B. Krivickas 1941 m. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotrauka

Šiemet minime šimtąsias partizano poeto Broniaus Krivicko metines. Nors ir žuvo jaunas, jis paliko nemažai eilėraščių, o jo kūrybinis palikimas išsiskiria originaliomis poetinės vaizduotės ir krikščioniškosios pasaulėvokos sąsajomis. Rašau keldamas sau kelis tikslus – pirma, norisi parodyti šio autoriaus kūrybą naujame – kūno teologijos – kontekste. Įprasta B. Krivicko eilėraščius interpretuoti egzistencialistinės filosofijos fone, kas ne iki galo atskleidžia autoriaus poetinės vaizduotės išskirtinumą. Antra, kalbėdamas apie poeto kūrybą sieksiu išryškinti, kaip jo eilėse skleidžiasi krikščioniškoji pasaulėvoka, krikščioniškoji antropologija. Interpretuodamas autoriaus kūrybą aptarsiu kelias ištraukas iš jo meilės lyrikos sonetų ciklo „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“.

Pradėsiu nuo perspektyvos apsibrėžimo. Savo interpretacijas grindžiu literatūros teologijos prieiga, kuri ieško, kaip literatūros kūriniai nušviečia įvairius teologinius klausimus savitais meninio mąstymo aspektais. Apibendrinus, teologija šiame kontekste suprantama kaip sisteminis apreiškimo tiesų aiškinimas, o literatūros kūrinys – kaip meninė tų tiesų interpretacija.

B. Krivicko sonetų ciklas „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ yra labai asmeniškos, dienoraštiškos, meilės ir Dievo ieškojimą supinančios eilės, tarytum vyriška „Giesmių giesmės“ versija, todėl būtent į jas norėčiau pažvelgti kūno teologijos kontekste. Kūno teologija, kurią plėtoti pradėjo šventasis pop. Jonas Paulius II, kviečia apmąstyti mūsų kūniškumo paslaptį Kristaus įkūnijimo šviesoje. Remiantis bibliniu apreiškimu pabrėžiama, kad žmogaus kūne nuo sukūrimo pradžios yra įrašyta galia mylėti, kurios esmė – visiškas savęs dovanojimas kitam, geriausiai realizuojamas santuokoje. Savęs dovanojimu paremta meilės bendrystė su kitu asmeniu atskleidžia mūsų panašumą į Dievą ir santuokinės sąjungos panašumą į Švenčiausiosios Trejybės asmenų tarpusavio bendrystę.

Praktiniu lygmeniu lietuvių santykis su kūno teologija yra gana problemiškas. Kaip rodo kun. Žydrūno Kulpio disertacijoje apie krikščioniškąją kūno teologiją atliktas tyrimas, nemaža dalis sužadėtinių, nors ir tuokiasi Bažnyčioje, vadovaujasi kultūroje dominuojančia romantine santykių paradigma. Sužadėtiniai Lietuvoje santuoką dažnai suvokia vien kaip meilės jausmus, jungiančius vyrą ir moterį. Meilė yra ne visapusiškas, neišardomas, gyvybei atviras savęs dovanojimas vienam asmeniui visam gyvenimui, o du žmones jungiantis ir išblėsti galintis jausmas. Sutuoktinio pasirinkimą lemia jausmai, o ne priesaika. Todėl santuoka suvokiama kaip sąlyginė, išyranti pasibaigus meilei (jausmams). Galiausiai Santuokos sakramento apeigos suvokiamos kaip gražus priedas – papildas, padedantis iškilmingiau švęsti santuokos sudarymą, o ne kaip matomas nematomos malonės ženklas. Tokia praktinė laikysena atliepia ir globalias šiuolaikinės kultūros tendencijas. Paradoksalu, bet kultūroje dominuojantis požiūris į santuoką kaip į vien emocinę sąjungą iš tiesų apriboja meilės kūniškumą, nes jausmais grįsta bendrystė atsiriboja nuo tikro kūniško atsidavimo, pvz., vaikų ir jų auginimo, ištikimybės senstančiam sutuoktiniui.

Būtent šiame kultūros kontekste įdomu pažvelgti, kuo pasižymi B. Krivicko literatūrinė refleksija kūno teologijos klausimais. Sonetų ciklas „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ savitai transformuoja Adomo įvaizdį ir pasakoja apie vyrą, atsiribojantį nuo Dievo, bet nerandantį ramybės ir ieškantį mylimosios, kurios suradimas ilgainiui grąžina jį ir į vienybę su Dievu. Lietuviškos literatūros kontekste tai labai savitas naratyvas, paremtas kūno teologijos plėtojama mintimi, kad mūsų žmogiškos meilės kilnumas yra ne tik analogija apmąstyti santykį su Dievu ir Švč. Trejybės asmenų tarpusavio ryšį, bet ir galimybė išgyventi tą ryšį (per Santuokos sakramentą).

Bronius Krivickas (vidury) su Pilėnų tėvonijos vadu Stepu Giedriku-Giriečiu (dešinėje) ir Alfonsu Valentėliu-Bankininku, Vailokaičiu. Biržų giria, 1951 m. ruduo / Šaltiniai.info nuotrauka

Sonetų ciklas prasideda epigrafu „Tragiškųjų dienų ištikimajam draugui“, kuris atveria meilės kaip draugystės leitmotyvą, kontrastuojantį su meilės kaip jausmo samprata. Šis epigrafas tarytum užduoda toną kitiems tekstams ir veda gilyn į meilės kaip visapusiškos sąjungos supratimą. Autorius tarsi leidžia suprasti, kad tikra meilė, kurios ieško kiekvienas vyras (ir kiekviena moteris), yra daug daugiau nei jausmai, ji apima ir požiūrių bei planų bendrystę. Čia galima įžvelgti ir kitą originalų B. Krivicko poetinės vaizduotės elementą – būtent meilės ir kančios, meilės ir aukos ryšį. Šis vėliau ir sonetuose besikartojantis leitmotyvas pranoksta vien kario ir karo metų patirtį, kurių kontekste parašyti poeto eilėraščiai. Tikra meilė gimsta per kasdienybės išbandymus, kurių nestokoja nė viena santuokos kelią pasirinkusi pora.

Meilės kaip visapusiškos sąjungos samprata plėtojama ir pačiuose sonetuose. Iškalbinga, kad sonetuose mylimasis kreipiasi į savo būsimą mylimąją, kurios ieško, kaip į švelnią sesę, o ši irgi kalba apie išsiilgtą mylimąjį kaip apie mielą brolį. Šie kreipiniai ne tik susiję su santuokinių pasižadėjime bylojama tarpusavio pagarba, kuriai būdinga gerbti vienas kito kilnumą laikantis sutuoktinių skaistumo ir tarpusavio ištikimybės. Atsižvelgiant į bendrąjį B. Krivicko kūrybos kontekstą darosi akivaizdu, kad sesės ir brolio ryšys labiau siejasi ne su tautosakos tradicija, o su krikščioniška savivoka. Net meilės ryšio susieti vyras ir moteris pirmiausia yra mylinčio Dievo vaikai, ir tai tampa dar glaudesnio tarpusavio ryšio prielaida.

Iki tarpusavio įsipareigojimo akimirkos eilėraščių veikėjas kalba apie savo mylimąją, kurios taip ilgisi ir laukia, kaip apie besiskleidžiančią gėlę: „Tu sakai: Esu gėlė skaistuolė.“ Šiuo įvaizdžiu labai akivaizdžiai pratęsiama ir plėtojama skaistumo tema, nes veikėjas laukia, kol gėlė išsiskleis – nori sudaryti sąlygas augti ir stiprėti tarpusavio ryšiui, kuris taptų pasirinkimu, galinčiu sujungti du žmones visam gyvenimui.

Kitas itin ryškus įvaizdis yra nuolat besikartojantis šviesos leitmotyvas, ypač ryškus žemiau pateiktame sonete:

Buvo pievos, tartum plačios upės,

Vandeniu patvinę nuo lietų.

Tarp gėlių, lig žiedo apsemtų,

Aukso saulė atsimušus supės.

 

Laukiau aš tavęs prie krašto gojaus,

O tu, pievom brisdama smagiai,

Savo kojom saulę ištaškei

Ir nušvitus prieš mane sustojai.

 

Saulės pilnas buvo tavo veidas,

O į plaukus auksinius, palaidus

Pynės pluoštai drinkančių šviesų.

 

Linksmas vėjas žydrą rūbą plakė,

Atspindėję sielą akys sakė:

Aš esu šviesiausia iš visų! 

Atsižvelgiant į kitų sonetų kontekstą, ši šviesa nėra vien ekstatinė gamtos ar mylimosios grožio patirtis. Pasitelkdamas šviesos įvaizdį, poetas kalba ir apie Dievą, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6, 16). Skaitytojui tarytum leidžiama prisiliesti prie labai asmeniškos ir gilios patirties, kad, įsimylėjus ir pasirinkus save dovanojančios meilės kelią, kitas asmuo, jo veidas, jo kūnas tampa sakramentu – regimu neregimo Dievo artumo ir juntamu nejuntamos Dievo malonės ženklu.

Netikėtas paskutinės strofos posūkis: iki tol kalbėjęs apie daugiau išorinius dalykus – saulės atspindžius rasotoje žolėje, mylimosios veide ir plaukuose, plazdančią dangiškos spalvos suknelę – eilėraščio veikėjas susitelkia į jos akis, kurios atspindi tikrąją, vidinę (sielos) šviesą. Iš kitų eilėraščių konteksto galima daryti išvadą, kad mylimosios patrauklumą būtent ir lemia jos ryšys su Dievu, iš kurio ir kyla ši vidinė, visa smelkianti šviesa, traukianti mylimąjį. Taigi dviejų žmonių tarpusavio potraukis pranoksta vien jų meilę ir ima byloti apie mūsų kūnuose įrašytą pašaukimą į bendrystę su Dievu per save dovanojančią meilę. Aukščiausio laipsnio būdvardis – šviesiausia iš visų – pasitelkiamas ne tik kaip gražus komplimentas mylimajai. Šiais žodžiais išreiškiamas ir mylimųjų ryšio išskirtinumas – tikra meilė reikalauja pasirinkti vieną asmenį visam gyvenimui.

Kituose savo sonetuose („Meilė kaip dūmelis išsisklaido“), poetas taip pat plėtoja mintį, kad, norint, jog meilės židinio liepsna neišblėstų, reikia remtis ne vien dviejų žmonių tarpusavio jausmais – tam būtina „trokšti Dievo ir tiesos“, ilgėtis „vaiko juoko tyro“. Meilė toli gražu neapribojama dviejų žmonių tarpusavio ryšiu, nes tas ryšys ilgainiui gali uždusinti santykių gyvybę – tikra meilė skleidžiasi per bendrą maldą ir per atvirumą naujai gyvybei. Šis pamatinis atvirumas kitiems, pasirengimas save dovanoti tampa sąlyga ir prielaida džiaugsmingam tikėjimui meile, kuri trunka visą gyvenimą (ir net visą amžinybę): 

Ir visad jūs jausit džiaugsmo šventę

Ir sakysit: nuostabu gyventi!

Ir tikėsit: meilė amžina! 

Šiais keliais pavyzdžiais norėjau parodyti, kaip B. Krivicko meilės lyrika įkvepia permąstyti ir iš naujo atrasti mūsų pašaukimą tikrai meilei, neatsiejamai nuo vienybės su Dievu. Juk santuokos pažadas – tai ne tik vieno asmens pažadas kitam. Tai kartu ir Dievo pažadas abiem sutuoktiniams, per ištikimybę išbandymuose vedantis į amžiną džiaugsmą.