Arkangelas Mykolas nukauna šėtoną (Meksika).

Cathopic.com nuotrauka

Egzorcistas negali visko padaryti vienas. Jam būtina bendruomenės pagalba maldoje. Be to, apie piktųjų dvasių poveikį ir pagalbą jų užpultam žmogui turėtų išmanyti kiekvienas dvasininkas. Tuo įsitikinęs kun. dr. JAVIER LUZÓN PEÑA (g. 1952) –Madrido vyskupijos kunigas, taip pat filosofas ir teologinės antropologijos dėstytojas Getafės (Madrido provincija) vyskupijos Teologijos centre. Nuo 1993 iki 2015 m. su pertraukomis Bažnyčioje ėjo egzorcisto tarnystę, pirma – Kordobos, o vėliau – Madrido vyskupijose. Parašė knygą „Šešerios durys priešui. Egzorcisto patirtys“ (2017). 

Pokalbis apie šią knygą – kaip teigia autorius, pirmąjį pasaulyje egzorcisto vadovėlį – įvyko kongregacijoje „Motinos židinys“ ("El Hogar de la Madre"). Originalus tekstas skelbiamas čia. Iš ispanų kalbos pokalbį vertė Jūratė Micevičiūtė. 

Apie ką parašėte knygą ir kam ji skirta?

Manau, kad tai yra pirmasis egzorcisto vadovėlis Bažnyčios istorijoje. Jis skirtas pasauliečiams ir kunigams, ir jame paprasta kalba siekiama paaiškinti daug klausimų, kuriuos šiuo metu supa didžiausias neišmanymas.
 
Išgydymo ir išlaisvinimo tarnystė: ar ji labai reikalinga? 

Vienas faktas gali padėti atsakyti į šį klausimą: Prancūzijoje, kuri yra itin racionalistinė šalis, pastaraisiais metais paskirta 90 egzorcistų. Tai rodo, koks didelis poreikis jaučiamas.
 
Kodėl esama šitiek demonų užpultų žmonių?

Tokių vaisių davė Naujojo amžiaus (New Age) judėjimo praktikos, krikščioniško gyvenimo apleidimas ir animistinių bei raganavimo papročių plitimas – pastarieji perimami iš animistinių afrikiečių ir Pietų Amerikos kultūrų, kur tokios praktikos yra labai dažnos ir jose dalyvauja daug žmonių.

Kunigas egzorcistas Javier Luzón Peña.

Infovaticana.com nuotrauka

Ar galite mums trumpai pristatyti, kas yra išlaisvinimo tarnystė?

Kai kurie mano, kad, jei žmogų apsėdo ar veikia [demonas], vadinasi, jis yra kažką [negero] padaręs. Bet gali būti, kad jis nieko nepadarė, ir tai vyksta visai be jo kaltės. Todėl reikia kiekvieną atvejį įžvalgiai ištirti. Paprastai demonai puola dvasią siekdami mus atitolinti nuo Dievo, bet po to gali užpulti ir kūną. Čia ir prireikia išlaisvinimo tarnystės. Bažnyčia gavo iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galią kovoti, gydyti ir išlaisvinti žmones, kamuojamus netyrųjų dvasių.
Egzistuoja septyni negamtiniai (isp. preternatural) būdai, kuriais demonai veikia prieš žmones. Trys vyksta per daiktus, gyvūnus, augalus ir vietas – tai vadinama apnikimu (isp. infestaciones). O per kitus keturis demonai užpuola pačius žmones.

Egzistuoja velnių apniktos vietos?

Taip, tai vietos, kur pradeda dėtis keisti dalykai: daiktai, kurie krenta ir panašiai. Prisimenu, kaip vienos mergaitės tėvai mane pasikvietė aplankyti savo dukros kambarį – ten dėjosi stulbinami dalykai. Ir viskas dėl to, kad jinai ten pusantrų metų užsiiminėjo ateities spėjimu pasitelkdama vidža lentelę (isp. quija). Kartais apnikti būna daiktai, amuletai. O dar netyrosios dvasios gali apnikti gyvūnus, augalus… Pavyzdžiui, derlius dėl nepaaiškinamos priežasties per vieną naktį pražūva, arba gyvūnas staiga tampa agresyvus ir ima pulti savo šeimininką – tokie ir panašūs dalykai.
 
