Máriáék utcai rendszerváltás-kiállítása’, 444.hu, 2019.06.17. https://444.hu/2019/06/17/kicsinyes-tortenelemhamisitas-de-legalabb-viccesen-onleleplezo-schmidt-mariaek-utcai-rendszervaltas-kiallitasa 

Vertė Simona Merkinaitė. Publikuota 2019 m. rugsėjo 3 d. Originalas anglų k. publikuotas Eurozine žurnale (https://www.eurozine.com/the-struggle-over-1989/). 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Bogdan Iacob, James Mark, Tobias Rupprecht.