Cathopic.com nuotrauka

Saugiausia jaučiuosi Dievo artume. Nutolusi nuo Dievo, pasaulio įvykių sūkuryje esu pažeidžiama, man siūlomi vertybių pakaitalai, kuriais turiu numaldyti sielos troškimą tobulėti. Tobulėju keldama žvilgsnį į Dievą. Be Dievo esu lyg nesibaigiančioje naktyje – lyg mano viltis būtų pasiklydusi. Aš niekaip nesugebėsiu eiti į priekį, jeigu Dievo nepasirinksiu savo palydovu. Pasaulyje renkuosi Dievo kelius, nes noriu pasiekti tikslą. Pasilieku Dievo širdyje, nes noriu visada jaustis namuose. Kai Dievas pasilenkia ties manimi, tamsią naktį nušviečia Jo širdies šviesa. Dievo keliuose neįmanoma pasiklysti, neįmanoma patekti į tamsą ar pasirinkti netinkamai. Aš renkuosi atsakingai, pasitikėdama Dievo vedimu, nesiblaškant ir neieškant lengviausio sprendimo – ieškant Dievo sprendimų.

Mane nuo Dievo atitolina nuodėmė. Aš palieku Dievo širdį ir seku paskui nuodėmę. Ar žinau, kur einu? Aš neinu, aš klaidžioju, norėdama įprasminti savo veiksmus, tikslą. Bet mano tokie tikslai yra miražas. Aš kaskart bėgu prie menamo šulinio ir randu tuštumą, o su ja ir neviltį. Nevilties kelias be Dievo. Tokio kelio gale nuodėmė šaiposi iš mano lengvabūdiškumo, ir kiekvieną kartą, kai ji laimi kovą prieš mane, aš lieku prie tuščio dubens. Lieku apgauta. Nuodėmė viliojančiai suokia apie norų išsipildymą, apie malonumus, apie neribotas galimybes. Bet iš tikrųjų išsipildo įgeidžiai, malonumas praeina akimirksniu, o galimybes apriboja mano egoistinis ieškojimas lengviausio pasirinkimo. Nuodėmė stabdo mano galvojimą. Aš imu veikti nemąstydama, negalvodama, kur nuodėmė nuves. O ji atitolina mane nuo Dievo, aš palieku Dievo artumą ir glaudžiuosi prie šalto nuodėmės stabo. Nuodėmė yra naujasis mano garbinimo stabas. Aš nusilenkiu rankų dirbiniui, minties sudievinimui – pasirenku veiksmą priešingą Dievo meilei.

Cathopic.com nuotrauka

Lengviau būtų ne kovoti su nuodėme, bet ugdyti ir puoselėti savęs, artimo ir Dievo meilę. Mylėdama aš kuriu tobulą santykį su visais, prie ko trokštu prisiliesti. Atsisakau iškreipto tikrovės vaizdo, nes nemeilė iškreipia tikrovės vaizdą, ir aš apsigyvenu sugriuvusioje karalystėje. Pakviesti Dievą į savo gyvenimą stengiuosi malda, gerais darbais, įsakymų laikymusi. Taip aš lyg sakau, kad priimu Dievo meilę. Mano Dievui paaukotas netobulumas ugdo atsinaujinusį santykį, papildantį neišbaigtą meilės paveikslą. Padedama Dievo aš statau meilės būstą. Ir atsiveria naujos galimybės pasiekti Dievo artumą. Pasislėpti Dievo širdyje – tai pasislėpti Jo meilėje. Nuodėmė ten įžengti negali. Ji miršta prie meilės durų. Nuodėmė nelaukiamas ir nepriimtas pakeleivis. Kai mano širdis atsidaro Dievui – užsidaro nuodėmei.

Mes negyvename vieni. Yra žmonių tarpusavio ryšys. Vieni žmonės yra artimesni, bendraudami su jais, mokomės užmegzti santykį su Dievu. Jėzaus Kristaus gimimas ir mirtis ant kryžiaus užmezgė nenutrūkstamą santykį su Juo. Aš suaugau su Kristumi Jo nusižeminime ir aukoje. Jo prisikėlimo garbėje. Taip prasidėjo Dievo ir žmogaus draugystė – naujo santykio gimimas. Dievo palaimintas. Susitikusi su artimu, stengiuosi įžvelgti jame dalelę iš Dievo, dalelę, primenančią Dievą. Taip gimsta pagarba. Artimas mane moko santykio gilumo, bet tikrąjį gylį aš randu Dievo širdyje. Ryšys vienų su kitais moko užmegzti ryšį su Dievu. Tik bendraudami suartėjame. Kiekvienoje žemiškoje draugystėje aš mokausi dalintis. Dalindamasi aš atsiskleidžiu: ir gaudama, ir atiduodama  aš keičiuosi. O ypač gaudama dovanų iš Dievo. Jam aš atnešu savo silpnybes, savo pasiryžimus ir savo netobulą draugystę. Labiausiai aš siekiu, kad Dievas kviestų mane pasilikti savo širdyje. Jo širdyje telpa visas pasaulis.

Ir tame pasaulyje, būdama su Juo, jaučiu giliausią santarvę su savimi. Dievas mane suderina. Iš mano širdies pasigirsta nedrąsi melodija, virstanti nesibaigiančiu muzikos kūriniu, ir mano sieloje įsivyrauja harmonija. Būdama taikoje su savimi niekada nenusidėsiu Dievui. Niekada neieškosiu kitų dievų, nenorėsiu pabėgti nuo savęs. Man yra gera savo pačios draugijoje, ir tada pajuntu, kad iki tobulumo, kažko trūksta ir pradedu ieškoti Dievo artumo. Santarvė su savimi gimdo santarvę su Dievu. Santarvė su Dievu palydi mane santarvės su artimaisiais link. Taika pasaulyje atneša ramybę.

Unsplash.com nuotrauka

Būdama santarvėje su Dievu, artimaisiais ir savimi aš pajuntu ramybę. Tą ramybę dovanoja Dievas. Jeigu tikiu, kad mane lydi Dievas, visada jausiu ramybę. Ramybė ateina nuolankiai atsiduodant Dievo valiai. Kai tyli mano įgeidžiai, egoizmas, galvojimas tik apie savo reikalus, pasaulis yra kur kas platesnis. Pasaulyje yra daug žmonių, kuriems reikia mūsų dėmesio, pagalbos ar patarimo. Tik atlikusi pareigą artimui galiu jaustis rami. Ir nieko nepasilikdama sau, aš jaučiu ramybę, priartėju prie Dievo – ieškau Dievo širdies. Dievo širdyje tobula ramybė. Atsiriboti nuo gyvenimo kasdienybės negalime, tačiau eiti kartu su Dievu per kasdienybę – geriausias pasirinkimas. Kartais ramybė ne taip suprantama, atrodo, kaip atsitraukimas nuo visų reikalų, niekuo nesidomėjimas norint pasiekti ramybę. Bet ne tokios ramybės ieškau. Mano ieškoma ramybė yra nusiraminimas net ir didžiausiuose iššūkiuose, jeigu ten aš matau Dievo ranką. Kai aš vienybėje su Dievu, mane aplanko ramybė, nesvarbu, kad ir kas man atsitiktų. Pasislėpusi Dievo širdyje, aš randu  ten pasislėpusią ramybę.

Jeigu aš būčiau atvira Dievui, būčiau rami ir dėl savo nuostatų Jam. Mano širdies atvirumas, be jokio slapstymosi, be gudravimų – juk žinau, kad nuo Dievo niekur nepasislėpsiu, kam save apgaudinėti. Rami sąžinė savaime yra atvira Dievui. Atvirumas tiesus kelias į Dievo širdį. Pasilikti Dievo širdyje – tai norėti pasilikti tiesoje. Dievo širdies gerumas sušildo ir atveria mano širdį. Noriu pasilikti Dievo gerume visada. Jėzaus Kristaus kryžius mūsų širdis sujungė amžiams. Pakvietė į savo širdį ir džiaugiasi nors mažiausiu dėmesiu Jam. O aš dažnai Dievo dėmesio ir meilės nepastebiu, praeinu pro atvertą Jo širdį. Tik priimdama tiesą, kad Dievas dovanojo visą save, surasiu kelią į Jo širdį.