Leonas Didysis susitinka su hunų vadu Atila. Raffaello 1513 m.

Wikipedia.org nuotrauka

Šv. Leonas Didysis – iš tiesų vienas didžiausių popiežių, atnešęs Romos Sostui garbę, aiškiai prisidėjęs prie jos autoriteto bei prestižo sustiprinimo. Jis buvo pirmasis Romos vyskupas Leono vardu, kurį vėliau priėmė dar dvylika popiežių. Leoną 1754 m. popiežius Benediktas XIV paskelbė Bažnyčios Mokytoju. Žemiau pateikiame dabartinio popiežiaus, Benedikto XVI, katechezės, skaitytos 2008 m. kovo 5 d., ištraukas.

Taikos popiežius

Leonas kilo iš Toskanos regiono. Apie 430 m. tapo Romos Bažnyčios diakonu ir laikui bėgant įgijo svarbią padėtį. Iškilus jo vaidmuo lėmė tai, kad 440 m. Gala Placidija, anuomet valdžiusi Vakarų imperiją, nutarė išsiųsti jį į Galiją, kad pataisytų ten susiklosčiusią sudėtingą situaciją. Tačiau tų metų vasarą mirė popiežius Sikstas III, o jo įpėdiniu išrinktas būtent Leonas. Jis apie tai sužinojo Galijoje vykdydamas savo taikos misiją. Grįžęs į Romą naujasis popiežius buvo įšventintas 440 m. rugsėjo 29 d. Taip prasidėjo jo pontifikatas, tęsęsis daugiau kaip dvidešimt vienus metus ir neabejotinai priklausęs prie svarbiausių Bažnyčios istorijoje. Popiežius Leonas Didysis mirė 461 m. lapkričio 10 d. ir buvo palaidotas netoli šv. Petro kapo. Jo relikvijos šiandien saugomos viename iš Vatikano bazilikos altorių.

Popiežius Leonas gyveno labai sunkiais laikais: besikartojantys barbarų antpuoliai, tolydžio silpnėjanti imperatoriaus valdžia Vakaruose, užsitęsusi visuomeninė krizė privertė Romos vyskupą imtis svarbaus vaidmens tvarkant taip pat civilinius ir politinius reikalus. Tai akivaizdžiai sustiprino Romos Sosto reikšmę ir prestižą. Ypač žinomas vienas Leono gyvenimo epizodas. Tai buvo 452 m., kai Mantujoje popiežius drauge su romiečių delegacija susitiko su hunų vadu Atila ir įkalbėjo jį nutraukti karinį įsiveržimą, nuniokojusį Italijos šiaurės bei rytų regionus. Šitaip pavyko išgelbėti pusiasalio likutį.

Šis svarbus įvykis greitai įėjo į istoriją ir tapo popiežiaus Leono taikos iniciatyvų simboliu. Deja, ne tokia sėkminga buvo po trejų metų kita iniciatyva, tačiau ir ji rodo mums stebinančią drąsą: 455 m. pavasarį Leonui nepavyko užkirsti kelio Genzeriko vadovaujamiems vandalams, įsiveržusiems pro Romos vartus į neginamą miestą ir dvi savaites jį niokojusiems. Tačiau vis dėlto popiežiaus gestu, kai jis beginklis ir lydimas vien savo dvasininkijos išėjo pasitikti užpuoliko ir įtikinėjo jį sustoti, pasiekta bent tai, kad Roma nebuvo sudeginta, o Šv. Petro, Šv. Pauliaus ir Šv. Jono bazilikos, kuriose slėpėsi dalis įgąsdintų gyventojų, apsaugotos nuo baisaus apiplėšimo.

Teologas ir sielovadininkas

Popiežiaus Leono veiklą žinome iš gražių pamokslų – jų, parašytų puikia ir aiškia lotynų kalba, išliko beveik šimtas, ir iš apie šimto penkiasdešimties jo parašytų laiškų. Čia popiežius pasirodo visa savo didybe, susitelkęs tarnauti tiesai ir meilei uolia Žodžio tarnyste, atskleidžiančia jį kaip teologą ir sielovadininką. Leonas Didysis, nepailstamai besirūpinantis savo tikinčiaisiais ir Romos liaudimi, taip pat įvairių Bažnyčių vienybe ir jų poreikiais, buvo nenuvargstantis Romos primato palaikytojas ir puoselėtojas, tikras apaštalo Petro įpėdinis: tai aiškiai suvokė susirinkę į Chalkedono Susirinkimą daugelis vyskupų, tarp jų didžiuma iš Rytų.

Šis Susirinkimas, vykęs 451 m. dalyvaujant 350 vyskupų, buvo svarbiausias iš iki tol Bažnyčios istorijoje vykusių Susirinkimų. Chalkedono Susirinkime ištikimai apibendrinta trijų ankstesnių Susirinkimų: Nikėjos (325 m.), Konstantinopolio (381 m.) ir Efezo (431 m.) – kristologijos įžvalga. Vėliau, VI a. tie keturi Susirinkimai, iš naujo apibendrinę ankstyvosios Bažnyčios tikėjimą, buvo lyginami su keturiomis Evangelijomis. Taip teigia Grigalius Didysis savo garsiajame laiške, kuriame ragina „kaip keturias šventosios Evangelijos knygas priimti ir gerbti tuos keturis Susirinkimus“, nes ant jų, kaip toliau aiškina Grigalius, „tarsi ant kertinio akmens iškyla tikėjimo struktūra“. Chalkedono Susi-rinkime buvo atmesta Eutichio erezija, kuri ginčijo tikrąją žmogiškąją Dievo Sūnaus prigimtį – Susirinkimas patvirtino, jog jo viename Asmenyje nesumaišytos ir neišskirtos yra dvi prigimtys: žmogiškoji ir dieviškoji.

Tą tikėjimą į Jėzų Kristų – tikrą Dievą ir tikrą žmogų – popiežius patvirtino Konstantinopolio vyskupui skirtame doktrininiame tekste, pavadintame Tomus ad Flavianum, kuris buvo perskaitytas Chalkedono Susirinkime ir ten dalyvavusių vyskupų vienbalsiai priimtas iškalbingu šūksniu: „Petras kalbėjo per Leoną.“ Pirmiausia iš to teksto, taip pat iš kitų tų metų kristologinės polemikos dokumentų aiškiai pasirodo, kaip itin reikliai popiežius priėmė Petro įpėdinio atsakomybę, – jo vaidmuo Bažnyčioje unikalus, kadangi „tik vienam apaštalui buvo patikėta tai, kas kitiems buvo paskelbta“, teigia Leonas viename iš savo pamokslų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės proga. Popiežius vykdė šios atsakomybės užduotis tiek Vakaruose, tiek Rytuose apdairiai, ryžtingai ir aiškiai per savo raštus ar tarpininkaujant legatams, įvairiomis progomis pareikšdamas savo mintis. Taip jis parodė, kaip Romos primatą vykdyti buvo būtina tiek anuomet, tiek dabar, siekiant veiksmingai tarnauti Kristaus Bažnyčiai būdingai bendrystei.

Kristologinio tikėjimo skelbėjas

Suvokdamas savo gyvenamo meto istorinį momentą ir gilią krizę, vykstant virsmui nuo pagoniškosios Romos į krikščioniškąją Romą, Leonas Didysis įstengė būti artimas liaudžiai ir tikintiesiems savo sielovadine veikla bei pamokslais. Romą užplūdus pabėgėliams, trūkstant maisto, įsigalėjus neteisingumui ir skurdui, popiežius gaivino gailestingumą. Jis priešinosi pagoniškiems prietarams ir manichėjų grupių veiklai. Siejo liturgiją su kasdieniu krikščionių gyvenimu, pavyzdžiui, jungdamas pasninko praktiką su gailestingumu ir išmalda pirmiausia metų ketvirčių, ženklinančių metų laikų kaitą, proga.

Leonas Didysis ypač mokė savo tikinčiuosius – o jo žodžiai šiandien mums irgi aktualūs, – jog krikščioniškoji liturgija yra ne buvusių įvykių atminimas, bet neregimos tikrovės, vykstančios kiekvieno iš mūsų gyvenime, sudabartinimas. Būtent tai jis pabrėžia viename iš pamokslų, susijusių su Velykomis, kurias dera švęsti kiekvienu metų laiku „ne tiek kaip kažką iš praeities, bet veikiau kaip dabarties įvykį“. Šventasis popiežius pabrėžia, jog visa tai priklauso tiksliam planui: kaip Kūrėjas vienu kvėpimu įkvėpė protingą gyvybę iš žemės dulkių nulipdytam žmogui, taip ir po gimtosios nuodėmės jis pasiuntė savo Sūnų į pasaulį, idant grąžintų žmogui prarastą orumą ir sunaikintų velnio viešpatavimą per naują malonės gyvenimą.

Tai kristologinis slėpinys, prie kurio šv. Leonas Didysis savo laišku Chalkedono Susirinkimui veiksmingai ir esmingai prisidėjo, visiems laikams patvirtindamas to Susirinkimo dėka – tai, ką šv. Petras pasakė Pilypo Cezarėjoje. Su Petru ir kaip Petras jis išpažino: „Tu esi Kristus – gyvojo Dievo Sūnus.“ Drauge Dievas ir žmogus, „nesvetimas žmonių giminei, bet laisvas nuo nuodėmės“. Šio kristologinio tikėjimo galia jis nešė taiką ir meilę. Šitaip jis nurodo mums kelią: tikėjimu mokomės meilės. Mokykimės iš šv. Leono Didžiojo tikėti į Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, ir tą tikėjimą kasdien įgyvendinti veikdami taikos labui ir artimo meilėje.

Parengta pagal „Bažnyčios žinias“, 2008 m. Nr. 9 (279)