Isabella Quintana nuotrauka. Pixabay.com

Oficialioji Lietuvos statistika atskleidžia, kad nuo 2018-07-01 iki 2019-06-30 nuo seksualinės prievartos Lietuvoje nukentėjo 205 vaikai. Pasak Dovilės Prižginės, vaikų ir paauglių teismo psichologės-ekspertės, kuri teismams atlieka ekspertizes, skirtas nepilnamečiams, nukentėjusiesiems, įtariamiesiems bei liudininkams, vienas iš penkių vaikų iki savo aštuonioliktojo gimtadienio patiria seksualinę prievartą, tačiau tikslūs skaičiai nėra žinomi, nes kai kurie vaikai apie tai niekam nepasisako. Suaugusiųjų tyrimai rodo, kad vienas iš penkių tiriamųjų apie patirtą prievartą pasisakė iki tyrimo, pusė tiriamųjų atsiskleidė po penkerių metų, o vidutiniškai imant, tiriamieji laukė apie dvejus metus, kol pasisakė apie tai, kad juos prievartavo. 

Siūlome susipažinti su DOVILĖS PRIŽGINĖS pranešimu: „Tyliai kenčiantys vaikai: nukentėjusiųjų nuo seksualinės prievartos atsiskleidimas“, skaitytu IX Vilniaus traumų psichologijos konferencijoje, vykusioje Vilniaus universitete spalio 25 d. 

Psichologė Dovilė Prižginė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dalyvaudama teismo posėdžiuose dažnai išgirstu klausimą, kodėl konkretus vaikas apie patirtą prievartą pranešė būtent dabar, būtent tokiu būdu ir būtent tam konkrečiam žmogui. Į šį klausimą nėra vieno atsakymo, kadangi atsiskleidimas nepriklauso tik nuo vieno veiksnio. Vaikai nepasisako čia ir dabar apie tai, kad juos seksualiai prievartavo. Dažniausiai jie pasisako pavėluotai, nerišliai, nenuosekliai, keisdami parodymus. Atsiskleidimas priklauso ir nuo vaiko psichologinių ypatumų, ir nuo išorinės aplinkos: santykio su smurtaujančiu asmeniu, šeimos charakteristikos ir pan.

Dažniausiai seksualinę prievartą vaikas patiria iš artimo suaugusiojo, o tai dar labiau apsunkina atsiskleidimą, nes vaikas jaučia ambivalentiškus jausmus.

Tyrimai rodo, kad mergaitės du–tris kartus dažniau patiria seksualinę prievartą, tačiau berniukai rečiau atsiskleidžia. Jie turi būti stiprūs... 12–17 metų paaugliai bijo būti palaikyti homoseksualiais. Tačiau tyrimų, kuriuose analizuojama sąsaja tarp amžiaus ir atsiskleidimo, rezultatai skiriasi: maži vaikai delsia pasisakyti, nes jie nesupranta, kas su jais daroma; antra vertus, paaugliai, kurie jau supranta tokius dalykus, sąmoningai nenori pasakoti, nes bijo pasekmių.

Tyrimai atskleidžia, kad smurtautojai dažniau renkasi bejėgiškus vaikus, patiriančius elgesio sunkumų. Nors seksualinę prievartą dažniau patiria berniukai, turintys elgesio sunkumų, tačiau teismo procese jais dažniau abejojama, nes juos charakterizuojanti medžiaga yra neigiama. Ugdymo įstaigos, liudytojai teigia, kad jie meluoja, nedrausmingi, manipuliuojantys, o tuo labai sėkmingai naudojasi įtariamuosius ginančioji pusė.

