Augustinas Jakučionis (1884-1969). Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka

Lietuviai gerbia savo tautos istorinę atmintį, didžiuojasi tais Lietuvos inteligentais, kurie XX a. pradžioje kūrė pirmąsias lietuviškas mokyklas, kovojo dėl teisės vaikus mokyti gimtąja kalba, rašė vadovėlius, daug nuveikė švietimo ir kultūros srityse. Tarp tokių inteligentų švietėjų aktyviai darbavosi ir, gal kiek nepelnytai primirštas, žymus Lietuvos pedagogas, vadovėlių autorius, publicistas, visuomenės veikėjas AUGUSTINAS JAKUČIONIS (1884–1969), kurio šiais metais minime 135-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirimo metines.

Sunki pradžia

A. Jakučionis gyveno ir dirbo sudėtingu, istorinių įvykių nestokojusiu XX a. pirmosios pusės laikotarpiu. Gimė 1884 m. gražiojoje Dzūkijoje, Alytaus valsčiuje, Daugirdėlių kaime, gausioje vidutinio valstiečio šeimoje. Pirmąsias žinias A. Jakučionis įgijo mokydamasis pas kaimo daraktorius. Vėliau pradėjo lankyti Alytaus pradinę mokyklą. Mokėsi privačiai. 1901 metų pavasarį išlaikė egzaminus ir įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1904 m. Pasikartojo įprasta to meto situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai Lietuvoje darbo negaudavo. Taip atsitiko ir A. Jakučioniui – teko keletą metų mokytojauti Lenkijos pradinėse mokyklose. 1906 m. grįžo į Tėvynę ir pradėjo dirbti Gulbinų pradinėje mokykloje, esančioje 12 km nuo Biržų. Už pažangias mintis, skleidžiamas tarp vietos gyventojų, pedagogas atsidūrė carinės vadovybės nemalonėje, buvo persekiojamas ir nuolatos keliamas iš vienos mokyklos į kitą.

Mokytojus lietuvius, kurie dalyvavo visuomenės gyvenime ir stengdavosi mokyti lietuviškai, pradėjo spausti ir skirti pagelbininkais arba į blogesnes vietas. Aš nuo 1908 m. rudens dėka Šiaulių inspektoriui Itomlenskiui, juodašimčių draugijos „Bratstva Sviatovo Ducha“ Šiauliuose įsteigėjui (dabar jis yra Kaune ir jam, kaipo Lietuvos valdininkui, net butas rekvizuotas), taip pat buvau perkeltas iš Gulbinų į Panemunėlį pagelbininku – prisiminimuose rašė A. Jakučionis. („Mokykla ir gyvenimas“, 1925 m. jubiliejinis nr., p. 84). 1911 m. jis vėl buvo perkeltas į naujai atidarytą Žiobiškio pradinę mokyklą (Rokiškio valsčius).                

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Jakučionis pasitraukė į Smolenską. 1915 m. trumpam grįžęs į Vilnių atsitiktinai susitiko Antaną Zmuidzinavičių. Pastarasis kartu su Antanu Smetona, kaip Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti nariai, įkalbėjo jį nebegrįžti atgal į Rusiją, o pasilikti Vilniuje. Tuo metu labai trūko lietuvių mokytojų, nes dauguma pedagogų buvo pasitraukę į carinės Rusijos gilumą, A. Jakučionis 1915–1916 m. buvo paskirtas Vilniaus lietuviškos dviejų klasių pradinės mokyklos direktoriumi.

Studijų knygelė. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka

Aktyvus visuomenininkas

XX a. pradžioje vyko įtempta kova dėl lietuviško žodžio. Pagaliau 1904 metų gegužės 7 dieną buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Netrukus sujudo lietuvių inteligentija. Lietuviškas žodis vis dažniau ėmė skambėti įvairiuose žmonių susibūrimuose. Mokytojai ėmė burtis į Lietuvių mokytojų sąjungą (LMS). Vienas pirmųjų ir aktyviausių mokytojų sąjungos narių buvo mokytojas A. Jakučionis. Pasibaigus 1905–1906 mokslo metams, (mėnesio nei dienos nepamenu) Vilniuje buvo šaukiamas Mok. Sąjungos suvažiavimas. Nuvykau ir aš. Tai buvo pats pirmasis Sąjungos suvažiavimas, kuriame teko man dalyvauti. Suvažiavimas įvyko Tilto (Mostovaja) g-je rodos 19 numeris Liandsbergio (Žemkalnio) bute. Tuo metu Liandsbergis, rodos, buvo ir Sąjungos pirmininku. Mat, mokytojų Vilniuje nebuvo, tai reikėdavo rinkti valdybą iš pašalinių žmonių. Bet, kiek sprendžiu iš to suvažiavimo, tai arti Sąjungos tuo metu stovėjo ir jos reikalais rūpinosi K. Lekeckas (Baltrus Dagilius), prisiminimuose rašė A. Jakučionis. („Mokykla ir gyvenimas“, 1925, jubiliejinis nr., p. 82). Kadangi mokytojų organizacija kūrėsi slaptai, laikraščiuose skelbti susirinkimo vietos ir laiko nebuvo galima. Suvažiavimo protokolai yra dingę, spėjama, kad juos sudegino A. Kasakaitis. Suvažiavime buvo priimta pirmoji LMS programa. Svarbiausi uždaviniai buvo susigrąžinti į Lietuvą išvykusius mokytojus, kurti lietuviškas mokyklas, rengti mokymo programas, rašyti ir leisti vadovėlius ir kt. Nuolatos grėsė pavojus pakliūti į žandarų rankas. 1907 m. gruodžio 30 d. Vilniuje, Povilo Matulionio bute įvyko šeštasis lietuvių mokytojų suvažiavimas.

A. Jakučionis straipsnyje „Iš atsiminimų apie mokytojų sąjungą“ rašė: Ponas Matulionis ne tik maloniai mums davė butą, bet net ir užkandžiais pavaišino. Turint galvoje, kad p. Matulionis buvo aukštas Rusijos valdininkas, „statskij sovietnik“, kuriam už įsileidimą į savo butą slapto nelegalinės draugijos suvažiavimo grasė ne tik bausme, bet ir atstatymas nuo vietos, reikia pripažinti šiam Lietuvos veikėjui nepaprastą savo krašto gerovei pasišventimą. Tebūnie, tat jam garbė. Iš šito fakto taip pat galima spręsti, kokios reikšmės tuomet Lietuvos visuomenei turėjo Mokytojų Sąjunga, kad štai dėl jos garbingi visuomenės veikėjai drįsta statyti į pavojų savo ir visos savo šeimos likimą. („Mokykla ir gyvenimas“, 1925, jubiliejinis nr., p. 86–87).              

1907 m. J. Basanavičiaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), kurioje dalyvavo daug pedagogų. Mokslo draugija turėjo teisę veikti viešai, o Mokytojų sąjunga veikė slaptai, todėl LMS susirinkimus organizuodavo (po priedanga) kartu su LMD. A. Jakučionis nepraleisdavo nė vieno susirinkimo. Aktyviai dalyvavo ir LMD veikloje, buvo Vadovėlių leidimo komisijos Pedagogų sekcijos narys, į kurią įėjo žinomi mokytojai praktikai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Palukaitis, Juozas Vokietaitis, Matas Šalčius, Juozas Palukaitis, Antanas Kasakaitis. A. Jakučionis buvo gabus, darbštus ir ambicingas pedagogas. Nepasitenkino Veiverių mokytojų seminarijoje įgytomis žiniomis, nuolatos jas papildydavo, studijuodamas įžymių rusų (Konstantino Ušinskio) ir Vakarų Europos pedagogų raštus. Dirbdamas mokykloje, rašė straipsnius pedagogikos bei visuomenei aktualiomis temomis ir juos publikuodavo „Lietuvos ūkininko“ priede „Mokykla“. Straipsnius pasirašinėjo Juokų senio, Jurgio Taučiabalio ir kt. slapyvardžiais. Organizavo kursus suaugusiems, rengė vakarėlius, vaidinimus, taip skleisdamas šviesą ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

1918 m. leidimas. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka

Laikinojoje sostinėje Kaune

Nuo 1919 m. sausio 1 d. A. Jakučionis dirbo Švietimo liaudies komisariato knygyno vedėju. Taip jau atsitiko, kad A. Jakučioniui teko paragauti ir kalėjimo duonos. Prisiminimuose jis rašė: Užėmus Vilnių lenkams, buvau lenkų baltagvardiečių apiplėštas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą, kur teko sėdėti kartu vienoje kameroje su a. a. daktaru Andrium Damaševičium.

Išėjęs iš kalėjimo, 1919 m. vasarą jis persikėlė gyventi į Kauną. 1920 m. buvo paskirtas dirbti Kauno „Aušros“ gimnazijoje mokytoju, kartu studijavo Aukštuosiuose kursuose, 1922 metais tęsė studijas Lietuvos universiteto Gamtos-matematikos fakultete. Netrukus įsitraukė į Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) veiklą. Buvo išrinktas į LMPS centro valdybą, kur su kitais pedagogais rūpinosi pradžios mokyklų mokytojų rengimu, mokytojų kursų organizavimu, mokytojų buities problemomis, atlyginimais, poilsiu ir kitais reikalais. Aktyviai dalyvavo mokytojų konferencijose, kvalifikacijos kėlimo kursuose, talkino rengiant pradinės mokyklos programas, rašė jų komentarus (daugiausia gimtosios kalbos ir gamtos mokslo klausimais). A. Jakučionis nuolatos publikavo savo straipsnius LMPS leidžiamame žurnale „Mokykla ir gyvenimas“, vėliau „Mokykla ir visuomenė“. Pedagogikos temomis rašė į Švietimo ministerijos laikraštį „Švietimo darbas“. Buvo gana aštrus savo kolegų pedagogų išleistų vadovėlių kritikas. A. Jakučionis buvo įdomi, veržli, kiek maištaujanti asmenybė. Nelabai sutarė su LR švietimo ministerija. 1929 m. jis buvo atleistas iš pareigų ir paskirtas į Kretingos apskrities Mančių pradinę mokyklą (atleidimo priežastis, tikėtina, buvo skundas, parašytas Švietimo ministerijai). Tačiau jis atsisakė vykti į Žemaitiją, nes norėjo likti Kaune. Todėl iki 1940 m. vertėsi vadovėlių rašymu ir platinimu.

1935 m. leidimas. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka

Legendinis vadovėlis „Kelias į šviesą“

Didžiausias A. Jakučionio nuopelnas Lietuvos švietimui – jo parengti ir išleisti vadovėliai.

Vienas populiariausių, o metodiniu požiūriu – vertingiausias – A. Jakučionio parengtas ir išleistas elementorius „Kelias į šviesą: skaitymo ir rašymo mokslas“, kuris pirmą kartą išspausdintas 1916 m. Peterburge, antrą kartą – 1917 m. Vilniuje. Elementorių iliustravo žymus to meto dailininkas Antanas Zmuidzinavičius. Vėliau tuo pačiu pavadinimu jis išleido vadovėlius ir aukštesniems pradinės mokyklos skyriams. Tarpukariu vadovėlis pakartotinai išleistas net 26 kartus.

Vadovėlio „Kelias į šviesą“ įžangoje, kreipdamasis į mokytojus, A. Jakučionis rašė: Gegužės 10 d. išeina iš spaudos naujai pertvarkytas, patobulintas ir pagerintas elementorius „Kelias į šviesą“ 23 leidimas. Šis elementoriaus leidimas parašytas kompleksiniu metodu: įeina rašymas, skaitymas, paišymas, karpymas, lipdymas, skaičiavimas. Žodžiu, elementorius apima visa, kas reikalinga mokyti I skyriaus mokinį. < - > Apie šį elementorių Šviet. Min. recenzentas, Kauno apskr. II rajono pradž. mokyklų inspektorius p. Augustauskas štai ką sako: „Elementorius „Kelias į šviesą“ stengtasi rašyti kompleksiniu metodu. Šiuo elementorium iš karto pradedama mokyti skaityti, kartu gausinti vaiko žodyną, plėsti turimų ir įgytųjų sąvokų turinį. Kartu mokoma raštu ir paveikslu (piešiniu) reikšti savo mintis, ir lygiagrečiai mokoma suvokti skaičiaus sąvoką bei skaičiuoti. Kompleksinis mokymo pradžiai metodas, mano nuomone, šiandieną yra geriausias. Šio elementoriaus skaitymams medžiaga paimta vien iš sodžiaus vaiko aplinkos gyvenimo. <-> Skaitymų medžiaga didaktiniu atžvilgiu paskirstyta gerai. Skaičių sąvokos patiektos gana vaizdžiai, ir skaičiavimo pradžia konkretiška; uždavinėliai parinkti vykusiai.

Straipsnius apie įvairių autorių naujai išleistus vadovėlius nuolatos publikuodavo laikraštis „Švietimo darbas“. R. J. [Jonas Jablonskis] straipsnyje „Kritika ir bibliografija“ apie A. Jakučionio vadovėlį „Kelias į šviesą“ rašė: Čia turime abėcėlę, skiriamą, matyt, mokykloms ir namų reikalui. Pats leidėjas sako viršelyje, kad abėcėlė esanti „sutaisyta remiantis naujausiais pedagogikos ir metodikos reikalavimais“, kad per vienus metus jos išėję keturi leidimai, kad dar nė vienas vadovėlis neturėjęs tokio pasisekimo, kad didžiausia pagalbos, ruošiant ir leidžiant tą vadovėlį, esanti suteikusi Aldona Didžiulytė ir t. t.

Vadovėlis, kaip matome, labai reklamuojamas paties leidėjo; bet ar čia tikrai pasinaudota ir pasinaudota kaip reikiant visais „naujausiais pedagogikos ir metodikos reikalavimais“,–parodys, tikiuosi, netrukus mūsų mokyklos vadovėlių kritika. Dabar man viena tėr aišku: jis yra gerokas, šiuo metu visai pakenčiamas. Aš šiuo tarpu, kritikos vietoje, duosiu tiktai kelis savo pastebėjimus. („Švietimo darbas“, 1919, Nr. 2–3, p.7.).

1939 m. leidimas. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka

Vadovėlis „Kelias į šviesą“ yra reikšmingas jau vien dėl to, kad jis buvo vienas pirmųjų lietuviškų vadovėlių, kurių taip trūko tuo metu besikuriančioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Iš A. Jakučionio vadovėlių mokėsi ne viena mūsų tautos karta.

1932 m. pedagogas parengė ir išleido vadovėlį „Aplinka ir kraštas“, skirtą pradinės mokyklos III skyriaus mokiniams. Pats autorius kreipdamasis į mokytojus vadovėlio įžangoje rašė, kad vadovėlis parašytas taip vadinamu ištisiniu, arba kompleksiniu metodu. Čia įeina geografijos, istorijos ir lietuvių kalbos žinios. Visos šios žinios taip supintos, kad vienos kitoms patarnauja, vienos kitas papildo: geografijos žinios padeda suprasti istorinius faktus ir tam tikrus mūsų poetų, mūsų dailininkų aprašymus, ir atžagariai, poetų eilėraščiai pagilina geografines ir istorines žinias; istorijos faktai taip pat padeda suprasti, giliau įsidėti į galvą literatūrinius ir geografinius dalykėlius.

Reikšmingos ir amžininkų įvertintos A. Jakučionio metodikos knygos „Pirmoji pradžia“ (1928) ir „Praktiška rašymo ir skaitymo metodika“ (1934). Magdalena Karčiaukienė rašė: Jakučionis savo metodiką grindžia moderniausiais Vakarų Europos ir Lietuvos (ypač Vydūno, J. Laužiko) pedagogikos ir psichologijos mokslų laimėjimais. M. Karčiauskienė pastebi, kad Jakučionis ne tik du dešimtmečius rašė elementorius, bet ir nuosekliai analizavo metodinės pradinio skaitymo ir rašymo problemas, atsižvelgdamas į platesnius pradinio ugdymo klausimus. Taisydamas elementorius, autorius vis daugiau dėmesio skyrė vaikų kūrybiškumo ugdymui, siekė vadovėlį padaryti gyvesnį, patrauklesnį, pritaikė naujus mokymo būdus elementoriniu laikotarpiu, išplėtė poelementorinę dalį. („Lietuviški elementoriai“, 2000, p. 44).

Jakučionis vadovėlius rašė ne tik pradinėms mokykloms, bet ir gimnazijų pirmosioms klasėms bei suaugusiems: „Oras, vanduo, žemė“ (1934), „Gamtos vadovėlis“ (1936), „Negyvoji gamta“ (1936), „Augalai“ (1936), „Elementorius suaugusiems“ (1941, 1948) ir kt.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940–1941 m., A. Jakučionis dirbo Švietimo liaudies komisariato suaugusiųjų švietimo valdybos referentu. Pokariu, 1945–1949 m., – Pedagoginės literatūros leidyklos redaktoriumi.

A.Jakučionis buvo dydis pedagogas, visą savo gyvenimą paskyręs pedagoginiam darbui, tautinės mokyklos kūrimui, Lietuvos žmonių švietimui.  

Teksto autorė Jūratė Tamulytė Jagminienė yra Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė. Šio muziejaus fonduose saugomas A. Jakučionio istorinis palikimas (dokumentai, rankraščiai, vadovėliai ir kt.).