Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: 'Štai ji čia arba ten!' Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.
    Jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite. Jums sakys: 'Štai jis čia! Štai ten!' – Neikite ir nebėkite paskui juos! Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.
    Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam“.

Skaitiniai E1 (447)

Išm 7, 22 – 8, 1: Išmintis – atspindys amžinosios šviesybės, nedrumzlinas veidrodis Dievo didybės

Ps 119, 89. 90. 91. 130. 135. 175. P.: Amžinas tavo, Viešpatie, žodis.


Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Dėl ko Jėzui reikėjo daug iškentėti ir būti atmestam? Ar dėl to, kad užkliuvo šio pasaulio galingiesiems – Pilotui, Erodui, aukščiausiajai žydų teismo tarybai? Ar tai tik politinio religinio konflikto neišvengiamybė? Nieko panašaus. Graikiškas Evangelijos tekstas išreiškia vidinę būtinybę, poreikį, pareigą. Jam reikia būti atmestam, kadangi toks yra Jo pasirinkimas, vidinis įsipareigojimas, kylantis iš nuodėmės sužeisto žmogaus dramos ir jo pagydymo priemonių pažinimo. Jis nenori ir negali pasielgti kitaip. Jis privalo įeiti į atmetimo, kančios, nukryžiavimo ir mirties patirtį.

Ar tai yra kažkokia nauja mazochizmo rūšis? Niekam nesuprantamas žavėjimasis kančia ir skausmu? Visiškai ne. Tai yra mūsų Dievo determinacija susitikti su mumis būtent ten, kur mes Jį atmetame. Jis trokšta įeiti į mūsų netikėjimo ir mūsų nuodėmės tikrovę. Būtent šio mūsų vidaus – mąstymo, sprendimų, pasirinkimų vietos – Jis negali apleisti. Jam reikia čia įeiti. Tuo tarpu mes nenorime Jo čia sutikti, mums nepatinka apie tai kalbėtis, mes nejaučiame tokio poreikio. O Jis būtent čia ieško susitikimo su mumis. Tai yra Jo misija. Jis atėjo tam, kad gelbėtų tai, kas pražuvo. Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams, o ne sveikiesiems. Tam tikra prasme Jo nedomina tai, kas mumyse yra sveika, kadangi tai yra Jo šlovė, o Jis... savo šlovės neieško. Jį domina mūsų liga, nes Jis ieško mūsų laimės ir šlovės. Ir dėl to yra pasiruošęs numirti vergo mirtimi.

Ar galima tokio Dievo bijoti? Ar galima tokio Dievo neįsileisti į pačią mūsų vidinės netvarkos ir nuodėmės gelmę? Galima, deja...

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai