Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“.
    Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“
    Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: 'Tai aš!' ir 'Atėjo metas!' Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“.
    Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus.
    Visų pirma žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti.
    Taigi įsidėkite sau į širdis ir iš anksto negalvokite, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai.
    Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos netgi žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“.

Skaitiniai ABC (627)

Mal 3, 19–20a: Jums užtekės teisingumo saulė

Ps 98, 5–6. 7–9a. 9bc. P.: Viešpats ateina teisingai tvarkyti pasaulio.

2 Tes 3, 7–12: Kas nenori dirbti, tenevalgo!


Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Jeruzalės šventykla buvo romėnų sugriauta 70 metais, t. y. prabėgus keliems dešimtmečiams po Jėzaus mirties. Dėl to krikščionių istorikai rašė, kad Jėzus tai buvo išpranašavęs. Iš vienos pusės, tai yra mėginimas parodyti, kad Jėzus turėjo stebuklingas galias ir numatė ateitį, tačiau iš kitos – tai būdas nuraminti savo sąžinę, suprask, jei jau Jėzaus išpranašautos katastrofos įvyko, tuomet mes galime ramiai gyventi. Vargu ar Jėzus norėjo pasinaudoti savo galiomis tam, kad paskelbtų ateitį. Jis buvo rimtas žmogus ir mokėjo objektyviai vertinti Jį supančią tikrovę. Todėl Jis troško pasakyti savo laikmečio žmonėms, kad visa tai, kuo jie žavisi ir kuo pasitiki, nėra to verta. Tą patį Jis šiandien sako ir mums.

Jėzaus mokiniai pasitikėjo Šventykla, ji leido jiems patirti Dievo artumą. Mes taip pat turime dalykų, kurie mums teikia saugumo jausmą. Pvz., būti Europos Sąjungos valstybės piliečiais, NATO nariais, turėti gerai apmokamą ir perspektyvų darbą, ir pan... Tačiau ir mums Jėzus sako, kad iš viso to, kuo mes žavimės, kas teikia mums saugumą, neliks akmens ant akmens. Panašiai ir mes su nerimu klausiame: kada tai įvyks? Tačiau problema nėra kada, nes visi suvokiame, nors ir nenorime to pripažinti, kad nenumaldomai artėja mūsų civilizacijos jau net ne saulėlydis, bet sutemos. Tikras probleminis klausimas yra: kas liks? Dėl ko verta gyventi ir į ką reikia angažuotis? Atsakymas glūdi Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriuje: galiausiai pasiliks tik meilė. Tik tai gali suteikti prasmę dabarčiai ir tapti perspektyva ateičiai. Lieka tik tai, kas yra vertinga Dievo akyse, tai, ką Jis siekė sukurti, ir ką nuodėmė stengiasi sugriauti. Jėzus sako, kad nė plaukas nuo mūsų galvos nenukris. Tai reiškia, kad nė vienas pražilęs ar nukritęs galvos plaukas dėl Karalystės skleidimo neliks Dievo nepastebėtas ar užmirštas. Todėl tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus labiau už viską žemėje, nes tik Jis padeda mums atpažinti ir pasirinkti tai, kas turi ateitį ir bus per amžius. Amen.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai