Prof. Tatjana Aleknienė. Benedikto Aleknos nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: Hubris, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

TATJANA ALEKNIENĖ – antikinės filosofinės tradicijos tyrėja, VDU profesorė. Į lietuvių kalbą yra išvertusi Platono dialogus „Faidonas“, „Puota“, „Filebas“, „Gorgijas“, kelis Plotino traktatus, Klemenso Aleksandriečio, Origeno ir kitų autorių tekstų; knygų „Sielos dermės“ (1999) ir „A l’approche du divin. Dialogues de Platon et la tradition platonicienne“ (2016) autorė.

Iš keturių didžiausių ir įdomiausių antikos laikų mąstytojų – Platonas, Aristotelis, Plotinas ir Augustinas (gali būti, kad kiti antikos tyrėjai turi savo kanonus, bet šis yra klasikinis) – rečiausiai man tenka skaityti Augustiną. Galbūt visų pirma todėl, kad jis rašė ne graikiškai, o lotyniškai ir priklauso lotyniškai kultūros tradicijai. Neturiu su lotynų kalba tokio skausmingo santykio, kaip, paties prisipažinimu, Augustinas vaikystėje turėjęs su graikų kalbos mokslais, tačiau daug labiau esu įpratusi skaityti, versti ir tyrinėti graikų filosofinės tradicijos autorius. Tiesa, Augustino mąstymui (į lotynų kalbą versti) platonikų, taip pat ir Plotino, tekstai buvo labai svarbūs, tad geras Augustino tyrinėtojas negali nebūti geras platonizmo tradicijos žinovas, o platoniškosios tradicijos tyrėjas gali ir nebūti labai stropus Augustino skaitytojas (nors kai kurios platonizmo istorijai svarbios žinios išsaugotos tik jo Dievo valstybėje).

Kita vertus, Plotino skaitymas antikos tyrėją jau nukelia į tokį dvasinį ir intelektualinį pasaulį, kur darosi sunku prasilenkti su Augustinu ir su jo Išpažinimais. Klasikinės graikų filosofijos tradicijos tyrėjui retai kada tenka susidurti su psichologiniu autoriaus atvirumu, su išpažintinėmis intonacijomis – dar rečiau. Ko gero, asmeniškiausia Platono dialogų vieta – Faidono pasakotojo žodžiai: „Platonas, man regis, sirgo.“ Aristotelis skaitytojo nepalepina net pirmojo asmens įvardžio vartosena. Net Markas Aurelijus, neįprastai atvirai bendraudamas su pačiu savimi, „viso labo“ stropiai kartojasi stoikų filosofijos taisykles (nors tas kartojimas kartais virsta įtaigiu dialogu). III a. po Kr. iš Egipto kilęs ir Aleksandrijoje filosofijos mokęsis platonikas Plotinas skaitytoją nustebina Tractatus 6 (En. IV, 8) įžangoje pirmuoju asmeniu prabildamas apie savo dvasinę patirtį: išgyvenęs sielos nepriklausomybės ir pakilimo į mąstymą būseną ir vėl „nusileisdamas“ į įprastą kasdienį protavimą, jis vis negalįs suprasti, „kaipgi aš dabar nusileidau, ir kokiu būdu mano siela galėjo atsidurti kūne, jei ji yra tai, kokia dabar apsireiškė pati savaime, nors ir būdama kūne?“ Plotino veikaluose tokio asmeninio kalbėjimo apie sielos būsenas daugiau neberasime, tačiau savo Pradžios (Šaltinio, Kūrėjo, Dievo) ieškančios ir siekiančios sielos (žmogaus „aš“; Plotinas paprastai sako „mes“) patirtys Eneadose nusakytos taip nesupaprastintai taikliai ir dramatiškai, kad skaitytojui ir komentuotojui gali kilti noras (ir man komentuojant Plotiną vis kildavo) atsiversti ir pacituoti Augustino Išpažinimus.

Jau Plotino analizės dažnai stebina antikos filosofijai neįprastu psichologiškumu, o Augustinas panašias patirtis nusako daug asmeniškiau ir (ne filosofijos istorikui) suprantamiau. Antai, taip kalba Plotinas: „O jeigu kas dar nėra pasiekęs reginio, ir jo siela dar nesuvokė ten esančio spindesio, nepatyrė ir nepajuto savyje tarytum meilės aistros išgyvenimo (koks apima mylimąjį išvydusį ir jame nurimusį žmogų...), bet pakilo tebevilkdamas sunkią regėti trukdančią naštą, ir pakilo ne vienas, bet tebeturėdamas tai, kas nuo jo skiria, arba dar nėra sutelktas į vienį... Mat jis niekam nėra toli, bet ir visiems yra, todėl, būdamas čia pat, nėra čia, nebent tik tiems, kurie geba jį priimti ir yra pasirengę pritapti ir tarytum jį pasiekti ir paliesti savo panašumu ir jam gimininga, nes iš jo turima galia“; „Sako, kad niekam [jis] nėra išorėje esantis dalykas. Jis su visais yra, jiems šito nežinant, – patys bėga šalin nuo jo, veikiau šalin nuo pačių savęs, tad ir negali pagauti to, nuo kurio yra pabėgę ir, netekę savęs pačių, negali ieškoti kito“ (Tr. 9, 4, 16–28; 7, 28–32). O taip Augustinas: „Stebėjausi, kad jau mylėjau tave, o ne tavo vaizdinį, bet negalėjau nejudėdamas džiaugtis mano Dievu, – pagaudavo ir pas tave patraukdavo tavo grožis, ir tuoj nutraukdavo mano svoris, ir nusirisdavau čia pat vaitodamas. O šis svoris – tai kūno įprotis“; „Kur aš buvau, kai tavęs ieškojau? Buvai priešais mane, bet aš – pasitraukęs net nuo savęs, ir negalėjau rasti savęs, juo labiau tavęs“; „Ir štai tu buvai viduje, o aš – išorėje ir ten ieškojau tavęs, tose grožybėse, kurias tu esi sukūręs… Buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko, jei nebūtų tavyje, visai nebūtų“ (Išpažinimai vii, 17, 23; v, 2, 2; x, 27, 38).

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Augustinas padarė tai, ko nepadarė joks didis (o ir mažesnis) graikų filosofas – pats papasakojo savo dvasinę ir intelektualinę biografiją. Apie graikų filosofų intelektualinį kelią ir atsivertimus sužinome (jei apskritai sužinome) iš gana taupių ir santūrių antikos laikų biografų ir doksografų pasakojimų. Tarkime, būsimasis didis filosofas išgirdo Sokrato kalbas, sudegino tragedijas, kurias buvo pradėjęs rašyti, ir pasiliko su Sokratu iki gyvenimo pabaigos. Arba: kitos svarbios filosofinės mokyklos įkūrėjas filosofijos ėmėsi po to, kai nuskendo jo prekių krovinį plukdęs laivas. Kitas (visai negarsus) filosofijos gerbėjas į Platono Akademiją mokytis atėjo po to, kai, perskaitęs vieną Platono veikalą (Gorgiją) ir jo paveiktas, pardavė savo žemes. Kiekvienu atveju žmogaus, tikėtina, išgyventą dvasinę dramą, atsivertimo patirties etapus ir detales tegalime įsivaizduoti patys.

Šalia Plotino padėję Augustiną, kartais galime kai ką nujausti ir apie paties Plotino menkai žinomą dvasinę biografiją ir krikščionių dvasingumo stipriai paveiktoje Aleksandrijos kultūrinėje aplinkoje praleistų metų jo mąstyme paliktus pėdsakus. Kaip antikos tyrėja nemažai laiko ir energijos skyriau tyrinėdama galimą žydų Raštų egzegeto Filono Aleksandriečio (I a. po Kr.) raštų įtaką Plotino mąstymui, o pirmą postūmį tokiems tyrimams suteikė būtent kai kurios Augustino veikalų ir Plotino traktatų paralelės.   

Joks didis graikų filosofas nė nemėgino taip gilintis į kūdikio ir mažo vaiko „komunikacijos“ prasmes, niekas nepasidalino kalbų (gimtosios ir užsienio) ir literatūros mokymosi, mokykloje patirtos prievartos, pajuokų ir patyčių, mokslų prasmės ir beprasmybės patirtimi, niekas taip atkakliai nesiaiškino savo kilmės („Iš kur gi toks gyvūnas?“, unde hoc tale animal?) ir viso tolesnio savo kelio krypties.

Veikiausiai dar tyrinėsiu ir versiu Platoną ir Plotiną, ko gero, ir Aristotelį. Augustino Išpažinimai vargu ar kada nors taps pagrindiniu mano tyrimų objektu. Juo labiau, juos skaitydama, galiu tikėtis ne tik istorinių, filologinių, filosofinių, bet ir asmeninių dvasinių ar psichologinių pamokų. Kiekvienas, jei norės, ras savų, bet kai kurios, man regis, turi universalios svarbos. Antai, kad apie save galima kalbėti nesipuikuojant ir nesiskundžiant. (Šiandien mes, taip pat ir „mes tyrėjai“, kone verčiami nuolat savimi girtis, grožėtis ir reklamuotis, o jei nepavyksta, telieka skųstis.) Be to, kalbant apie save, kalbėti daugiau nei apie save. Arba, kad kartais geriau „nerandant surasti, nei suradus neatrasti“.