Vizualiai iš ciklo graviūrų išsiskiria litografija „Šv. Dominykas“ (prancūziškai pavadinta „Šv. Mergelė Marija Rožančinė“). Monochrominė litografija, „Louis de Turgis ir sūnaus“ dirbtuvė, Paryžius, XIX a. vid. Šventieji dažniausiai vaizduojami pagal tam tikras schemas, ši nuostata atsispindi ir ikonografijoje. Šiame graviūrų cikle netgi iliustruojamos vienuolių sąsajos su misticizmu: kai kurių litografijų viršutinėje dalyje, už šventojo ar šventosios figūros, išgraviruotos ir jų matytos vizijos. Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalas „Tarp knygų“

Aušra Marčiulaitytė yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausioji bibliografė

Kviečiame susipažinti su „Šventaisiais vienuoliais“ – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fonduose saugomais XIX a. grafikos kūriniais – 32 graviūrų ciklu. Jis skirtas Katalikų Bažnyčios šventiesiems ir šventosioms – vienuolijų įkūrėjams, mistikams ir teologams – pristatyti. Graviūros sukurtos litografijos technika, visų darbų „gimtinė“ – Paryžius.

Kaip šie darbai pateko į Lietuvą, nežinoma. Taip pat lieka neaišku, kam graviūros priklausė. Antrojo pasaulinio karo metais „Šventųjų vienuolių“ ciklą rūpestinga ranka paslėpė Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje, už altoriaus. Šioje bažnyčioje buvo įrengta 1945 m. įsteigtų Knygų rūmų saugykla. Apsaugotos netradicinėje slėptuvėje, litografijos išvengė sunaikinimo sovietų okupacijos laikotarpiu, nebuvo sugadintos. Jau po keleto dešimtmečių, šaliai atgavus nepriklausomybę, tvarkant Nacionalinės bibliotekos fondus, litografijų ciklas buvo atrastas ir pristatytas visuomenei.

Litografija „Šv. Bernardas“. Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus archyvo nuotrauka

Dirbtuvės žinomos, autorius – ne

Visos graviūros sukurtos litografijos technika. Litografija – tai grafikos technika, plokščiosios spaudos būdas, kai piešinys formuojamas ant klintinės kilmės akmens plokštės riebalingais dažais. Tada dažai ėsdinami chemikalais, kurie paveikia tik piešinio neapimtas akmens vietas. Vėliau dažai nuplaunami ir, užtepus spaustuvinius dažus, spaudžiamas atspaudas1. Litografijos paprastai būna spalvotos (pvz., „Šventųjų vienuolių“ cikle tik trims graviūroms naudota monochrominė spauda). Tai – vienas iš šio spaudos būdo pranašumų, mat ilgą laiką, kol dar nebuvo tobulesnių spaudos priemonių, graviūros būdavo dvispalvės. Naudojant litografijos techniką, spalvų gama galėjo varijuoti, o tai savo ruožtu padėdavo subtiliau perteikti norimą mintį.

Visų Nacionalinėje bibliotekoje saugomų ciklo „Šventieji vienuoliai“2 graviūrų kilmė – Paryžius. Jos sukurtos prancūzų litografų Turgis giminės dirbtuvėse. Dvi litografijos – „Šv. Benediktas iš Palermo“ ir „Šv. Bernardina“ – pasiekė mus iš XIX a. pirmosios pusės. Nurodoma, jog jos buvo sukurtos V. de Turgis dirbtuvėje. Deja, apie šį asmenį ne daug kas žinoma, sunku nustatyti netgi leidėjo vardą ar lytį, nes šios dirbtuvės į meno žodynus neįtrauktos. Internetiniame prancūzų grafikų žodyne „Dictionnaire desimprimeurs-litographes du XIXieme siècle“3, skirtame XIX a. savo darbus spaudusiems menininkams, informacijos taip pat nėra pateikiama. Vis dėlto yra žinoma, jog XIX a. viduryje litografijos dirbtuves turėjo Madame de Turgis, kuri buvo Louis de Turgis našlė (priešais pavardę nurodoma raidė V galėjo reikšti „našlė“; pranc. veuve), todėl minėtos dvi graviūros galimai buvo atspaustos jos spaustuvėje.

Tačiau turime šiek tiek informacijos apie minėto litografo(-ės) įpėdinius, kurių dirbtuvėms priskiriama kitų „Šventųjų vienuolių“ graviūrų ciklo autorystė (čia vertėtų pažymėti, jog žinomos tik litografijos dirbtuvės, kuriose vaizdai atspausti. Dailininkų, pagal kurių eskizus buvo sukurti piešiniai, pavardės lieka nežinomos). 10 Nacionalinės bibliotekos rinkinio litografijų (trys iš jų – „Šv. Pranciškus Paulietis“, „Šv. Agnietė iš Montepulčano“ ir „Šv. Dominykas“ – monochrominės) sukurta XIX a. viduryje. Graviūros priskiriamos „Louis de Turgis ir sūnaus“ dirbtuvei (pranc. L. Turgis et Fils).