O kokie yra keturi būdai, kuriais velnias užpuola žmones?

Pirmiausia jis gali juos skriausti, kaip, pavyzdžiui, būdavo šventajam Arso klebonui: kaskart kai pas jį išsiruošdavo seniai išpažinties nebuvęs nusidėjėlis, velnias išvakarėse kleboną mušdavo, kad jis kitądien negalėtų atsikelti iš lovos.
Antrasis būdas yra prispaudimas ar velniška įtaka. Tai – ligos, užsiblokavimas, proto aptemdymas, pririšimas, kai, pavyzdžiui, vyras neaišku kodėl tampa neištikimas, surištas kito žmogaus.

Trečias būdas yra dar labiau vidinis: velniška obsesija. Obsesija – tai kai eini pas psichiatrą, ir jis tau sako: „Žinote, aš nieko negaliu padėti, nes čia kitos plotmės dalykai.“ Tai yra įkyrios mintys (obsesijos) apie temas, kurios, kaip pripažįsta medikas, nepriklauso jo kompetencijos sričiai.

Ir galiausiai apsėdimas, kai demonas ar demonai – paprastai jų būna keletas – užvaldo žmogaus kūną.

Šv. Teresė Avilietė išveja demonus (graviūra).

Britishmuseum.org nuotrauka

Kodėl Dievas leidžia šitaip skriausti žmones?  

Kartais būna, kad pats ištiktasis ar koks artimasis davė demonams leidimą jį užpulti. Bet taip nutinka ne visada. Toliau matysime, kad yra trejos durys, kurios atsidaro be jokios užpultojo kaltės, ir jis iš tiesų yra tų dalykų auka, kaip nutiko daugybei šventųjų. Vėliau, kai jie išsivaduoja, Dievas jiems suteikia nuostabią užtarimo galią. Pavyzdžiui, toks yra šv. Pijus Pietrelčinietis: kaskart, kai tik melsdamasis į jį kreipdavausi, demonus apimdavo siaubas. Dažnai jie sakydavo: „Ne, to barzdočiaus ne, nereikia!“ Kaip jau sakiau, kartais žmogus pats kaltas, o kartais – ne.
 
Kaip nugalėti demonus?

Jie nugalimi į Dievą nukreipta malda – būtent taip turime reaguoti, nes niekada nereikia sutelkti dėmesio į pačius demonus. Juk jie tik to ir tenori, būti pagrindiniais veikėjais žmogui, kurį kamuoja.

Atliekant šią tarnystę reikia veikti su didžiausiu įžvalgumu, kad, pavyzdžiui, atskirtume antgamtinius dalykus nuo negamtinių (isp. sobrenatural, preternatural), tai yra kada žmogus daro stebuklą Dievo galia, o kada veikia raganius, kuris, nors ir pagerina savijautą, bet tai daro ne stebuklingai, o pasitelkęs demonų galią, jų šaukdamasis.
 
Kaip juos atskirti?

Iš tiesų tai labai paprasta. Jeigu žmogus už patarnavimą ima pinigus – tai ne iš Dievo. Ir jeigu siekia pats būti dėmesio centre. Tas, kuris tikrai turi gydymo dovaną, visada yra nuolankus, jam nė nešaus į galvą imti užmokestį. Ir, savaime aišku, už gydymo tarnystę kunigas niekada negali imti jokios aukos, nieko, absoliučiai nieko, kas galėtų atsiduoti simonija.

Reikia skirti ir turinčiuosius pranašystės dovaną nuo aiškiaregių ar būrėjų, kurie šaukiasi demonų. Pranašas – tai žmogus, gaunantis šią dovaną (charizmą) kitų labui. Tuo tarpu ateities spėjikas, taro kortų būrėja kreipiasi į demonus, kurie pasakys, ką žino, o paskui užklaususįjį prakeiks: „Tau nutiks tas ir anas.“ Demonas nežino, kas tau nutiks, bet jis tave prakeikia, kad liktum pririštas ir kad tau nutiktų tie dalykai, nes ateidamas pas būrėją tu jam davei valią.
 
O dabar apie knygos temą: durys.

Remdamasis sukaupta patirtimi manau, kad yra šešerios pagrindinės durys. Už trejas atsakingas pats žmogus: nuodėmė, okultizmas ir pagieža. Kitos trejos yra ne jo valioje: prieš jį nukreipti burtai, nuo motinos įsčių sukauptos žaizdos ir iš protėvių ateinantys saitai.

Sandro Botticelli. Jėzaus gundymai, 1480–1482 (freskos fragmentas).

Wikipedia.org nuotrauka

Pirmosios durys: nuodėmė.

Dažnai ateidami pas kunigą prašyti maldos žmonės mano, jog tai veikia kaip burtų lazdelė, kad jis kaip geroji fėja sukalbės keletą maldų ir – abra kadabra – įvyks magiškas išlaisvinimas. Taip nebūna. Išlaisvinimas turi gydyti visą žmogų, o tam pirmiausia reikia atsiversti: susitvarkyti vidinį gyvenimą, religinę praktiką, santuoką... Labai svarbu susitvarkyti šiuos ir kitus dalykus, nes kai kurios – ypač sunkios – nuodėmės atveria duris priešui ir jam duoda galimybę pulti nusidėjusį žmogų. Galbūt daugiausia problemų sukelia racionalizmas, kitaip tariant, puikybė. 

O ką daryti, jei žmogus nenori atsiversti?

Galima padaryti labai daug – šį žmogų užtarti. Kai ištiktasis nenori bendradarbiauti, reikia už jį melstis, kol jis ims tą daryti.
 
Antrosios durys: okultizmas.

Deja, dabar mus tiesiog užliejo Naujojo amžiaus praktikos, ir dar šalia įsikūrė daug atvykėlių iš šalių, kur raganavimas yra įprastas dalykas – Afrikos, ypač Benino (raganavimo lopšio), ar Haičio, Dominykos Respublikos, Kolumbijos, Argentinos... Jie įpratę linkėdami kam nors blogo eiti pas raganių ir prašyti atlikti užkeikimą. Ir jeigu tas, prieš ką buriama, laiko savo duris atviras, prakeikimas jį paveikia. O jeigu jo durys uždarytos, tuomet prakeikimas atšoka. Pavyzdžiui, tavo mestas mirties prakeikimas sugrįžta tau, nes tas kitas žmogus yra apsaugotas.
 
Kokie veiksmai priskiriami okultizmui?

Spiritizmas, vidža lentelė, „žaidimas“ Charlie Charlie challenge, kai šaukiamasi netyrųjų ar panašių dvasių, einama pas raganius, ateities spėjikus, naudojami amuletai, tatuiruotės. 

Tatuiruotės?

Tatuiruotės apskritai nėra geras dalykas, nes, kaip sako Biblija, jomis žaloji savo kūną, bet pasidarydamas tatuiruotę savaime dar neatveri priešui durų. Problema atsiranda, jei išsitatuiruoji kažkokį satanistinį ženklą arba jeigu tatuiruotojas yra tokių dalykų daręs ir tave užkrečia. Tas pat ir su kūno auskarais (angl. piercing) – jie gali tapti įrankiais, per kuriuos žmogus pažeidžiamas. Taip pat ir tokie užsiėmimai kaip būrimas runomis, taro kortomis, Permainų knyga (Y Ching), astralo kortomis, tikėjimas horoskopais, automatišku rašymu, žiniuoniais, talismanais, piramidėmis, keturlapiais dobilais, pasagomis, spalvotomis žvakutėmis sėkmei prišaukti, smilkalų lazdelėmis, laimę ar meilę nešančiais kristalais, ir dar bala žino kuo... Kad ir Fatimos ranka, kuri pardavinėjama net pačioje Fatimoje! Tau parduoda Fatimos ranką su Horo akimi, o juk Horas yra vienas pikčiausių Egipto dievybių. Dar yra mėlynoji akis, turkiškoji akis, afrikiečių ar egiptiečių laidotuvių kaukės, sėkmės drambliukai, raganiukai, raganaitės, sapnų gaudyklės, varpeliai angelams prišaukti, fėjos... Visi tokie daiktai yra susiję su okultizmo pasauliu ir juos reikia sunaikinti.

Giovanni Pagani. Mergelė Marija visų erezijų naikintoja.

Churchpop.com nuotrauka

Anksčiau kalbėjote apie Naująjį amžių, judėjimą, kuris labai išplito.

Esama labai įvairių New Age formų – tarp jų atsiduria reiki, joga, eneagrama ir pan. Jos remiasi įvairiomis teosofijos formomis, taigi, teigia, kad laimė pasiekiama sunaikinant savąjį „aš“ (pavyzdžiui, pasitelkus dzen meditaciją), o tai yra absoliučiai nesuderinama [su krikščionybe]. Krikščionis kalba su Dievu, o ne save ištuština nuo savęs, jis nenaikina savojo „aš“. Bet šios praktikos paplito, ir netgi yra parapijų, kuriose rengiami, pavyzdžiui, taiči ir dar nežinia kokie kursai. Jie neišsiaiškina, kad Tao yra reliatyvizmas, nežino, kad joga tik atrodo kaip paprasti pratimai – iš tiesų dažniausiai jie priklauso dviem pirmiesiems lygiams, kurie pradeda aštuonių lygių seką, o šios tikslas – susitapatinti su Brahmanu, dievu, suteikiančiu nušvitimą. Tad galiausiai pasiekęs paskutinį lygmenį tampi apsėstas...

Tai nutinka ir sudarant sutartis su Šėtonu, kai šaukiamasi dvasių blogiems tikslams… Turime būti labai atsargūs ir su simboliais. Imkime kad ir pentagramą: tai penkiakampė žvaigždė, kurią Naujasis amžius išpopuliarino iki tolimiausių pakraščių, ir net per Kalėdas namai puošiami ne Viešpaties žvaigžde – šešiakampe Dovydo žvaigžde – bet būtent penkiakampe, kuri yra seniausias satanistinis žmonijos simbolis.

Trečiosios durys, už kurias atsakingas pats žmogus: pagieža.

Pagieža (pykčio laikymas) yra tai, kas labiausiai užnuodija žmogų ir geriausiai padeda velniams įžengti į širdį. Todėl kaskart vykstant išlaisvinimui reikia ne tik stebėti, kaip žmogus juda dvasios keliu ir jį lydėti, bet visada dirbti ir su pagiežos tema. Būtent atleidimas yra geriausias vaistas, o pagieža – labiausiai mus sužeidžiantis dalykas.

Prisimenu vieną atvejį, kai žmogus buvo suspaustas daugybės ligų, ir gydytojai nemokėjo jų perprasti. Paaiškėjo, kad jis buvo patyręs didžiulių skriaudų ir užgniaužęs širdyje milžinišką nuoskaudą, kuri ir sukėlė jam visus tuos negalavimus. Kai tik jis tą suvokė ir pradėjo dirbti prie atleidimo temos, visiškai pasikeitė – netgi jo svoris, išvaizda... Rodės, tapo kitu žmogumi.

Atleisti yra valios veiksmas. Tam apsisprendžiama sąmoningai. Aš apsisprendžiu liautis nekentęs kito žmogaus, jau nebelinkėti jam blogo. Nusprendžiu linkėti jam gero, linkėti, kad jis atsiverstų.

Žaizdos gali slypėti pasąmonėje (isp. subconsciente), nes galbūt tie dalykai buvo tokie skausmingi, kad mūsų sąmonė nepajėgia jų pakelti. Bet gali būti, kad nesame jų įsisąmoninę (isp. inconscientes): tai dalykai, įvykę nuo pradėjimo iki dviejų–trijų pirmųjų gyvenimo mėnesių, pavyzdžiui, kūdikio nenorėta, ir jis tą atstūmimą suvokė per nervines ląsteles ar hormonus, jam susiformavo atstūmimo žaizda, pagieža, kurią reikia išgydyti maldoje atiduodant į Viešpaties rankas. Atleisti kitiems ir „atleisti Dievui“, nes dažnai Jį kaltiname tuo, dėl ko Jis visai nekaltas. Atleisdami Dievui pripažįstame, kad mes klydome, kad vertinome iš neteisingo taško. Ir galiausiai reikia atleisti sau patiems, štai kas sunkiausia.

Ketvirtosios durys: užkeikimai.

Užkeikimų esama įvairių rūšių. Egzistuoja raganiški, juodosios magijos užkeikimai, kuriais siekiama padaryti žmogui žalą; dar būna susaistymas, kai siekiama priversti žmogų įsimylėti arba sugriauti šeimą, sunaikinti meilę; palaidojimas – jo tikslas yra sunaikinti žmogaus turtą; vudu, kai norima sudrumsti žmogaus dvasią ar kūną; mirties prakeikimas, kai linkima, kad žmogus mirtų. Visi šie užkeikimai atremiami malda.

Prakeikti žmogų galima labai įvairiai, tad būkime atsargūs su tuo, ką sakome, nes galbūt duodame leidimą demonams užpulti kitą žmogų.

Reikia sunaikinti visus užburtus įrankius, kuriuos dažnai pasitelkia metantieji užkeikimą. Juos palieka [aukos] namuose ar žmogui duoda suvalgyti ar išgerti kažkokio užkerėto maisto, ir kol žmogus neišsivaduos iš to prakeikimo, jis bus veikiamas, apsėstas, surištas, skriaudžiamas Piktojo. Tokius užkeikimus labai padeda įveikti sakramentai.

Pagrindinės egzorcizmui naudojamos sakramentalijos yra vanduo, druska, aliejus ir smilkalai, juos tinkamai paruošus egzorcistine malda. Tą gali padaryti kiekvienas diakonas ar kunigas. Nereikia būti egzorcistu tam, kad atliktum šį palaiminimą.
 
Penktosios durys: nuo motinos įsčių sukauptos žaizdos.

Tai svarbus dalykas. Puolantis priešas pasinaudoja psichologiniu žmogaus trapumu. Dabartinė agnostinė kultūra svarbiu laiko tik protą, užmiršdama visas kitas žmogaus plotmes. Tai padarė didžiulę žalą: pavyzdžiui, nevertinamas negimęs kūdikis, komoje esantis žmogus... Manoma, kad jie – ne žmonės. O iš tiesų pasąmonė (isp. inconsciente) yra viena svarbiausių žmogaus plotmių. Tai – jausmų pasaulis, susikuriantis, kai žmogus dar tik formuojasi. Biblijoje dažnai kartojama: „Motinos įsčiose tave paskyriau.“ Jonas Krikštytojas pašoka įsčiose [kai jo motiną Elžbietą aplanko besilaukianti Mergelė Marija]. Tad Biblija pripažįsta, koks svarbus tarpsnis, kai žmogus dar yra vaisiaus būsenos, ir pirmieji mėnesiai po gimimo. Dabar pediatrai neurologai irgi labai daug kalba apie iš motinos įsčių atsineštas žaizdas. Nikodemui Jėzus pasakė, kad neatgimę iš vandens ir dvasios negalime įžengti į Dievo karalystę. Atgimti iš dvasios ir reiškia išgydyti iš įsčių atsineštas žaizdas, prašyti Šventąją Dvasią, kad Mergelė Marija mus iš naujo išnešiotų ir išgydytų visas šias susikaupusias žaizdas.

Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo fragmentas.

www.zw.lt nuotrauka

Šeštosios durys: iš protėvių paveldėti saitai.

Demonai turi teisę žeisti sunkų nusikaltimą padariusio žmogaus palikuonis. Todėl Bažnyčia mus ypač skatina melstis už mūsų protėvius, išgydyti mūsų proprosenelius, kurie galėjo padaryti klaidų, ir jei jos labai sunkios, tai žeidė ne tik juos jų mirties valandą, bet ir pridarė žalos jų palikuonims. Susidūriau su daugybe tokių situacijų. Išėjimo knyga aiškina, kad geri tėvų darbai turi įtakos jų vaikams iki tūkstantosios kartos – tai pilnatvės skaičius, vadinasi, norima pasakyti, kad geras darbas niekada nedingsta, visada užskaitomas palikuonims. O su blogiu yra kitaip: Dievas jam nubrėžė ribą dėl savo gerumo ir dėl Kristaus aukos. Jis nustatė demonų puldinėjimo ribas: tik iki ketvirtosios kartos, o daugiau jiems neleidžia pulti. Reikia melstis už mūsų protėvius, kad nutrauktume šiuos saitus, galinčius siekti iki ketvirtos kartos. 

Ar svarbu, kad užpultasis būtų dvasiškai lydimas savo parapijoje?

Taip, nes egzorcistas negali visko padaryti vienas. Svarbu, kad [šiuo klausimu] būtų vis daugiau ugdoma – deja, seminarijose to nedaroma. Iš tiesų neturėtume pašventinti nei vieno diakono, nei presbiterio, nei juo labiau skirti vyskupo, jeigu jis neišmano šių klausimų, jei nė karto nematė atliekant egzorcizmą ir nežino, kiek kančių tai sukelia žmonėms, ir kaip su jais elgtis. Negalime kalbėti apie gailestingumą ir po to su labiausiai kenčiančiaisiais – juk demonai puola patį žmogų, jo asmenį – elgtis, lyg jie būtų raupsuotieji, nenormalūs, „sudurnavoję“…
 
Kodėl reikia duris uždaryti?

Tam, kad demonas nesugrįžtų. Nes kai [egzorcistas] kalba maldą, demonas turi išeiti, jis gali užtrukti ilgiau ar trumpiau, bet turi paklusti. Tačiau jei durys paliekamos atviros, jis grįžta. Kaip sako Viešpats Evangelijoje pagal Luką: „Sugrįžo, rado namus išvalytus, bet duris atviras, ir įėjo į juos atsivesdamas dar kitus septynis, ir taip galiausiai pasidarė blogiau, nei buvo iš pradžių“ (plg. Lk 11, 24–26). Reikia uždaryti duris.

Cathopic.com nuotrauka

Kokiu tvirtu pamatu derėtų paremti nuoseklų dvasios gyvenimą, kad tokių puolimų patyręs žmogus išsilaikytų ant kojų, vėl neparkristų?  

Yra penkios atramos, kuriomis kiekvienas žmogus turi apsirūpinti: malda (ypač rožinis kreipiantis į Mergelę Mariją), pasninkas (visi turime susilaikyti vienu ar kitu gyvenimo aspektu), Eucharistijos gyvenimas (Mišios, Adoracija, Komunija), Susitaikinimo sakramentas bent kartą per mėnesį – prieiti išpažinties nors kartą per mėnesį – ir Žodis, reikia lavintis, skaityti Šventąjį Raštą, įsiklausyti, ką sako Viešpats, vis geriau Jį pažinti.
 
Ką norėtumėte pasakyti pabaigai?

Norėčiau užbaigti prisimindamas Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Jos dalyvavimas išlaisvinimo tarnystėje yra be galo svarbus. Mačiau, kaip labai ji myli žmones, kaip juos globoja, išvaduoja, kaip jai pasirodžius užlieja ramybė, o demonai persigandę sprunka. Negalime nė įsivaizduoti, kaip veikia jos artumas. Per vienas rekolekcijas sakiau kunigams, kad nuo to laiko, kai atlieku egzorcisto tarnystę, aš vis labiau prarandu tikėjimą. Jie nustebo: kaip tai gali būti? Ogi taip: tikima tuo, ko nematoma. Betgi aš mačiau tai, kuo tikiu, ir jau man nebereikia tuo tikėti, nes paliečiau tuos dalykus, o labiausiai – šitą nuostabų mūsų Motinos veikimą.