Folklorininkas instrumentininkas Arūnas Lunys. Daivos Klovienės nuotrauka

Lietuvos nacionalinio kultūros centro žurnalas „Būdas“

Su lamzdelininku, dumplinių instrumentų žinovu, Lietuvos nacionalinio kultūros centro folklorininku instrumentininku, trisdešimtmetį besitęsiančių etnoinstrumentologinių ekspedicijų vadovu (nuo 1992 m.) ARŪNU LUNIU kalbasi Juozas Šorys.

Arūnai, esu pastebėjęs, kad tavo gyvenimas Lietuvoje daugiausia sukasi tarsi trikampyje tarp gimtųjų Šiaulių, rytų Aukštaitijos (Utenos ir Švenčionių r.) ir Vilniaus. Kuo save laikai pagal kilmę?

Mano mama yra kilusi iš gatvinio Murmų kaimo (dabartinė Švenčionėlių seniūnija, Švenčionių r.), apie du kilometrus nutolusio nuo gražaus Kretuono ežero. Kaimas, nors ir apnykęs, bet tebegyvuoja. O mano a. a. tėvelis kilęs iš Stirnynės kaimo, esančio Labanoro apylinkėse (Utenos r.). Kažkiek metų maniau, kad esu tikras šiaulietis, tad beveik tikras žemaitis, mat dauguma šiauliečių yra įsitikinę, kad Žemaitijos ir Aukštaitijos skiriamoji riba eina miesto gatvėmis ir toliau Joniškio–Rygos plentu. Kai suaugau į protą, supratau, kad mano tėvai – tikri aukštaičiai, kuriuos likimas į šeimą suvedė Šiauliuose.

Kartą užsiminei, kad iš tikrųjų turėtum būti Lunius, o ne Lunys...

Tai gana paprasta istorija – mano tėvo brolis yra Lunys, o a. a. tėvas buvo Lunius. Už antisovietinę veiklą pokariu jis buvo pasodintas į lagerį, o išleidžiant iš tos „įstaigos“ raštvedė asmens dokumentą pagal savo supratimą suklastojo. Taip ir grįžo tėvas „pataisytas“. Kai gimiau, buvo pasirūpinta, kad turėčiau senąją pavardę, o tėvas savosios pakeisti jau negalėjo. Beje, ir į tėviškę grįžti jis nebegalėjo, vargais negalais įsikūrė Šiauliuose, sukūrė šeimą.

Kaip klostėsi tavo, kaip muzikanto, gyvenimo kelias?

Šiaulių muzikos mokykloje ketverius metus grojau akordeonu. Vėliau baigiau aukštesniąją muzikos mokyklą. Kitas etapas – Vilniaus konservatorija (dabar Muzikos ir teatro akademija), pradėjau mokytis Liaudies instrumentų katedroje. Ten „įlipau“ su akordeonu, bet Šiauliuose liaudies instrumentų orkestre buvau grojęs ir lamzdeliu, tad greta akordeono studijų kibau ir į lamzdelio mokslus. Šią specialybę dėstė a. a. profesorius Liudas Survila, nuostabus fleitininkas, kartu su juo ieškodavome lamzdelio išraiškos galimybių ribų, kad instrumentas skambėtų gražiai ir subtiliai.

Mokydamasis Vilniuje jau grojau lamzdeliu dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, matyt, dėstytojų ir buvau ruošiamas tam ansambliui. Taip tapau pirmuoju Lietuvoje profesionaliu lamzdelininku. Po studijų buvau pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje. Matyt, Dievuliui padedant, atsidūriau Rygoje ir grojau lamzdeliu pavyzdiniame tuometinės Pabaltijo karinės apygardos orkestre piccolo fleitos partijas. Po armijos pakvietė „Žybinčiaus“ ansamblio vadovas Žydrūnas Rutkauskas, o vėliau – Aldona Ragevičienė į folkloro ansamblius „Radasta“ ir „Ūla“.

Turiu pasakyti, kad A. Ragevičienės dėka atsiverčiau į folklorą, turėjau galimybę labiau įsigilinti, kaip skamba skudučiai, daudytės, ragai, taip pat įvairūs dumpliniai instrumentai – tos peterburskos ir ruskos armonikos, bandonijos, koncertinos ir kiti, apie kuriuos nemažai žinojau, bet iki tol nebuvau turėjęs rankose... 1987–1989 m. pats mokiausi ir kitus ansambliečius mokiau groti įvairiais instrumentais. Tada pradėjau dirbti Lietuvos moksliniame-metodiniame centre (dabar Lietuvos nacionalinis kultūros centras, toliau – LNKC – J. Š.) ir jau trisdešimt metų dirbu LNKC instrumentinio folkloro specialistu.

Prieš pradedant kalbėti apie etnoinstrumentologines ekspedicijas gal gali trumpai nusakyti, kokios nusistovėjo liaudies instrumentų grupės, tipai, kokie iš jų yra seniausi, galbūt mūsų regionui tipiškiausi, artimiausi lietuviškai dvasiai išreikšti?

Seniausieji instrumentai, kuriais nuo neatmenamų laikų groja lietuviai, yra styginiai, pučiamieji ir mušamieji. Kalbant apie styginius instrumentus pirmiausia minėtinos kanklės: aukštaitiškos, žemaitiškos ir suvalkietiškos. Aukštaičiai turi net dviejų tipų kankles – melodines (septynstyges, devynstyges, vienuolikstyges, dvylikastyges, – kiek metalo stygoms ištempti turėdavo...) ir penkiastyges, kuriomis grodavo tik instrumentines sutartines. Ir, žinoma, smuikai.