Daugiausia bibliotekoje saugomų graviūrų – 20 – pasaulį išvydo XIX a. antrojoje pusėje. Kaip spaudėjas nurodomos Louis de Turgis Jaunesniojo (pranc. Le Jeune) dirbtuvės. „Dictionnaire desimprimeurs-litographes du XIXieme siècle“ nurodoma, jog dirbtuves jis paveldėjo iš savo brolio Élimiro Auguste‘o, kuris taip pat buvo grafikas4. Kadangi sutampa vardai ir profesinis laukas, be to, Louis de Turgis, siekiant atskirti nuo bendravardžio kolegos, buvo vadinamas Jaunesniuoju, tikėtina, kad XIX a. graviūrose minimas Louis de Turgis buvo jų tėvas arba dėdė. L. Turgis Jaunesnysis vėliau išplėtė verslą – atidarė filialą Niujorke.

Be jau minėtų litografijų, graviūrų ciklą dar sudarė „Šv. Augustina“, „Šv. Pilypas Nerietis“, „Šv. Brunonas“, „Šv. Petras Nolaskas“, „Šv. Brigita“, „Šv. Kotryna de Ricci“, „Šv. Jacintas“, „Šv. Severinas Abatas“, „Šv. Augustinas“, „Šv. Pranciška Romietė“, „Šv. Robertas“, „Šv. Liutgarda“, „Šv. Bernardas Klervietis“, „Šv. Tomas Akvinietis“, „Šv. penkių Jėzaus žaizdų Marija Pranciška“, „Šv. Marcelina“, „Šv. Rita iš Kašos“, „Šv. Bernardas Sienietis“ ir „Šv. Marija Magdalena de Pazzi“. Įdomu tai, jog Lietuvos didikų Pacų šeima susirašinėjo su pastarosios šventosios giminaičiais, mat dėl pavardžių sąskambio panašumo manė turį bendrų protėvių. 

Litografija „Šv. Angelė“. Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus archyvo nuotrauka

Griežta ciklo graviūrų ikonografija

Litografijos atspaustos ant balto popieriaus lakšto (37 × 26 cm formato), piešinio kampai suapvalinti, aprėminti linijiniu dekoratyviniu kartušu. Po piešiniu prancūzų ir ispanų kalbomis pateikiami šventųjų vardai. Kai kuriose graviūrose pateikiami ir trumpi šventųjų gyvenimo aprašymai minėtomis kalbomis, kai kada nurodoma ir data, kada švenčiama šventojo šventė. Kai kur pavadinimas užrašytas ir angliškai bei itališkai. Po kartušu smulkiu šriftu pateikiama techninė su litografija susijusi informacija: dirbtuvė, jos adresas, dirbtuvės savininko pavardė.

Ciklo litografijos labai iliustratyvios – šventieji vaizduojami taip, jog žiūrovui būtų aišku, koks tai šventasis. Pasiekti tokio rezultato padėdavo graviūrų ikonografija: kūno padėtis, atributai, drabužiai, jų koloristika, fono elementai. (Vertėtų priminti, kad XIX a. ne visi žmonės buvo raštingi, todėl graviūros buvo ne tik populiarus interjero dekoro elementas, bet ir priemonė skleisti žinias. Į rankas paėmęs tokį lakštą, tikintysis gebėjo atpažinti vaizduojamą šventąjį.) Pavyzdžiui, iš šv. Dominyko abito aišku, jog jis priklauso Dominikonų ordinui (vilki baltą abitą su ant viršaus užsimaunama juoda kokule5, o šv. Bernardas – Cistersų (jo abitas ir kokulė – balti6). Atributai, tokie kaip knyga, kryžius, vainikas ar lelija, taip pat padėdavo atpažinti vaizduojamąjį. Gestai, kūno poza, žvilgsnis nebūdavo atsitiktiniai. Sakralinio meno forma griežtesnė nei pasaulietinio, todėl minėti elementai taip pat būdavo modeliuojami pagal tam tikras taisykles, siekiant perteikti religinę žinutę.

Maža to, „Šventųjų vienuolių“ ciklo graviūros vien griežta ikonografija neapsiriboja. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi cikle vaizduojami vienuoliai parinkti atsitiktinai, taip nėra. Visus juos vienijantis bruožas – religinių traktatų rašymas ir ypač – misticizmas. Šv. Marija Magdalena de Pazzi buvo mistikė, šv. Augustinas – teologas ir rašytojas, vienas iš Bažnyčios tėvų. Šv. Tomas Akvinietis – taip pat, šv. Brigita parašė mistinį traktatą „Apreiškimas“; teigiama, jog ši šventoji išpranašavo nemažai jos gyvenamuoju metu vykusių įvykių. Šv. Pilypas Nerietis, šv. Marija Pranciška, šv. Dominykas, šv. Bernardas Klervietis ir kiti cikle pavaizduoti vienuoliai taip pat matė religines vizijas. Kai kurie iš jų buvo religinių ordinų įkūrėjai.

Litografija „Šv. Pilypas Nerietis“. Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus archyvo nuotrauka

Misticizmo sąsajų iliustravimas

Kadangi šventieji vaizduojami pagal tam tikras schemas, nestebina, jog visa tai atsispindi ir ikonografijoje. Šiame graviūrų cikle atspindimos ir net iliustruojamos vienuolių sąsajos su misticizmu, mat litografijų viršutinėje dalyje, už šventojo ar šventosios figūros, išgraviruotos ir jų matytos vizijos. Pavyzdžiui, šv. Pilypas Nerietis ikonografijoje paprastai vaizduojamas dviem būdais: arba matantis Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu, arba gaunantis iš angelo knygą7. Jis dažniausiai vaizduojamas ekstazėje, vilkintis arnotą. „Šventųjų vienuolių“ cikle šv. Pilypas Nerietis vaizduojamas su angelu, lelija ir knyga – tradiciniais atributais, vilkintis gausiai siuvinėtu arnotu; mistinę šventojo sąsają su Dievu pabrėžia šviesotamsos elementai (ypač ant jo iš dangaus krintanti šviesa) ir būrelis angeliukų. Angeliukų (it. putti) vaizdavimas sakralinėje dailėje buvo (ir tebėra) populiarus reiškinys, suteikiantis paveikslui švelnaus sentimentalumo. Tapyboje šį motyvą išpopuliarino ispanų baroko dailininkas Bartolomé Estebanas Murillo.

Panašiai šventųjų sąsajos su misticizmu parodomos ir kitose ciklo litografijose. Neretai jos – pažodinės. Apibendrintai galima pasakyti, jog iliustratyvumas, siekis kuo aiškiau pavaizduoti šventajį, jo regėtą viziją šiose Nacionalinėje bib­liotekoje saugomose graviūrose labai ryškus. Nepaisant to, ekstazė, kurią buvo patyrę daugelis šventųjų mistikų, nėra perteikiama pakankamai emociškai. Tenka pripažinti, jog vaizduojamųjų jausmai, jų išgyvenimai taip pat perteikti nepakankamai. Antra vertus, tai neturėtų stebinti, mat litografija buvo smulkesnis dailės žanras. Ilgą laiką menų hierarchijoje ji buvo laikoma žemesniu žanru nei tapyba. Tai buvo pigesnis būdas papuošti namus, skirtas didelio meninio poveikio dirbinių nereikalaujančiai publikai, todėl vizualinė litografijų išraiška neprilygo tapybos kūriniams.

Vizualiai iš ciklo graviūrų išsiskiria „Šv. Dominykas“. Ne tik todėl, jog ši litografija nespalvota, bet ir savo vizualine išraiška. Šventasis pavaizduotas centrinėje raižinio dalyje, klūpantis priešais Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu, duodančią jam rožinį. Šią sceną iš šonų „įrėmina“ smulkesnės Šventojo Rašto scenos. Reikėtų pridurti, jog originalo kalba graviūra vadinama „Švč. Mergelė Marija Rožančinė“. Lietuviškai ji pavadinta „Šv. Dominyku“, nes būtent šis šventasis išpopuliarino rožinio kalbėjimą; ikonografijoje jis neretai vaizduojamas gaunantis iš Mergelės Marijos rožinį8.

Litografija „Šv. Augustina“. Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus archyvo nuotrauka

1 „Dailės žodynas“. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 247.

2 Lietuviškas pavadinimas sąlyginis, nes graviūros nebuvo sukurtos kaip vientisas ciklas; jų sukūrimo ir atspaudimo datos skiriasi. Nacionalinėje bibliotekoje saugomos XIX a. sukurtos graviūros buvo surinktos į vieną rinkinį ir pavadintos „Šventaisiais vienuoliais“, jas pristatant 1998 m. vykusioje parodoje.

3 „Dictionnaire des imprimeurs-litographes du XIXieme siecle“ [internete].

4 Ten pat. Prieiga per internetą: http://elec.enc.sorbonne.fr/imprimeurs/node/23153.

5 Viršutinis juodos spalvos Dominikonų ordino drabužis; pelerina su gobtuvu.

6 „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 316–318.

7 Lanzi, G.; Lanzi, F. „Šventieji globėjai ir jų simboliai“. Vilnius: „Alma littera“, 2005, p. 193.

8 Ten pat, p. 158.