Dažniausiai seksualinę prievartą vaikas patiria iš artimo suaugusiojo, o tai dar labiau apsunkina atsiskleidimą, nes vaikas jaučia ambivalentiškus jausmus. Viena vertus, jis pyksta, jam skaudu, bet, iš kitos pusės žvelgiant, jis jaučiasi sumišęs, kaltas, bijo pakenkti artimam žmogui. Smurtautojai naudoja tam tikras strategijas, norėdami palenkti vaiką į savo pusę. Tam pasitelkiamas fizinis smurtas, grasinimai: „Jei tu pasakysi, tėvai išsiskirs, mama nusižudys, pateksi į vaikų globos namus...“ Galimas ir manipuliavimas vaiku, dovanos, nes vaikai nelabai pastebi tą manipuliatyvią pusę. Dėl to jiems dar sunkiau atsiskleisti, kadangi atrodo, kad, jei jie pasisakys apie tai, o ypač – apie paimtas dovanas, tai jie lyg ir patys bus prisidėję prie nusikaltimo.

Kalbant apie šeimas, kuriose vaikai patiria seksualinę prievartą, reikia pabrėžti, kad dažnai tai būna izoliuotos, patiriančios įvairių sunkumų šeimos, jose fiksuojama fizinė prievarta, apleistumas. Dažniau apie patirtą seksualinę prievartą pasisako vaikai, kurių tėvai gyvena kartu. Be galo svarbus santykis tarp nukentėjusiojo ir nesmurtaujančio suaugusiojo. Kuo tas santykis artimesnis, tuo vaikas greičiau atsiskleidžia. Mamos ir vaiko santykis yra ypač svarbus. Tyrimai rodo, kad jei ikiteisminio tyrimo metu motina palaiko vaiką, jo parodymai yra nuoseklūs, detalūs ir išsamūs, jis jų nekeičia.

Iki nusikalstamos veikos pusei vaikų buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, dominavo raidos, intelekto, elgesio ir emocijų sutrikimai. Didžioji aukų dalis buvo iš išsiskyrusiųjų šeimų, 7 proc. – globos namų vaikai.

Kartu su doc. Ilona Laurinaityte pabandėme analizuoti ekspertinių aktų duomenis. Šiandien pristatysiu 2013–2014 metų ekspertizių aktų duomenis (šiuo metu pradėjome analizuoti 2015–2018-ųjų aktų duomenis). Pagrindiniai tyrimo tikslai buvo atpažinti galimai nukentėjusiųjų nuo seksualinės prievartos charakteristikas ir atsiskleidimo ypatumus.

Nuo 2009-ųjų iki 2017-ųjų metų atlikome apie 1700 ekspertizių, kurių didžiąją daugumą sudarė nukentėjusių nepilnamečių ekspertizės. Pastebėjome, kad dominuoja seksualinė prievarta prieš vaikus nuo 3 iki 17 metų (164 atvejai 2013–2014 m.), o nukentėjusiųjų, kurių dauguma yra mergaitės, amžiaus vidurkis siekia 12 metų. Dominuojantis prievartos tipas yra žaginimas, trečdalis tvirkinamųjų veiksmų sudaro pornografijos rodymas. Mišrus tipas, siekiantis 18 procentų, reiškia, kad vyko ir tvirkinamieji veiksmai, ir žaginimas. Jis dažniausiai apima ilgalaikę prievartą, kai vyksta seksualinis nujautrinimas, rodoma pornografija, vyksta tvirkinamieji veiksmai ir galiausiai – žaginimas. Dominuoja būtent tokia ilgalaikė prievarta, o ne vienkartiniai atvejai. Nukentėjusieji dažniausiai būna labiau pažeidžiami vaikai, daugiau nei pusė jų turėjo žemesnį intelektą, 18 proc. buvo protiškai atsilikę. Iki nusikalstamos veikos pusei vaikų buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, dominavo raidos, intelekto, elgesio ir emocijų sutrikimai. Didžioji aukų dalis buvo iš išsiskyrusiųjų šeimų, 7 proc. – globos namų vaikai. Dažnai skirtingais gyvenimo etapais vaikai gyveno įvairiose vietose: globos namuose, šeimoje, pas globėjus. Smurtautojas dažniausiai buvo artimas asmuo.

Liūdnas pastebėjimas, kad dažnai nesmurtaujantys suaugusieji vaiko nepalaikė – nieko nedarė ne tik tuomet, kai jis pasisakė, bet nepalaikė ir teismo metu, kaltino jį meluojant, darė poveikį atsiimti parodymus. Tipiškas pavyzdys: vaikui pasisakius mamai, kad „patėvis lindo“, mama vaiko akivaizdoje patėvį apšaukia, kad jis to niekada nedarytų. Viskas tuo ir baigiasi, o vaikas tuomet užsisklendžia.

Kalbant apie situaciją 2013–2014 metais, reikėtų pabrėžti, kad, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, pagalba nebuvo suteikta daugiau nei pusei vaikų. Daliai jų buvo suteikta trumpalaikė pagalba stacionare, krizių skyriuje, ji priklausė nuo vaiko gyvenamosios vietos. Geresnės pagalbos sulaukdavo vaikai didesniuose miestuose.

„Jei nebūčiau jo klausiusi, jis būtų supykęs, aprėkęs, jis ir prie mamos mane mušdavo, keldavo ranką prieš mamą...“

Savo atliktus tyrimus norėčiau iliustruoti pavyzdžiu apie devynerių metų mergaitę, kurios biologiniam tėvui buvo pareikšti kaltinimai. Savo dukrą seksualiai tvirkinti ir prievartauti jis pradėjo, kai ji buvo šešerių metų amžiaus. Mergaitės parodymai buvo realistiški ir išsamūs, tačiau apie tai, kas jai nutiko, kalbėti yra labai sunku. Kai ką ji pasako, kai ką užrašo. Tėvui ji jaučia ambivalentiškus jausmus: pyksta, bet kartu ir nenori, kad jis sėstų į kalėjimą. „Aš tik noriu, kad jis negyventų kartu...“ – sako mergaitė. Ekspertizė patvirtina seksualinės prievartos faktą, smurtautojas tą pripažįsta. Kodėl mergaitė apie seksualinę prievartą, patirtą iš tėvo, tylėjo net trejus metus, o pasisakė apie ją tik savo močiutei, labai spontaniškai ir nedrąsiai?

Tam uždelstam laikui įtakos turėjo jos amžius – ji buvo labai maža. Atlikus psichologinį mergaitės vertinimą išaiškėjo jos uždarumas, nedrąsumas, vienišumas tarp bendraamžių. „Niekas su manimi nenori draugauti...“ Svarbu ir tai, kad smurtautojas buvo jos tėvas, kuris šeimoje smurtavo ir fiziškai, ir emociškai, mergaitei liepė niekam nepasakoti apie seksualinę prievartą. Vaikui buvo baisu, kad prasitarus nutiks „kažkas blogo“. Tą dažnai sako vaikai. „Jei nebūčiau jo klausiusi, jis būtų supykęs, aprėkęs, jis ir prie mamos mane mušdavo, keldavo ranką prieš mamą...“ Mama mergaitės projekcijose buvo bejėgiška, negalinti savimi pasirūpinti. Priešingai, pati mergaitė jautė poreikį mamą globoti. 

Praėjus trejiems metams, ji labai spontaniškai viską atskleidė močiutei, kuri jai yra artima. Toks spontaniškas atsiskleidimas būdingas mažiems vaikams. Močiutė nelabai žinojo, ką šioje situacijoje veikti, tačiau neliko pasyvi. Ji papasakojo kitiems žmonėms, galiausiai sužinojo Vaiko teisių apsaugos darbuotojai ir prasidėjo ikiteisminis tyrimas.

Šiuo konkrečiu atveju buvo treji metai kentėjimo, nes vaikas neturėjo nei vidinių, nei išorinių jėgų save apginti.