Arūnas Lunys groja dūdmaišiu. Daivos Klovienės nuotrauka

1989 m. instrumentologinėje ekspedicijoje mačiau grojantį paskutinį dūdmaišininką, deja, dabar negaliu nurodyti nei muzikanto vardo, nei pavardės... Vėliau tas muzikantas dar pagrojo koncerte tuometinės Konservatorijos Didžiojoje salėje. Lietuvoje dūdmaišis (arba Labanoro dūda), kurį buvome nepelnytai užmiršę, atgimsta. Pastaraisiais metais vis išdygsta po vieną ar kelis naujus muzikantus, tad šiuo metu grojančių dūdmaišiu jau apie šimtą, ir šis instrumentas vis populiarėja.

Juk ir cimbolai priklauso styginiams instrumentams, ar ne?

Taip, tik kanklėmis kankliuojama, o cimbolai pridera prie styginių mušamųjų instrumentų, nes stygos užgaunamos pagaliuku. Kiti labiau paplitę styginiai instrumentai – basedlė ir pūslinė, žymiai rečiau naudojamas instrumentas – ratukinė ryla, ji Lietuvoje užfiksuota, bet nebuvo populiari. Tai instrumentas su sukama rankena, dangstai jos klapanus ir taip išgauni garsus. Šiuo metu jų Lietuvoje yra kokios penkios. Iš retesnių dar yra stalo smuikelis – ant lentos užtemptos kelios stygos, su kuriomis galima išgauti specifiškesnius garsus... Nedažnas folkloro kolektyvas tuos retuosius styginius instrumentus tenaudoja.

Iš pučiamųjų instrumentų – molinukai, ypač tinkami groti vaikams, tačiau jie yra labai riboto garsaeilio, todėl galima atlikti tik kai kuriuos improvizacinius elementus. Negali jais pagroti visos šokio melodijos. Gyvybingas išlieka lamzdelis. Mieliau jį vadinu tarmiškai, šnekamąja kalba – lumzdelis, dar tarmiškai jis pavadinamas lumzdžiu; pirmasis variantas – labiau rašytinis. Apie jį rašiau diplominį darbą. Daugelyje ansamblių jis mėgstamas, dažnai naudojamas. Kiti paplitę liaudiški pučiamieji instrumentai – Sekminių ragelis, birbynė.

Švilpos – gana nesudėtingas instrumentas, bet retai naudojamos, nes neturi aiškaus garsaeilio, labiau orientuotas į meditacinę melodiką. Tiesa, 2017 m. Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurse „Tramtatulis“ pasirodė jauna muzikantė, puikiai gebanti groti švilpa. Gerai pažįstamas instrumentas – skudučiai. Retesni – ragai, daudytės. Kai kurie ansambliai yra įvaldę ir ožragius, kartais jie deramai prišliejami ir prie kapelijų. Kaip žinome, ožragis – tai senovinis kerdžiaus instrumentas, naudotas praktiniais tikslais – juo papūtus banda žinodavo, kada ir kur judėti. Žinoma, jei kerdžius su muzika nesusipykęs, tai šiuo instrumentu galėjo pagroti ir šokių melodijas.

1989 m. instrumentologinėje ekspedicijoje mačiau grojantį paskutinį dūdmaišininką, deja, dabar negaliu nurodyti nei muzikanto vardo, nei pavardės... Vėliau tas muzikantas dar pagrojo koncerte tuometinės Konservatorijos Didžiojoje salėje. Lietuvoje dūdmaišis (arba Labanoro dūda), kurį buvome nepelnytai užmiršę, atgimsta. Pastaraisiais metais vis išdygsta po vieną ar kelis naujus muzikantus, tad šiuo metu grojančių dūdmaišiu jau apie šimtą, ir šis instrumentas vis populiarėja.

Deja, Lietuvoje nėra meistrų, kurie gebėtų padaryti kokybišką dūdmaišį. Jei meistrai neturi įdirbio, jų pagaminti instrumentai nepatikimi, neilgaamžiai, iš ožkos kailio padaryti maišai dažnai fiziškai neatlaiko krūvio, leidžia orą... Net pats esu bandęs iš kailio pasisiūti dūdmaišio maišą, ir kurį laiką visai neblogai sekėsi juo groti, bet galop jį atidaviau Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Jau nemažai metų groju baltarusių meistrų pagamintais dūdmaišiais. Baltarusiai atsižvelgia į užsakovo norus, pageidavimus ir padaro gana gerus instrumentus, pavyzdžiui, pagal Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomus eksponatus. Didžioji dalis lietuvių dūdmaišininkų groja su baltarusių padarytais instrumentais.

Svarbiausieji mušamieji lietuvių liaudies instrumentai yra didelis būgnas, kuris statomas ant žemės ir mušamas kuoleliais (tai veikiau apeiginis instrumentas, retai ansamblių tenaudojamas), dvipusiai ant peties pasikabinami būgnai, mėgstami folklorininkų, – viena ranka kuoleliu muši, o ant kitos gali lėkštę ar dar ką užsidėti... Rytų Lietuvoje buvo paplitęs ir mažasis būgnelis – dėkui jį išpopuliarinusiai uteniškei Rimai Garsonienei, dabar ši tradicija atsigauna. Aišku, dar yra tradiciniai tabalai (juos naudoja ir „Lietuvos“ ansamblis), skrabalai, bet folkloro ansambliai jų beveik nepasitelkia.

Kita grupė – saviskambiai liaudiški muzikos instrumentai, kurie turėjo tikslinę paskirtį, daugiausia buvo naudojami ūkyje, buityje. Iš tokių – kleketas, terkšlė, beje, ir minėtieji tabalai, skrabalai. Tarkim, tabalų garsas signalizavo apie ištikusią nelaimę, juos mušdavo kilus gaisrui – kaimiečiai žinodavo, kad jei kas daužo kaimo viduryje pakabintą lentą, reikia viską mesti ir lėkti gesinti gaisrą. Kleketo ar terkšlės garsai pranešdavo, kad, tarkim, arklys pasibaidė ir bėga nežinia kur – tai žmonių buvo susitarta iš anksto.

Tokie buitiniai instrumentai saikingai buvo naudojami ir folklore. O stilizuotų liaudiškos muzikos kapelų laikais buvo mada nemotyvuotai triukšmauti – naudoti daug saviskambių instrumentų. Kolektyvų vadovai nesuprasdavo, kad, pavyzdžiui, jei groja smuikininkas, tai visiškai nereikia melodiją užgožiančio garso. Kartais folkloro ansamblyje galima panaudoti, pavyzdžiui, žaržolus, kurie įspėdavo apie artėjančias arklio traukiamas roges ar brikelį, bet visame muzikos paveiksle tegali būti toks potėpis, o ne viską gožiantis triukšmas. Tik tokiais atvejais saviskambiai instrumentai derės.

Minėjai instrumentus, kuriuos galima pasidaryti (tai atskiro pokalbio tema). O ką dar galima mūsų kaimuose atrasti, gal ir įsigyti?

Apskritai instrumentų negali įsigyti kaip duonos ar sviesto. Prisimenu, kaip įsigijau savo pirmą peterburgską armoniką: su a. a. tėveliu važiavome iš Šiaulių į mamos kaimą Murmas, buvau išsiaiškinęs, kad Tauragnuose parduodama peterburska armonika, užvažiavome, nusipirkome, dar mašinoje ją išbandžiau... O kartą su „Ūla“ koncertavome Vokietijoje ir buvome apgyvendinti šeimose. Aš pakliuvau pas puikius žmones, ir vieną vakarą šeimininkas man padovanojo seną dvieilę vokišką armoniką, kuria sakėsi seniai nebegrojąs. Tokios brangios dovanos negalėjau priimti, tad tam vokiečiui padovanojau kankles. O pirmąją bandoniją pirkau Tauragėje, ir gana greitai supratau, kad tai yra mano instrumentas. „Ūloje“ peterburska armonika ir bandonija grojo Edmundas Širmulis, tad gana greitai jau ir jam galėjau kažką patarti.

Beje, su bandonijomis buvo ir daugiau įdomių nutikimų. Atsimenu, 1989 m. paskambino Egidijus Virbašius ir pasakė, kad Aukštupėnų kaime, prie Kupiškio, parduodama bandonija. Nuvažiavau pas tą žmogų, jo namie nebuvo, tad pakalbėjau su jo žmona. ši aprodė instrumentus, ir viena bandonija iškart įkrito į širdį... Vėliau grįžo šeimininkas ir pasakė, kad ji kainuoja du tūkstančius rublių. Tais laikais tai buvo milžiniška kaina, nes atlyginimai retai viršydavo šimtą rublių. Kai negalėjau sumokėti, jis sako: gerai, tada nupirk man motociklą su lopšeliu ir neškis tą bandoniją...

Supratau, kad jis „su polėkiu“, nors ta bandonija visiškai negroja. Kiek vėliau vėl pas jį nuvažiavau, pasiėmęs neblogą dvikasetį magnetofoną, kurį kitąkart būnant Vokietijoje po koncerto buvo padovanoję jo organizatoriai. Ir, ačiū Dievui, į namus, matyt, iš didmiesčių buvo sugrįžę vaikai. Vėl užtraukiau savo seną giesmelę apie bandoniją, o tada vienas iš vaikų sako: „Tėtuk, man reikia magnetolos, atiduok žmogui tą bandoniją, juk vis tiek negroji!“ Taip įsigijau puikų instrumentą, su kuriuo grojau apie dešimt metų.

Kartą prieš Kūčias paskambino Albinas Bartnykas iš Lazdijų – puikus smuikininkas ir armonikininkas, instrumentų meistras. Turįs bandoniją, jei jos norėčiau. Išsiderėjau, kad pas jį atvažiuosiu pirmąją Kalėdų dieną. Siautė pūga, iki Lazdijų važiavau daugiau nei keturias valandas. Atvažiavęs klausiu, kur bandonija, o jis: „Neatvežė, bet neimk į galvą – netoli Zujūnų, prie Vilniaus, gyvena mano pusbrolis, jis turi...“ Spjaudydamasis važiavau atgal, degalų kolonėlėje paskambinau Bartnyko pusbroliui, šis pakvietė atvažiuoti. Su savim turėjau tik tūkstantį litų, susitarėme su pirmąkart matomu šeimininku, kad bandoniją parduos už turimą sumą, o likusius du šimtus litų atiduosiu vėliau. Su ta irgi į širdį „įkritusia“ bandonija groju iki šių dienų.

Dabar grįžkime prie etnomuzikologinių ekspedicijų. Jos pradėtos rengti 1987 m. Kaip į jas įsitraukei?

