Architektas Le Corbusier, portretas. Fondation Le Corbusier / Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Šiemet leidykla „Lapas“ išleido architekto Le Corbusier knygą „Architektūros link“ (pranc. Vers une architecture), parašytą beveik prieš šimtą metų – 1923-iaisiais. Iki šiol ji laikoma vienu reikšmingiausių XX a. architektūros tekstų, tačiau kiek ji aktuali šiandien, kai jau žinome viską, kas nutiko XX amžiaus architektūroje ir urbanistikoje? Ar tikrai Le Corbusier kaltas dėl slegiančių socialistinių masinės gyvenamosios statybos rajonų? Nors jo idėjos šiandien gali atrodyti beprotiškos, juokingos arba negailestingai autoritarinės, jomis žavėjosi ir sekė didžiuma XX a. architektų ir planuotojų. Todėl visų pirma „Architektūros link“ yra epinė knyga. Šiuo  manifestu Le Corbusier taip įtikinamai pagrindė moderniosios architektūros poreikį, kad daugeliui tai atrodė vienintelis teisingas kelias – gražus, praktiškas ir ekonomiškas. Amžininkus knyga veikė kaip radikalus, išlaisvinantis tekstas, įelektrinantis dar XIX a. pabaigos Europos architektūroje įsivyravusius ginčus tarp tradicijos ir novatoriškumo bei išryškinantis pokyčių poreikį po Pirmojo pasaulinio karo.

Charlesʼas-Édouardas Jeanneret (1887–1965) gimė Šveicarijos laikrodžių gamintojų mieste Lašodfone (La-Chaux-de-Fonds), laikrodžių ciferblatų meistro ir muzikantės šeimoje. Jo ir vyresniojo brolio Alberto kūrybiškumo šeimoje niekas nevaržė, tiesa, talentinguoju šeimoje laikytas būtent brolis muzikas. Charlesʼas-Édouardas, kuris tuo metu dar nebuvo pasivadinęs Le Corbusier, mokėsi vietinėje dailės amatų mokykloje, kurios dėstytojas, pastebėjęs jaunuolio gabumus, pasiūlė studijuoti architektūrą. Tačiau akademinis išsilavinimas jo netraukė; jis pasirinko architektūrą studijuoti pats, 1908–1911 m. keliaudamas po Europą (Vieną, Miuncheną, Paryžių, Italijos miestus, Balkanus, įskaitant Stambulą ir Atėnus, kuriuose ypač susižavėjo Akropolio šedevru), savarankiškai stažuodamasis Europos architektų biuruose. 1908 m. dirbo Paryžiuje pas tuomet žymiausią gelžbetonio konstrukcijų specialistą Augustą Perret (1874–1954), o 1910 m. praktikavosi industrinio dizaino pradininko architekto Peterio Behrenso (1868–1940) biure Berlyne, kuriame dar susipažino su būsimuoju Bauhauso mokyklos įkūrėju Walteriu Gropiusu (1883–1969).

1917 m. dirbdamas Paryžiuje, pradedantis ir dar niekam nežinomas architektas Jeanneret susipažino su tapytoju ir rašytoju Amédée Ozenfantʼu (1886–1966). Drauge jie pradėjo plėtoti purizmo (grynumo) teoriją tapyboje ir mene, skelbė priešiškumą dekoratyvumui, vertino grynas geometrines formas. Šią teoriją apibendrino 1917 m. išleistoje knygoje „Après le cubisme“ (liet. Po kubizmo) ir 1921 m. publikuotame straipsnyje „Le Purisme“ (liet. Purizmas). Pastarasis pasirodė jų pačių įsteigtame naujosios ir eksperimentinės estetikos žurnale „L‘Esprit Nouveau“ (liet. Naujoji dvasia). Bendradarbiavimas šiame žurnale tapo vaisingiausiu Jeanneret ir Ozenfantʼo kūrybos laikotarpiu – jie susikūrė dvigubą slapyvardį Le Corbusier-Saugnier (sakoma, kad abu panaudojo savo motinų mergautines pavardes) ir publikavo naujajai architektūrai skirtus straipsnius, iš kurių vėliau ir buvo sudaryta knyga „Architektūros link“. Taigi knygos autorystė yra šiek tiek komplikuota. Ozenfantʼas pripažino, kad tekstus parašė Le Corbusier, tačiau jie gimė iš judviejų diskusijų apie naująją architektūrą.

Pirmojo Le Corbusier knygos „Vers une architecture“ leidimo viršelis, Paryžius, 1923. Fondation Le Corbusier / Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Kodėl knyga buvo taip entuziastingai priimta ir kaip Le Corbusier pagrindė savo teiginį, kad naujai visuomenei reikia radikaliai naujos architektūros? Pasak jo, to reikalavo naujas gyvenimo būdas, atsirandantis iš industrinės eros dvasios. Tokios architektūros pagrindas turėjo būti funkcija, o estetikos pagrindas – grynos geometrinės formos (purizmas). Jo siūloma architektūra buvo kai kas daugiau nei vien stilistinis eksperimentas – ji turėjo iš esmės pakeisti žmonių santykį su pastatais. Todėl Le Corbusier ragino skaitytojus nustoti mąsčius apie architektūrą kaip istorinių stilių raidą ir pagaliau atverti akis į šiuolaikinį pasaulį. Daugiausia dėmesio jis skyrė būsto architektūrai, teigdamas, kad nauja (pokarinė) visuomenė turi gyventi šviesiuose, higieniškuose, racionaliai suplanuotuose ir žaluma apsuptuose būstuose. O tokius greitai ir nebrangiai statyti įmanoma tik tuo atveju, jei randamas racionalus technologinis sprendimas. Todėl, kaip daugelis jo amžininkų modernistų, standartizaciją ir industrializaciją statyboje jis matė kaip priemonę pasiekti tikslą.

Siekdamas įtikinti skaitytoją savo idėjomis, knygos dizainui Le Corbusier skyrė ne mažiau dėmesio nei tekstui – čia panaudota per 200 brėžinių ir nuotraukų. Jo pranašiškas-aforistinis kalbos stilius buvo artimas futuristų manifestams, o novatorišką, kinematografišką teksto ir kontrastingų vaizdų montažą įkvėpė menininkų ekspresionistų almanachai. Šokiruojančiu iliustracijų sugretinimu buvo siekiama „atverti akis“ – klasikiniai antikos ir renesanso šedevrai buvo gretinami su grūdų elevatoriais ir sporto salėmis, jiems buvo priskiriamos identiškos savybės, nes autoriaus požiūriu šie statiniai ir daiktai turėjo vienodą dizaino principą – funkcinį tikslingumą. Vėlesniuose knygos leidimuose originalus dizaino sprendimas buvo išlaikytas. Kai knyga buvo perleidžiama 1958 m., Le Corbusier atmetė pasiūlymą atnaujinti nuotraukas. Jis teigė, kad be originalių fotografinių dokumentų knyga prarastų prasmę. Tiesa, kai kurių fotografijų dokumentiškumas kelia abejonių. Pavyzdžiui, amerikietiškų grūdų elevatorių nuotraukas Le Corbusier „pasiskolino“ iš 1913 m. publikuoto Walterio Gropiusʼo straipsnio, tačiau savo knygoje juos (ir keletą kitų fotografijų) retušavo (pašalino nepageidaujamą ornamentiką ir frontonus, pabrėždamas linijų grynumą). Gelžbetoniniai grūdų elevatoriai tapo modernizmo „ikonomis“, o Le Corbusier suklastoti atvaizdai buvo nuolat perspausdinami viso pasaulio spaudoje beveik iki šimtmečio pabaigos.

Daugelį modernistų žavėjo amerikietiškų gelžbetoninių fabrikų paprastumas, konstruktyvumas ir formų grynumas, todėl Le Corbusier kvietė semtis iš jų įkvėpimo. Tik šio grūdų elevatoriaus nuotrauką jis retušavo, išryškindamas linijų grynumą. Iliustracija iš knygos „Architektūros link“. Fondation Le Corbusier / Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Amerikietiški fabrikai XX a. pradžios Europos modernistus žavėjo kaip radikali ir revoliucinė architektūra – surenkamųjų standartinių gelžbetonio elementų sistemos žymiai pagreitino ir atpigino statybą, o nedekoruota išvaizda kėlė pasigėrėjimą kaip sąžininga, nesumeluota, funkcijos pagimdyta architektūra, kurioje nėra nieko nereikalinga. Taigi, ieškant naujosios architektūros išraiškos, industrinis racionalumas ir grynumas pasitarnavo kaip įkvėpimo šaltinis. Nors iš pirmo žvilgsnio Le Corbusier gali atrodyti  vienpusiškas inžinerinio racionalumo propaguotojas,  tekstuose iš tiesų išreiškiamas koncepcinis dualumas, aplink kurį sukosi visi kiti jo darbai – viena vertus, patenkinti funkcinius reikalavimus, kita vertus, paveikti pojūčius ir maitinti intelektą. Nors funkcinių aspektų dominavimas jam buvo svarbus,  ne mažiau svarbus buvo ir estetinis architektūros pradas. Šį dialektinį požiūrį į formą jis išdėstė pirmajame knygos skyriuje „Inžinerinė estetika ir architektūra“, kurį iliustravo būtent inžineriniais statiniais.

Le Corbusier žavėjosi inžinerijos tikslumu, tačiau skirtingai nuo daugelio modernistų sėmėsi įkvėpimo ir klasikinėje architektūroje. Skyriuje „Grynoji dvasios kūryba“ antikinio Atėnų akropolio Partenono formų tikslumą jis prilygino šiuolaikinių staklių gaminiams.. Palyginimu jis siekė parodyti, kad čia veikia tie patys estetikos dėsniai – tvarka (savo tekstuose jis vartojo terminą ordonnance) ir iš Renesanso meistrų pasiskolintos proporcijas subalansuojančios pagalbinės linijos (pranc. tracés régulateurs).

„Lėktuvas – tai kruopščios atrankos rezultatas“, - rašė Le Corbusier. Jis skatino gyvenamuosius namus projektuoti taip pat racionaliai ir tiksliai, tuomet jie bus sveiki gyventi ir gražūs. Iliustracija iš knygos „Architektūros link“. Fondation Le Corbusier / Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Galima pastebėti, kad savo knyga Le Corbusier siekė išmokyti skaitytojus (tarp jų architektus ir užsakovus) įžvelgti racionalių, nedekoruotų pastatų grožį ir vertę. Skyriuje „Akys, negebančios matyti“ jis būtent ir norėjo „atverti“ jiems akis, išdėstydamas savo požiūrį į pramoninio dizaino privalumus. Funkcinis tikslingumas, kuriame nėra nieko nereikalinga, jo nuomone, savaime kūrė autentišką grožį. Provokuojamai prilygindamas klasikinės Graikijos ir Renesanso architektūrą šiuolaikiniams lėktuvams, automobiliams ir transatlantiniams laivams ir skelbdamas tokius šūkius kaip „Namas – tai mašina gyventi“, jis kritikavo architektus, skatino juos nustoti kapstytis praėjusių amžių stiliuose ir, inžinierių pavyzdžiu, keistis ir siekti profesinės pažangos. Funkcionalizmą jis matė ne kaip dar vieną, – eilinį, – naujos epochos stilių, bet kaip esminę naujos architektūros išraišką.

