Vincentas Slendzinskis „Aušros Vartai“ (1889). Europeana.eu nuotrauka

Ave, stellis coronata,

luce solis trabeata.

Sveika, žvaigždėmis karūnuotoji,

saulės šviesa apsisiautusioji.

Iš nežinomo XIII–XIV a. autoriaus himno Švč. Mergelei Marijai

Nors neįprastai šiltas, bet kaip visuomet lietumi ir miglomis apsisiautęs lapkritis į Vilnių ir vėl atnešė nuo seno ne tik šio miesto gyventojams vieną svarbiausių ir brangiausių švenčių – Aušros Vartų Dievo Motinos Globos atlaidus. Ir iki karo, ir šiandien, nusakydami šį tikintiesiems ir miestui reikšmingą įvykį, lenkiškai kalbantys vilniečiai tai daro vienu paprastu žodžiu – Opieki1. Dienos, kai akys dar dažniau krypsta į Tą, kuri ištisus šimtmečius žvelgia iš aukštai nuo senųjų mūsų miesto mūrų, kai dar stipriau pajuntame, kokia galinga ir reikalinga jos globa. 

Kaip ir visi garsieji atlaidai, Aušros Vartų Dievo Motinos Globos šventė trunka ištisą aštuondienį, tačiau savo nuotaika šie atlaidai nesulyginami su kitais, kurie vasarą ir rudenį kasmet nuvilnija per Lietuvą. Tai ne didžioji Žemaičių Kalvarija ar Škaplierinė alsioje liepos kaitroje, ne Pivašiūnuose, Krekenavoje, Pažaislyje gėlių puokštėmis ir naujo derliaus vaisiais apkaišyta Žolinė, ne Šilinės Šiluvoje ar Trakinės Trakuose, kai šventoves supantys laukai ir ežerų pakrantės palengva nusidažo ryškiomis rudens spalvomis. Aušros Vartų atlaidai – tai tarp senųjų sostinės mūrų įspraustą šventovę vakarais greitai apgaubianti tamsa ir ūkanos, į koplyčios langų stiklus įkyriai beldžiantis lietus, o dažnai ir pirmasis gatvės grindinį užklojantis sniegas… Bet tomis darganotomis lapkričio dienomis, kurios tokios šykščios saulės spindulių, patys Aušros Vartai dar stipriau nušvinta tik iš čia sklindančia ypatinga šviesa.

Tai puikiai perteikia 1946 metų lapkričio 16 d., per Aušros Vartų Dievo Motinos šventę, kunigo disidento Karolio Garucko SJ Aušros Vartuose pasakyto pamokslo ištrauka: „Ar Aušros Vartai nėra panašūs į tyruose degantį krūmą? Su Moze mes irgi klausiame, koks Tavo vardas? Mater Misericordiae – Gailestingumo Motina – Hoc nomen meum in aeternum (Ex. 3,15) [Toks mano vardas per amžius], ir toks jis minėtinas per kartų kartas.“2

Toji šviesa atmintin įstrigo ne vienam, kadaise keliavusiam pro Vilnių, įžengusiam į miestą pro Aušros Vartus, o ypač tiems, kuriems šis miestas buvo savas ir brangus, liko jų rašytų atsiminimų puslapiuose, išsiliejo tapytų paveikslų spalvomis ar sustingo senose fotografijose. Atėjus lapkričiui, ir vėl verta tai prisiminti...

Kadaise Aušros Vartus aplankęs anglų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas, autobiografijoje prisimindamas kelionę į Vilnių, rašė: „Mes sustojome prie arkos, pro kur ėjo kelias į šalutinę gatvę. Palydovė pratarė: „Čia mes negalime važiuoti.“ Aš stebėjausi, kodėl, nes vartai buvo platūs ir gatvė atvira. Kai mes išlipę pėsti ėjome pro vartus, palydovė pratarė tuo pačiu mandagiu balsu: „Nusiimkite savo kepurę.“ Ir tik dabar aš pamačiau atvirą gatvę, kuri buvo pripildyta minios, veidais į mūsų pusę; visi suklaupę ant žemės... Aš apsidairiau ir pamačiau arkos viduryje didelius atvirus langus, pro kuriuos matėsi kambarys, pilnas aukso ir spalvingo žibėjimo. Giliau už langų buvo paveikslas, ir aš pamačiau vaizdą, kurs man priminė vaikystėje matytą lėlių teatrą – judėjo figūros. Tik dabar supratau, kad iš tų judančių grupių šviečia ir skamba didingoji senų Šventųjų Mišių malda.“

Tarytum tą patį atmintyje įstrigusį vaizdą, kurį aprašė anglų rašytojas, užfiksavo ir žymiojo Lietuvos dailininko Kanuto Rusecko teptukas. Su Aušros Vartais dailininkas buvo gana glaudžiai susijęs. 1836 metais šalia Aušros Vartų įsikūrusio basųjų karmelitų vienuolyno prioro, meno ir dailiųjų amatų žinovo, raižytojo tėvo Mauricijaus Pčickio iniciatyva, padedant K. Ruseckui, buvo nuvalytos senos, pilkos prie Aušros Vartų koplyčios prigludusios basųjų karmelitų Šv. Teresės bažnyčios sienų ir skliautų freskos.

K. Ruseckas nutapė ir šiandien bažnyčios šoniniuose altoriuose esančius šv. Kryžiaus Jono, šv. arkangelo Mykolo bei šv. apaštalo Petro paveikslus bei didžiojo altoriaus antrąjį tarpsnį puošiančią švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Kazimierą. Galbūt tuo metu nedidelio formato aliejinės tapybos darbe dailininkas įamžino ir vakarines pamaldas Aušros Vartuose, kurių angoje matyti priešais vartus klūpanti ir koplyčios galerijoje besimeldžianti minia.

Kanutas Ruseckas „Vilniaus Aušros Vartų gatvė naktį“. Europeana.eu nuotrauka
Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno prie Aušros Vartų prioro Mauricijaus Pčickio Karmelito Aušros Vartų Dievo Motina (vario raižinys, XIX a. pr). Limis.lt nuotrauka

O štai keletas fragmentų iš lenkų etnologės Marijos Znamierowskos-Prüfferowos atsiminimų apie Aušros Vartus ir lapkritį juose vykdavusius Globos atlaidus (Opieki):

„(...) išeinu ir sustoju prie Aušros Vartų. Aukso atšvaitais rusena Dievo Motinos paveikslas, iš tolo nematyti veido, tik grakščiai sudėtos rankos. (...) Dabar prie bažnyčios sienos ir gatvės vidury klūpo žmonės: daugiausia moterys ir mergaitės. Iš Naujininkų pusės, nuo geležinkelio, vis plaukia praeiviai – jauni vyrai, iškelta galva skubantys į darbą.

Žiūriu į vieną iš jų ir galvoju: nejaugi praeis Aušros Vartus ir nė neatsigręš, – tuo tarpu nepažįstamasis atsisuka ir klaupiasi, už jo antras ir trečias.

Nuo chorų atsklinda giesmė: „Bet nuo visokių pavojų...“ – pakyla kažkur į aukštybes ir netikėtai susilieja su mano vaikystės gegužinėmis pamaldomis, kai įkvėptas giedojimas įkvėpdavo jėgų, sustiprindavo Gėrio troškimą, o visų svarbiausia – gyvenimo stebuklo pojūtį (...).“3

„1944 metų lapkričio 16-ąją, Aušros Vartų Dievo Motinos Globos dieną, Aušros Vartuose klūpo didesnis būrys žmonių nei paprastai.

Aplink papuoštą gėlėmis Dievo Gimdytojos paveikslą, kuris šiandien atidengtas ilgesnį laiką, siunčia žmonėms gerumo ir gailestingumo malonę, dega žvakės.

Senoji Vincentienė (Wincentowa) pasakoja, kaip būdavo, elektrycznościo oświeco cała ulica wieczorem ściemniawszy, a my z siostro szedlimy, bo cały tydzień trzeba iść4 (elektra apšvies visą gatvę vakare sutemus, o mes su seserim eidavom, nes visą savaitę reikia eiti). Senesni žmonės dar mena, kaip antrą lapkričio savaitę, per Dievo Motinos Globos oktavą, šią dieną Aušros Vartuose būdavo pastatomi stikliniai indeliai su aliejumi ir juose degdavo dagtys, tamsoje metančios geltonus, judrius atšvaitus.

Pamaldos tais laikais būdavo ypač iškilmingos – trukdavo aštuonias dienas. Juose dalyvaudavo katalikiškoji gyventojų dalis. Mieste viešpataudavo didžiulis jaudulys. Minia siekdavo net miesto salę.

Moteriškės, tarnaujančios miestiečių namuose, sakydavo: Paniczka, puść mnie, ide na konkluźje Opieki do Ostrej Bramy (Poniute, išleisk mane, einu į Globos konkliuzijas5 Aušros Vartuose).6

Galbūt kaip tik tokią tamsos, šešėlių ir šviesų žaismės kupiną Globos atlaidų konkliuziją – užbaigimą – 1889 metais nutapė ir vilnietis dailininkas Vincentas Slendzinskis, o man nežinomas fotografas užfiksavo prieškarinio leidinio, skirto Globos atlaidų istorijai ir tradicijai, viršelį papuošusioje fotografijoje.

M. Znamierowskos-Prüfferowos atsiminimuose Aušros Vartų vaizdas, Dievo Motinos paveikslas, nepamirštamos Globos atlaidų akimirkos iškyla ir sunkiausiomis akimirkomis, kai, verčiamai niūrios pokario realybės, šių atsiminimų autorei teko palikti Vilnių – miestą, buvusį arčiausiai širdies, ir leistis į nežinią:

„Šiandien buvo patvirtinta mūsų lemtis – Kerzono linija.7 (...) Ir staiga visa tai ima rodytis it blogas sapnas: o kaipgi Aušros Vartai su kupinu gailestingumo Dievo Motinos veidu (...).

Ūmai širdyje suskambo globos varpai ir lyg apreiškimas virš galvos pakibo stebuklingasis Aušros Vartų Madonos veidas.“8

Globos atlaidų tradicija, pastangos tomis dienomis ypatingai apšviesti ir papuošti Aušros Vartus nesunyko net ir sudėtingiausiais karo bei pokario metais. Apie tai liudija ištraukos iš kunigo, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjo, o 1940–1944 metais – Aušros Vartų koplyčios klebono Prano Bieliausko „Dienoraščio“:

„1942.XI.5.

Šio mėnesio 19 d., šeštadienį prasidėti turi P. Šv. Aušros Vartų Globos iškilmės. Nežinau, kaip tas pamaldas sutvarkyti. Šviesą reikia temdinti 16 val., o be šviesos, kaipgi čia laikyti pamaldos.

1942.XI.11.

Nuspręsta pamaldas kiek iškilmingesnes daryti koplyčioje nors prie uždaro lango.9

1946.XI.9.

Šeštadienis. Prasideda P. Šv. Globos šventė Aušros Vartuose. Koplyčios trys priekiniai langai apšviesti pridėtiniais elektrinėmis lemputėmis išsagstytais rėmais. Aplink eglių skujų viršuje girliandos.“10

Pro Aušros Vartus srūvančios ir nuo Dievo Motinos paveikslo sklindančios šviesos motyvas kartojasi ir lenkų piešėjo ir dailininko Ignacy Pinkaso, dalyvavusio prieštaringame generolo Liucijano Želigovskio žygyje į Vilnių, paveiksluose. 1928 metais vėl atvykęs į Vilnių ir susituokęs su Maria Kazanowicz, tapytojas čia sukūrė dešimties Vilniaus architektūros paminklus ir miesto apylinkių peizažus vaizduojančių paveikslų ciklą. Dviejuose jų iš skirtingų pusių vaizduojami ir Aušros Vartai.

Jautriai nutapytą įėjimą į Vilnių pro Aušros Vartus, charakteringą šviesos srautą vartų angoje ir šiame fone sustingusią kūdikį glėbyje laikančios motinos figūrą vaizduojantį tapybos darbą autorius 1929 metais padovanojo Lenkijos maršalui Józefui Piłsudskiui. Nesvarbu, kaip vertintume iš istorinių įvykių perspektyvos, Aušros Vartai J. Piłsudskiui buvo tokie patys svarbūs ir brangūs, kaip ir daugeliui kitų juos savo atsiminimuose užfiksavusių ir širdyje išsaugojusių vilniečių. Tai liudija ne tik ir šiandien Aušros Vartuose kabantis jo paaukotas votas, bet taip pat ir tai, kad Aušros Vartus vaizduojantis J. Pinkaso dovanotas paveikslėlis išliko tarp asmeninių maršalo daiktų.

Ignacy Pinkasas „Aušros Vartai“. Paveikslą autorius 1929 metais padovanojo Lenkijos maršalui Józefui Piłsudskiui. Ignacypinkas.pl nuotrauka
Ignacy Pinkasas „Aušros Vartų koplyčia“. Onebid.pl nuotrauka

I. Pinkaso darbai buvo panaudoti iliustruojant pirmąsyk 1925 m. Vilniuje, Juozapo Zavadskio spaustuvėje, išspausdintus Władysławo Zahorskio „Vilniaus padavimus ir legendas“ (Podania i legendy wileńskie). 1929 metais vos 100 vardinių egzempliorių tiražu išleistas spalvotų šių paveikslų autolitografijų rinkinys, kiekviena litografija signuota pieštuku. Rinkinyje esama ir dviejų litografijų, vaizduojančių Aušros Vartus.

Ignacy Pinkasas „Aušros Vartai“ (litografija iš 1929 m. išleisto rinkinio „Vilnius spalvotose Ignaco Pinkaso autolitografijose“ („Wilno w autolitografiach barwnych Ignacego Pinkasa“). Ignacypinkas.pl nuotrauka
Ignacy Pinkasas „Aušros Vartų koplyčia“ (litografija iš 1929 m. išleisto rinkinio „Vilnius spalvotose Ignaco Pinkaso autolitografijose“ („Wilno w autolitografiach barwnych Ignacego Pinkasa“). Ignacypinkas.pl nuotrauka

Premensque lunae cornua,

amicta solis lumine,

fulgens corona siderum,

Nati sedes ad dexteram.

 

Ir mindama mėnulio ragus,

apsisiautusi saulės šviesa,

žibėdama žvaigždžių karūna,

sėdi Sūnaus dešinėje.

 

Iš Sforzos Muzio (m. 1597) himno „In Assumptionem Beatae Mariae Virginis“.

 

Amicta Virgo sole,

nitentibus intorta flavam sideribus comam,

o dulce iactatis levamen,

per miseri vada caeca mundi.

 

O Mergele, apsisiautusi saule,

į gelsvus plaukus prisikaišiusi žvaigždžių,

o saldžioji paguoda blaškomiems

po apgailėtino pasaulio tamsiuosius vandenis.

 

Iš Ughi Pompei (m. 1614) himno „Ad Mariam Virginem“.


1 Lenk. „opieka“ – globa.

2 Cituota iš: Pranas Bieliauskas „Dienoraštis. 1920–1957“. Vilnius: „Homo liber“, 2012, p. 523.

3 Maria Znamierowska-Prüfferowa „Vilnius, miestas arčiausia širdies“. Vilnius: „Alma littera“, 2009, p. 68–69.

4 Kalba netaisyta ir ištrauka pateikiama taip originaliame M. Znamerowskos-Prüfferowos tekste.

5 Konkliuzijos – baigiamosios atlaidų oktavos pamaldos.

6 Ten pat p. 138–139.

7 Kerzono linija – sąlyginė linija, rekomenduota Antantės Aukščiausiosios Tarybos 1919 m. gruodžio mėnesį kaip rytinė Lenkijos siena. Sovietų vyriausybė Jaltos konferencijoje nurodė, kad Sovietų Sąjungos ir Lenkijos linija eis greta Kerzono linijos. 1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje buvo pasirašyta sutartis tarp SSRS ir Lenkijos galutinai nustačiusi SSRS–Lenkijos sieną (iš dalies atitinkančią Kerzono liniją).

8 Maria Znamierowska-Prüfferowa „Vilnius, miestas arčiausia širdies“. Vilnius: „Alma littera“, 2009, p. 303.

9 Pranas Bieliauskas „Dienoraštis. 1920–1957“. Vilnius: „Homo liber“, 2012, p. 298.

10 Ten pat p. 158.