Kai šios ekspedicijos prasidėjo, aš dar tarnavau sovietinėje kariuomenėje. Pradėjęs dirbti LNKC, 1989 m. dalyvavau trečiojoje ekspedicijoje, kuri, kaip ir ankstesnės, vyko tuometinio Konservatorijos docento (vėliau profesoriaus) Romualdo Apanavičiaus iniciatyva. Žinau, kad per pirmąją ekspediciją buvo aplankyti Skuodo, Mažeikių, Plungės, Akmenės ir Kretingos rajonų muzikantai. 1988 m. ekspedicijos geografija išsiplėtė, nes jau buvo sudarytos dvi medžiagos rinkėjų grupės, kurioms vadovavo R.. Apanavičius ir tuometinių vadinamųjų Klaipėdos fakultetų etnoinstrumentologas Rimantas Sliužinskas.

Pirmoji grupė lankėsi Tauragės, Šilalės, Šilutės, Jurbarko, Raseinių ir Klaipėdos rajonuose, o antroji domėjosi Telšių, Kelmės, Šiaulių, Joniškio ir Radviliškio rajonų muzikantais. 1989 m. buvo aplankyti Panevėžio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Kupiškio rajonai (R.. Apanavičiaus vadovaujama grupė) ir Rokiškio, Zarasų, Utenos, Ignalinos, Švenčionių rajonai (R. Sliužinsko grupė, kurioje ir pats dalyvavau).

O kaip toliau šis muzikuojantis traukinys trinksėjo per Lietuvą?

Tiesą sakant, tąkart ekspedicijos nutrūko, Apanavičius joms nebevadovavo. O atsinaujino tik 1992 m. Po 1989 m. išvykos „pagavęs kablį“, pasisiūliau surinkti muzikantų duomenis ir užrašyti jų atliekamą muziką iš likusiųjų Lietuvos rajonų, R. Apanavičius tam užmojui neprieštaravo. Tad nuo 1992 m. ėmiau telkti etnoinstrumentologija besidominčius žmones ir rūpintis ekspedicijų organizavimu; tada vykome į Vilkaviškį ir Marijampolę. Mūsų pajėgos sumažėjo, nebebuvo anksčiau į šį darbą įtraukiamų studentų – pirmosiose ekspedicijose, kurios trukdavo apie dvi savaites, dalyvaudavo apie 30–40 rinkėjų. Į vėlesnes ekspedicijas važiuodavo apie dešimt entuziastų, kurie, beje, visus tuos metus, iki pat pernai, dirbo be atlygio. Važinėjome viena grupe maždaug po savaitę. 2002 m. su šia misija jau buvome apėję visą Lietuvą ir surinkę informaciją apie tuo metu gyvenusius muzikantus.

Kas buvo pagrindiniai ekspedicijų medžiagos rinkėjai?

Tarp būtinai minėtinų – a. a. muzikantas Antanas Auškalnis, etnomuzikologai dr. Gaila Kirdienė ir Arvydas Kirda. O Vida Palubinskienė yra viena tų, kurie pradėjo šią akciją, ir dar dalyvavo 2018 m. ekspedicijoje Mažeikių ir Skuodo rajonuose. Nuo maždaug 1995 m. ekspedicijose dalyvauja Daiva Čičinskienė, Vilniaus mokytojų namų globojamo „Kanklelių“ ansamblio vadovė.

Jei tik randa laiko ir galimybių, nuo senų laikų su mumis keliauja etnomuzikologė Skirmantė Valiulytė, smuikininkė, pedagogė Edita Narmontienė, panevėžietis dr. Gvidas Vilys, šiuo metu dirbantis Pakruojo r. savivaldybės Švietimo skyriaus vedėju, uteniškiai etnomuzikologai Rima ir Raimondas Garsonai ir jų dukra Aušrinė Garsonaitė. Aktyviai dalyvauja ir LNKC dirbusi etnomuzikologė dr. Toma Grašytė-Jegelevičienė, ji įtraukė ir jau trijose ekspedicijose dalyvavusią Vaidą Naruševičiūtę, šiuo metu dirbančią Varėnos r. savivaldybės kultūros centre. Neatsilieka ir mūsų tradicinės kapelos „Duja“ nariai Alfredas Mickus ir Vaidas Mikutavičius. 2017 m. Akmenės ir Joniškio bei 2018 m. Mažeikių ir Skuodo ekspedicijose dalyvavo ir tarptautinio instrumentinio festivalio „Griežynė“ bendražygis Algirdas Klova su žmona Daiva.

Algirdas Klova ir Arūnas Lunys. Daivos Klovienės nuotrauka

Mano kelrodis – Stasio Paliulio knyga „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“ (1959). Jos nauda Lietuvai – neišmatuojama: atsivertę šią knygą, kurią pavadinčiau instrumentologų „maldaknyge“, randame liaudies muzikos, kuri jau seniai neatliekama, pavyzdžius, matome visą tuometinę liaudiškojo muzikavimo situaciją, jo geografiją. Tų dalykų nesuprasi vien klausydamasis, pavyzdžiui, skudučių, ragų sutartinių.

Kiek žinau, visos Lietuvos liaudies muzikantus apėjote ne vieną kartą?

2002 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonais baigėme visų šalies savivaldybių muzikantų fiksavimą ir jų muzikavimo užrašymus. Tada prasidėjo kitas etapas – kai tampi etnointrumentinių ekspedicijų „narkomanu“, nebegali sustoti... Kitais metais su D. Čičinskiene dalijomės mintimis, kaip darbus tęsti. Ji pasiūlė važiuoti į Kulius (Plungės r.), jos tėviškę. Tą vasarą pakartotinai įrašėme, rodos, šešiolika šios seniūnijos muzikantų. Pamatėme, kad praėjus keliolikai metų situacija pasikeitė, tad reikia darbus tęsti. Kitais metais R. Garsonas pakvietė į Utenos rajoną. Ten buvome lankęsi 1989-aisiais, ir vėl aplankėme daugybę muzikantų, kiek atsimenu, beveik šešiasdešimt. Labai daug buvo naujų, anksčiau neaplankytų, o pakartotinai įrašėme gal penkis. Tada supratome, kad būtina sukti antrąjį ratą, nes per penkiolika ar dvidešimt metų situacija neatpažįstamai pasikeičia.

Kokie jūsų ekspedicijų tikslai – ką ir kaip siekiate užrašyti?

Pagrindinis tikslas – įrašyti tradicinės muzikos atlikėjų grojimą. Turime paruoštas muzikantų anketas, kurias užpildę imamės jų atliekamos muzikos garso ir vaizdo (daugiausia fotografijos) įrašų. Net jei kai kurie vyresni muzikantai nebegali pagroti savo repertuaro arba tai daro nekokybiškai, su klaidomis, vis tiek užpildome jų anketas. Apytikriai per vieną ekspediciją, paprastai apimančią dvi savivaldybes, kiekvienoje užrašome apie penkiasdešimt ir daugiau muzikantų. Gal kai kuriems skeptikams tas mūsų darbas atrodo beprasmiškas, bet aš manau kitaip.

Mano kelrodis – Stasio Paliulio knyga „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“ (1959). Jos nauda Lietuvai – neišmatuojama: atsivertę šią knygą, kurią pavadinčiau instrumentologų „maldaknyge“, randame liaudies muzikos, kuri jau seniai neatliekama, pavyzdžius, matome visą tuometinę liaudiškojo muzikavimo situaciją, jo geografiją. Tų dalykų nesuprasi vien klausydamasis, pavyzdžiui, skudučių, ragų sutartinių. Manau, kad šių ekspedicijų surinkta medžiaga kada nors taip pat turės neįkainojamą vertę (nors mes nesilyginame su garbiuoju S. Paliuliu). Tarkim, kai atsiras tyrinėtojas, norintis paanalizuoti ir įvertinti tam tikro regiono ar net apylinkės liaudies muziką, jau turės pirmtakų sukauptus empirinius duomenis, taip pat nemažai kasečių su garso įrašais.

Kur ir kaip saugoma ekspedicijų medžiaga, kiek jos yra ir ar ji prieinama besidomintiems?

Kiek tiksliai ekspedicijų medžiagos sukaupta, dar negaliu pasakyti, nes neužsiimu archyvine jos apskaita. Apytiksliai per trisdešimt ekspedicijų metų buvo užfiksuoti 3429 muzikantai. Iš vieno gali būti įrašyta nuo penkių iki dvidešimties kūrinių – nelygu koks muzikantas. Garso įrašų yra LNKC, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Klaipėdos universitete (R. Sliužinsko žinioje). Kai ėmiausi vadovauti ekspedicijoms, R. Apanavičius užpildytas muzikantų anketas atidavė LNKC. Tad šiuo metu visa anketinė medžiaga bei didžioji dalis garso įrašų yra mano žinioje. Ją dar reikia baigti tvarkyti ir aprašyti – šiuo metu įrašai sudėti į dėžes pagal aplankytas savivaldybes (jei būta dukart, visi duomenys bus vienoje vietoje). Žinoma, besidomintiems žmonėms ji turėtų būti prieinama mūsų Liaudies kūrybos archyve.

Tad grįžus iš ekspedicijos darbai tęsiami?

Šiuo metu mano iniciatyva nusistovėjo trijų etapų praktika. Susiformavo graži tradicija po kiekvienos ekspedicijos Vilniaus visuomenei pristatyti užrašytus folkloro perliukus ir surengti geriausių muzikantų koncertą. Kitas etapas – serijoje „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“ išleisti garso įrašus ir juos pristatyti. Paprastai mums padeda savivaldybės. Garsajuostes pradėjome leisti 2004-aisiais. Šiuo metu iš viso esame išleidę 39 liaudies muzikos vienetus: 1 vinilinę plokštelę, 7 senąsias garsajuostes (deja, mažai kas beturi kasetinius magnetofonus joms klausyti) ir 32 kompaktines plokšteles (CD).

Iš pradžių leidome įrašus, pristatančius pagrindinius Lietuvos regionus, o vėliau ėmėme publikuoti atskirų rajonų CD. Manau, kad tai vertybė ir visos Lietuvos instrumentologams, ir savivaldybėms: visi pamato, ką turi, kuo galės džiaugtis ir po daugelio metų. Jei važiuojame į du rajonus, parengiame vieną arba du CD, priklausomai nuo to, kiek geros muzikos įrašome. Tarkim, Skuodo ir Mažeikių savivaldybės pageidauja turėti tik savo rajono muzikantų įrašus, tad pasistengsiu parengti 2 CD, nors užrašytos geros medžiagos nėra labai daug. Kartais geriau viena gera rinktinė, nei dvi vidutiniškos.

Jei atliktume sociologinį pjūvį – kuo verčiasi muzikantai, kuo domisi, kaip gyvena, kai negroja, tarkim, nedalyvauja vestuvėse ar bendruomenės šventėse?

Turiu pripažinti, kad muzikantai – tai išskirtinės asmenybės, žemės druska. Nors tai nėra lengvai prakalbinami žmonės. Kas jiems yra tradicinė muzika? Ką moka, tą groja. Tai užsiėmimas šalia pagrindinio darbo, kuriuo pelnoma duona. Tad mes einame pas ūkininkus, traktorininkus ar statybininkus, kurie, girdėjome, moka groti ir laisvalaikiu tai mielai daro. Išklausome jų ar jų gyvenimo draugių pasakojimų, kaip šiemet bręsta kviečiai, kada apsiveršiavo karvė ir kiek ji duoda pieno, ir tik po to mandagiai užvedame kalbą apie tai, kas mus iš tikrųjų domina. Kartais jie groja folkloro ansambliuose ar kituose mėgėjų meno kolektyvuose, bet juk pragyventi iš to neįmanoma. Tiesa, kartais būna pakviečiami į vestuves ar kitus susibūrimus, bet tai tik vadinamieji maisto papildai... Beje, per visus ekspedicijų metus vienintelį kartą muzikantas, tiksliau, jo žmona, manęs su bendražygiu nepriėmė. Pasakė, kad yra labai užsiėmę ir nelaukia jokių prašalaičių. Gaila, nes tas vyras buvo šaukštininkas – grojo šaukštais.

Kokio amžiaus buvo pastarųjų metų ekspedicijose atrasti muzikantai?

Pirmosiose ekspedicijose ieškojome perliukų, muzikantų su didesne muzikavimo ir gyvenimo patirtimi. Atradimas būdavo puikiai grojantis aštuoniasdešimtmetis, o jei rasdavome trisdešimtmetį, – tai dar, mielasis, pasipraktikuok... O dabar jau nepraleidžiame nė vieno grojančio, nebėra amžiaus takoskyros, vertingesnių ar ne tokių vertingų pateikėjų – užrašome visus, su kuriais susitinkame. Ir pirmojo rato trisdešimtmečiai jau verti dėmesio.

Kokiais instrumentais dažniausiai jie groja?

Daugiausia, žinoma, grojančių dumpliniais instrumentais. Nuo pokario jie dominuoja, juos renkasi ir dabartiniai muzikantai. Dar yra griežiančių smuikais, skambinančių cimbolais, mandolinomis ar, tarkim, lūpine armonikėle. Buvo nuostabu Kupiškio r. užrašyti puikų lamzdelininką (jis buvo ir geras smuikininkas) Jurgį Stankevičių, kuris pats darė lamzdelius. Bet tai reti atvejai, išskyrus folkloro ansambliuose grojančius muzikantus. Mokančių groti skudučiais ar ragais kaimuose seniai nebėra, net 1987-ųjų ekspedicijos dalyviams nepavyko aptikti diedukų grupės, gebančios kartu skudučiuoti. Dabar jau galėtume fiksuoti, tarkim, „Radastos“ ar „Jorės“ folkloro ansamblių skudutininkus, ragų, daudyčių pūtėjus, – akivaizdu, kad jau atėjo metas ir juos užrašyti kaip tradicinius muzikantus.

O kokių didžiausių netikėtumų ekspedicijose esi patyręs?

Tauragės r. (jau sukant antrąjį ekspedicijų ratą) užėjau pas bandonininką, kuris su žmona maloniai pasitiko, parodė puikius instrumento valdymo gebėjimus ir noriai pagrojo viską, ką mokėjo. Tada žmona netikėtai prasitarė: „Žinote, bet man labai nepatinka, kai vyras groja...“ Sakau: „Bet jis gi negroja kiekvieną dieną?“ „Kad ir retai groja, bet man tai nepatinka.“ Nemažai laiko pas juos praleidau, kol galų gale žmona pasakė: „Pagrojai, kiek mokėjai, o dabar atiduok tą bandoniją žmogui – duok man pailsėti.“ Niekada neužmiršiu to muzikanto akių... Patylėjo, atsiduso ir pasakė: „Dėl tavęs padarysiu tai...“ Atsakiau, kad instrumento taip paprastai imti negaliu, jį reikia arba pirkti, arba vogti... Dėl tos šeimos man iki šiol liko toks skaudulėlis – vyras grojo, o žmona pasiekė, kad jai būtų ramiau... Paėmiau to muzikanto bandoniją, nors mačiau, kad tai buvo turbūt paskutinis jam brangus daiktas, galbūt brangesnis ir už žmoną, bet ko nepadarysi vardan šeimos... Nenorėjau imti, o jis: „Nieko nesakyk, tik vežkis tą instrumentą iš namų...“ Tada nupirkau jam degtinės butelį, kiek nugėrėme, ir išsinešiau instrumentą.

Ignalinos r. atvažiavome pas muzikantą ir jį užrašėme. Dar paklausiau, ar jo krašte grodavo cimbolais. „Mūsų kaimynas grojo cimbolais, bet jis jau miręs.“ „O cimbolai liko?“ „Eikit pas jo žmoną ir paklauskit.“ O trobos netoli viena kitos, nors ten buvo vienkiemiai. Nuėjom pas ją ir teiraujamės: „Kaimynas sakė, kad Jūsų vyras grojo cimbolais. Ar turit tą instrumentą?“ „Na, turiu“. „Ar galim jį pamatyti?“ „Kad jis ant aukšto...“ Sakau: „Aš užlipsiu.“ „Aš pati.“ Užlipo ant aukšto, nukėlė cimbolus ir atnešusi ne padėjo, o mestelėjo ant kiemo žolės. Atrodė, kad subyrės... Gyvas, sveikas instrumentas. Sakau: „Tai gal Jums jų nereikia? Gal galit parduoti?“ „Imk ir vežkis!“ Matyt, ir jai buvo tiek įkyrėjęs vyro grojimas, tad norėjo instrumentu atsikratyti. Žinoma, jei žmona gerbtų vyro atminimą, pasiliktų cimbolus kaip brangų palikimą. Atsimenu, daviau jai dešimt litų, o cimbolus, parsivežęs į Vilnių, vėliau atidaviau Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Ar pildydami anketas pasitenkinate muzikantų biografijų faktais, ar paklausinėjate ir daugiau: kaip ir kodėl jie įsigijo instrumentus, kodėl jiems svarbu groti, kaip tai praturtina dvasią?

Į tokias „filosofijas“ nesileidžiame. Į anketas surašome konkrečius faktus, o į garso takelį – jų kūrinius. Įrašinėti pokalbius su muzikantais mums būtų sudėtinga, juk kalba dažniausiai sukasi apie asmeninius dalykus, kurie mūsų nedomina. Žinoma, būtų įdomūs samprotavimai, kodėl ir kaip jie groja, kitos šių žmonių kaip menininkų mintys, bet tokiu atveju ekspedicijos užsitęstų ne savaitę, o žymiai ilgiau.

O tau ką duoda grojimas? Juk kai tave įvardijau instrumentologu, iškart pataisei, kad pirmiausia esi tikras muzikantas, su visais pranašumais ir ydomis. Tad ką esminio ir skvarbaus galima pasakyti apie muzikantų gyvenimo būdą?

Muzikoje yra muzikantai, arba jų nėra. Tikras muzikantas groja ir tuo džiaugiasi. Dar tikresnis muzikantas yra tas, kuris groja gerai (grojantis prasčiau – taip pat muzikantas, bet ne toks cikrinis, kaip sako dzūkai). O norintis groti, bet dar gerai nemokantis, yra tik muzikantas... Geras tradicinis muzikantas yra suvokęs ir perėmęs tradiciją, o grodamas jis ją tęsia. Vis dėlto, jei tikras muzikantas grodamas nieko neprideda nuo savęs, nepraturtina tradicijos, tai jis galbūt atklydęs iš simfoninio orkestro...

Tradicinės muzikos žavesys yra tai, kad nors melodija tik šešiolikos taktų ir vis ta pati, tikras muzikantas aštuonių taktų pirmos dalies ir aštuonių taktų antrosios dalies polkos niekada nepagros vienodai. Vis tiek kažką sugros kitaip – gal tai bus vienos ar kitos natos, pasažo paklaida, gal užklius pirštas, bet jis užklius teisingai. Nebus sugrota kaip iš natų. Tai natūrali liaudiškos muzikos improvizacija, arba džiazas. Tik šiuo atveju nebūna, kad nebesuprastum, kas grojama.

O kokią muziką groja ekspedicijose aplankyti muzikantai?

Dažnai randame muzikantų, sukaupusių polkų, valsų repertuarą, bet ne tų... Daugelis tradicinių muzikantų jau groja vadinamuosius kosmopolitinius kūrinius, tai, ką išgirsta iš masinės informacijos priemonių, bet dar atrandame ir turinčių specifinį, savą repertuarą. Dažnai muzikantai pasako, kad groja, tarkim, Špoko, gretimo kaimo muzikanto, polką. Taip atsiranda kūrinių pavadinimai. Vis dėlto, būna sakančių: tai mano polka, nors iš tikrųjų ją išmoko iš kito. Po teismus teisybės neieškome... Kita vertus, jei panašų kūrinį groja Dainys, Valinta ir dar koks muzikantas, ketvirtasis iš viso to pasidaro dar vieną – savą variantą. Vis dėlto tik didžiausi niekdariai, išgirdę seno muzikanto melodiją, padarydavo jos koncertinę kopiją ir metrikoje užrašydavo, kad tai jų muzika (ne aranžuotė ar instrumentuotė)...

Kaip ekspedicinė patirtis atsispindi tavo vadovaujamo „Dujos“ ansamblio muzikavime?

Labai paprastai – visa tai, kas mums prilimpa, ką natūraliai pajaučiame, stengiamės įtraukti į savo repertuarą, iš esmės jis taip ir sudarytas. Tik „Duja“ tų kūrinių niekada nepristato kaip savo sukurtos muzikos. Pavyzdžiui, sakome, kad skambės Alekso Krukos iš Aukštupėnų maršas arba Antano Zarembos iš Širvintų r. valsas. Grožimės jų kūriniais, bet niekada neužmirštame, iš ko juos išmokome. Aišku, mes tų kūrinių neatliekame lygiai taip pat, kaip senieji muzikantai, visada šiek tiek perkuriame. Manau, kad juos atlikti vienas prie vieno ir nebūtų gerai – tai būtų muziejinis požiūris. Didžiausias įvertinimas išgirsti iš muzikanto, kurio kūrinį grojome, kad tai padarėme gerai. O jei pasako, kad grojame ne taip, irgi nereikia įsižeisti, nes kiekvienas menininkas turi savo viziją.

Ar ekspedicijų patirtis atsiskleidžia ir tradicinės muzikos festivalyje „Griežynė“, kurį daug metų rengiate kartu su Algirdu Klova?

„Griežynės“ programoje turime ir tradicinės lietuvių liaudies muzikos pristatymą. Šiuose koncertuose groja muzikantai, atrasti neseniai vykusiose ekspedicijose arba senai žinomi tradicinės muzikos korifėjai. „Griežynės“ programų parengimas yra tam tikras menas. Pavyzdžiui, 2016 m. „Griežynėje“ rėmėmės puikaus armonikininko iš Molėtų r. Kęstučio Kuzmicko muzikavimu, kitaip sakant, skolinomės jo sugalvotą armonikierių duetų konkurso formą – sukvietėme tuos, kurie geba gerai groti dviese. O 2018-aisiais suorganizavome jungtinį koncertą, kuriame jo suburti Lietuvos muzikantai pavieniui, duetais ir visi kartu grojo Peterburgo armonikomis.

Šiemet Peterburgo armonikos ir bandonijos bei jų puoselėtojai Molėtų ir Tauragės krašte buvo įtraukti į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kokios muzikavimo tradicijos dar laukia savo eilės?

Rengiant paraiškas sąvadui buvo sukaupta svarbios informacijos apie Peterburgo armonikas ir bandonijas, jų istoriją, galimybes ir muzikavimo tradiciją konkrečiame krašte. Paruošta paraiška ir apie cimbolus (ją rengė Evaldas Vyčinas), apie cimbolininką Joną Lechovicką (1920–2018). Šiuo metu ruošiu dar vieną paraišką – apie lūpinę armonikėlę, tikiuosi, ji padės muzikantams, besidomintiems šiuo instrumentu, pozityviau jį vertinti ir dažniau juo groti.

Greta etnoinstrumentologinių ekspedicijų, rengi ir tradicinio muzikavimo kursus. Kada jie prasidėjo, kur ir kaip vyko, ko mokoma, kas buvo jų dalyviai ir mokytojai?

Tradicinio muzikavimo kursai pradėti rengti 2005 m. Birštono kultūros centre tuometinio LLKC iniciatyva: iš jo gavome ir paramą jiems surengti. Mokymai vyko jau šešis kartus, paskutiniai – 2010-aisiais. Puikūs muzikantai Gaila Kirdienė, Algirdas Klova, Audronė Vakarinienė mokė groti smuiku, o Arvydas Kirda, Algirdas Seniūnas – armonika. Kaskart iš įvairių Lietuvos vietovių į šiuos kursus susirinkdavo apie keturiasdešimt dalyvių.

2006–2007 m. Aukštaitijos nacionaliniame parke, Palūšėje, buvo surengti tradicinio muzikavimo kursai, kuriuose buvo mokoma groti dūdmaišiu ir cimbolais. Jų mokytojai buvo Evaldas Vyčinas (cimbolai), Vytautas Linkevičius, Todaras Kaškurėvičius (dūdmaišis), dalyvių būdavo apie dvidešimt.

Šiuos kursus kuravusi Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja Dalia Savickaitė išvyko gyventi ir dirbti į Visaginą, tad nuo 2008 m. atnaujinti jie buvo tęsiami šiame mieste: Gaila Kirdienė mokė groti smuiku, Arvydas Kirda – armonika, Rima Garsonienė – mažuoju būgneliu, Evaldas Vyčinas – cimbolais, o Artūras Sinkevičius – dūdmaišiu. Į šiuos kursus paprastai susirenka apie penkiasdešimt dalyvių. Pradedantieji turi galimybę pramokti muzikuoti šiais instrumentais, kiti muzikantai – tobulinti grojimo įgūdžius. Kursų dalyvių amžius labai įvairus: nuo mažamečių iki senjorų, atvyksta ir šeimos.

Nuo 2018 m. į vasaros stovyklas dūdmaišininkai ir cimbolininkai jau suvažiuoja į Meironių k. (Ignalinos r.) – ten jie vyks ir šiemet, o kursus finansuoja LNKC ir Visagino kultūros centras. Svarbu paminėti, kad dalyviams šie kursai – nemokami. Paskaičiavau, kad iš viso jau buvo surengta aštuoniolika įvairaus pobūdžio mokymų.

Tai puiki galimybė susipažinti su tradiciniais instrumentais ar, kaip sakai, patobulinti grojimo įgūdžius su šios srities profesionalais. Kur dar šiuo metu rengiami profesionalūs folkloro instrumentų žinovai ir muzikantai?

Muzikos mokyklose šiuo metu tokie muzikantai nėra rengiami, o liaudies muzikos teoretikai rengiami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Tradicinės liaudies muzikos gyvastį palaikyti padeda ir kas antri metai organizuojamas Lietuvos vaikų ir moksleivių konkursas „Tramtatulis“. Esi regionuose vykstančių turų komisijos narys. Kokie šiemečiai įspūdžiai? Kaip atrodo jaunieji muzikantai?

Tai puikus vaikų ir moksleivių folklorinio muzikavimo projektas. Vaikai pasirodo kaip solistai, tad jie gali parungtyniauti, kuris geresnis, gabesnis muzikantas, o tai puiki paskata tobulėti. Šio konkurso lygis iš tiesų aukštas, gerai dainuojančių ir grojančių jau labai daug – sunku vaikus atrinkti į respublikinį turą. Ir didelis džiaugsmas matyti, kad daugelis groja geriau, nei aš. Vadinasi, turime šviesią ateitį.

Kadangi susitikome pasikalbėti tavųjų etnoinstrumentologinių ekspedicijų trisdešimtmečio proga, grįžkime prie jų. Kokie artimiausi planai?

Planai labai paprasti ir kasdieniai: šiais metais ketiname rengti ekspediciją į Kretingos ir Klaipėdos rajonus, kitais metais – į Plungės ir telšių, o dar kitais – į Šiaulių ir Radviliškio savivaldybes. Tada jau būsime apėję pirmųjų trijų ekspedicijų antrąjį ratą. O tada vėl pasuksime į Vilkaviškį ir Marijampolę, nes jau bus praėję dvidešimt metų po pirmųjų apsilankymų. Po jų – vėl kitur... Kaip minėjau, jau trisdešimt metų dirbu LNKC, o šiemet rudenį pasirodysianti kompaktinė plokštelė „Širvintų krašto tradiciniai muzikantai“ bus jau keturiasdešimtoji mūsų parengta garso publikacija.