Transatlantinio garlaivio „Aquitania“ denis, kurio tvarką, švarias linijas ir racionalią estetiką Le Corbusier savo knygoje laikė šiuolaikinės architektūros pavyzdžiu. Iliustracija iš knygos „Architektūros link“. Fondation Le Corbusier / Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Vis dėlto svarbiausias naujosios architektūros uždavinys Le Corbusier buvo gyvenamosios architektūros atnaujinimas, o paskutinį savo knygos skyrių jis grėsmingai pavadino „Architektūra ar revoliucija“. Būsto trūkumą jis laikė didžiule grėsme – jei politikai nesiims priemonių spręsti Prancūzijos būstų problemos, kils politinė revoliucija. Tačiau Le Corbusier pozicijos nereikėtų tapatinti su socialistine ideologija, greičiau atvirkščiai, savo mąstysena jis buvo technokratinis pozityvistas, ir jo scenarijuje naujosios visuomenės lyderis turėjo būti ne proletariatas, o ekonominis ir intelektualinis elitas, kuriame architektui tenka svarbus vaidmuo. Architektas, pasitelkęs dizaino galią (ir su valdžios pagalba), įgyvendina socialinius pokyčius, kitaip tariant – organizuoja gyvenimą. Tai labai modernistinis požiūris, kurį filosofas Vytautas Kavolis yra pavadinęs „fabriko tvarka“. Šie naujieji modernistai savo racionaliose programose žmogų matė ne kaip individą, o kaip „apgyvedinamąjį vienetą“, kitaip tariant, žaliavą, kuriai apdoroti reikėjo rasti techninį sprendimą.

Le Corbusier tikėjo, kad tik pritaikius industrinės statybos principus gyvenamojoje architektūroje pavyks racionaliai ir estetiškai išspręsti būsto problemą perpildytuose Europos didmiesčiuose. Todėl jis tvirtino, kad namai turėtų būti surenkami iš standartizuotų gelžbetonio detalių ir gaminami taip pat efektyviai, kaip ant gamyklos konvejerio yra surenkami automobiliai. Surenkamosios architektūros idėją jis pristatė dar 1915 m. pasiūlęs Dom-Ino namo projektą, kuriame visi gelžbetoniniai namo komponentai yra standartizuoti ir pagaminti iš anksto. Vis dėlto jo garsusis pareiškimas „Namas – tai mašina gyventi“ dažnai buvo suprantamas pernelyg paviršutiniškai, kaip grynai techninis. Iš tiesų Le Corbusier rašė apie dvi namo paskirtis – ne tik apie mašiną, kuri turėtų padėti patogiai gyventi, greitai ir tiksliai dirbti, bet ir mąstymo vietą, grožio buveinę, teikiančią protui taip reikalingą nusiraminimą. Jo nuomone, tik atsikratę tradicinio požiūrio architektai pajėgtų sukurti šiuolaikišką „namą-mašiną“ – masinės gamybos pastatą, kuris būtų sveikas ir gražus „nelyginant mūsų kasdienę egzistenciją lydintys darbo įrankiai“.

Tankiai apstatytus miestų kvartalus su siauromis gatvėmis Le Corbusier siūlė keisti į „bokštus soduose“ – dideliuose žaliuose plotuose laisvai statomus dangoraižius, į kuriuos patektų daug saulės šviesos ir gryno oro. Iliustracija iš knygos „Architektūros link“. Fondation Le Corbusier / Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Nors Le Corbusier nebuvo nei pirmasis, nei vienintelis modernistas, jis prabilo garsiausiai, o tuo manifestų laikotarpiu jo pranašiška retorika (aforizmai, šūkiai ir raginimai) pasklido plačiausiai. Siekiant išgarsėti buvo svarbu ne tik kurti, bet ir rašyti, skelbti savo kūrybos idėjas. O Le Corbusier buvo geras rašytojas. Pasirodžiusi knyga sulaukė didelio susižavėjimo, per keletą pirmųjų metų po pasirodymo išversta į anglų, vokiečių, rusų, čekų, japonų, ispanų kalbas. Lietuvos skaitytoją su Le Corbusier idėjomis pirmasis supažindino Bauhauzo mokyklos studentas (kaip simboliška!), būsimasis architektas Vladas Švipas. 1927 m. žurnale „Kultūra jis publikavo straipsnį „Architektūros reikalu“, kuriame kritikavo architektus, tebestatančius istoriniais stiliais ir, atkartodamas Le Corbusier retoriką, propagavo naujosios architektūros idėjas: „Architektoriai knaisiojo visokių Liudvikų stilių kapines ir kartojo kartais geriau, kartais blogiau. Inžinieriai sakė tiesą ir prityrimo ir skaičiavimo išdaviniais pasiremdami, o architektoriai melavo iš papratimo, ne piktos valios.“ Skaitydami šį Švipo tekstą lietuviai pirmą kartą sužinojo, kad „namą irgi galima pavadinti mašina gyventi, o ne nereikalingų ir netikusiai sutvarkytų mėgstamų daiktų muzėjui steigti“.

Kitąmet „Kultūrosžurnale paskelbtame ilgame dviejų dalių tekste „Menas ir technika“ Švipas nuosekliai dėstė naująjį architektūros mokymą remdamasis Le Corbusier veikalu. Ketvirtame dešimtmetyje pasirodė daugiau publikacijų, pristatančių „garsaus moderniškos statybos architekto“ Le Corbusier idėjas. „Būtų nuodėmė neišnaudoti mašinų pagalbos, kuri leistų kiekviename krašte papiginti ir pagerinti butų statybą, ir todėl formos vartojamos tik tokios, kurias galima būtų padirbti su mašinų pagalba. Ornamentas turėtų būti pakeistas įvairios medžiagos suderinimu“, – 1933 m. rašė architektas Karolis Reisonas. Taigi, Le Corbusier buvo ir skaitomas, ir komentuojamas tarpukario Lietuvoje. Jam netrūko dėmesio ir po Antrojo pasaulinio karo. Le Corbusier mokymas apie racionalizuotą ir standartizuotą gyvenamąją statybą rado didelį atgarsį sovietinių ideologų dokumentuose.

Lietuviškas knygos „Vers une architecture“ leidimas – „Architektūros link“. Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Le Corbusier buvo produktyvus kūrėjas: daugiau kaip 50 knygų, 8000 piešinių ir 400 tapybos darbų, 44 skulptūros, 77 pastatų projektai ir 42 urbanistiniai planai (iš viso 37 000 architektūrinių brėžinių). Vis dėlto nemažai kritikų pastebėjo, kad jo propaguotas funkcionalumas ne visuomet buvo pagrįstas. Pastatų ištisinės stiklo sienos ir plokšti stogai kėlė sunkumų dėl netinkamų konstrukcinių sprendimų, o maži tipiniai butai tapo nepakenčiamo standartizuoto gyvenimo pavyzdžiais. Dar daugiau kritikos susilaukė jo radikaliai technicistiniai „ateities“ miestų projektai. Le Corbusier vadintas svajotoju, nesugebančiu konstruoti; šarlatanu, neįgijusiu tinkamo išsilavinimo; šlovės tetrokštančiu „pamokslininku“. Nepaisant to, netrūko sekėjų ir imitatorių, o „Architektūros link“ turėjo ilgalaikį poveikį architektūrai ir populiarumu pranoko bet kurį kitą XX a. architektūros tekstą. Neblėstantį susidomėjimą rodo ir tai, kad 2007 m. knyga buvo naujai išversta į anglų kalbą ir išleista su išsamiu architektūros istoriko Jeano-Louiso Coheno įvadu, apžvelgiančiu knygos recepciją ir įtaką per visą XX amžių.

Šiandien Le Corbusier knygos „Architektūros link“ reikšmė jau kitokia – ji leidžia mums suprasti XX a. pradžios architektūrinį mąstymą, problemas ir idėjas. Tai knyga tiems, kuriuos domina radikalių pokyčių teorijos, net ir beprotiškiausios, padariusios įtaką architektūrinei-urbanistinei aplinkai.

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė.