Unsplash.com nuotrauka

Jeigu norite vaikus sudominti Gerąja Naujiena – labiau pasistenkite. Neužteks vien išberti 10 Dievo įsakymų ir tikėjimo tiesų. Turite išmokti būti gerais istorijų pasakotojais ir – dar svarbiau – paties Kristaus pavyzdžiais.

Tuo įsitikinęs Robertas CHEAIBAS – iš Libano kilęs, Italijoje gyvenantis teologas, rašytojas, popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorius. Taip pat – Romos kurijos Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos narys.

Lapkričio 8 d. jis lankėsi Kaune vykusiame Jaunimo sielovados forume. Šiame renginyje teologas kalbėjo daugeliui mokytojų, katechetų (taip pat ir vaikus auginantiems tėvams) aktualia tema – kaip jaunam žmogui „pristatyti“ Dievą? Nuo ko pradėti ir ko niekada nepamiršti?

Atsakymai į šiuos klausimus – R. Cheaibo pranešime „Christus Vivit“, kurio kiek sutrumpintą tekstą pristatome „Bernardinų“ skaitytojams.

Teologas Robertas Cheaibas.

Theologhia.com nuotrauka

Jei neklystu, dailininkas Pablas Picasso kartą pasakė, kad yra dvi svarbios dienos gyvenime: kai gimei ir kai sužinojai, dėl ko gimei. Mūsų, kaip katechetų, ugdytojų, pareiga – padėti žmonėms suprasti, kodėl jie gimė. Kadangi tai vienas iš esminių dalykų, praleidau nemažai laiko, kad išryškinčiau svarbiausius dalykus vedant jauną žmogų Dievo link.

1. Prevencinis mokymas

Šį pavadinimą sugalvojo šv. Jonas Boskas. Jūs tikriausiai Lietuvoje, kaip ir kitur, sakote: „Prevencija yra geriau negu vaistas.“ Tad kas yra prevencinis mokymas? Tai reiškia – pradėti mokyti, ugdyti žmogų nuo ankstyvų dienų. Ir tą daryti šeimoje. Nes tai, ką kalba visuotinė Bažnyčia, būtina pritaikyti ir vadinamajai „vietinei bažnyčiai“ – šeimai.

Kartą auditorijoje kalbėjau apie santuokinę teologiją. Vienas kunigas pakėlė ranką ir pasakė: „Tai, ką tu kalbi, yra labai gražu. Bet mes, kaip Bažnyčia, vėluojame ateiti į sutuoktinių gyvenimą. Mes nelydime jaunimo, kol jie draugauja, nelydime jų meilės kelyje, vėlai įsitraukiame į procesą.“ Panaši tendencija matosi ir dirbant su jaunimu – per vėlai su juo susipažįstame. 7–8 metai jau yra vėlokai. Vaikai pas mus – mokytojus, katechetus – neateina kaip tabula rasa, švari lenta – mums jau tenka „konkuruoti“ su ankstesnėmis vaikų patirtimis, televizija, animaciniais filmais. Dėl to tvirtai tikiu, kad jaunimo pastoracija turi eiti koja kojon su šeimos pastoracija. Šie dalykai skirtingi, bet neatskiriami. Kai mokome vaikus, turime suprasti, kad 1–2 valandų per savaitę nepakanka. Jiems reikia ne lašelio katechezės, kurią gauna kartą per savaitę ar mėnesį, bet viso krikščioniško konteksto, kuriame jie galėtų augti.

Norėčiau pateikti pavyzdį iš šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės gyvenimo. Kartą jos šeima priėmė gyventi į savo namus dvi mažas sesutes, kadangi jų mama sirgo ir turėjo gydytis užsienyje. To meto Prancūzija buvo labai sekuriali, ir tie vaikai iki tol su religija nieko bendro neturėjo. O šv. Teresėlės šeima buvo labai tikinti – tad tie vaikai išmoko natūralią tikėjimo kalbą, autentišką šeimos kalbą. Šv. Teresėlė, prisimindama šią patirtį, rašė: „Šios jaunos širdys buvo kaip šiltas vaškas, kurį gali formuoti ir ant jo dėti atspaudą.“ Visa tai man siejasi su Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu „Christus Vivit“. Jame popiežius rašo apie tai, kad visuomenė bando iš jūsų formuoti tai, ką nori – paversti vartotojais, (kuriems reikia estetinės chirurgijos, ar pan.), kad būtumėt įsukti į ekonominio vartojimo ratą.

Todėl tikiu, kad mūsų pagrindinė pareiga dirbant su labai jauno amžiaus vaikais – padėti išsiugdyti vertybes, kurios būtų paremtos supratimu apie tai, kokie tie vaikai yra patys vertingi Dievo akyse. Aš pats auginu tris vaikus (ir dar vieno laukiamės), stebiuosi jų religiniu pojūčiu. Ne, nemanykit, kad jie yra šventieji [juokiasi]... Tačiau žiūrėdamas į juos, atrandu tai, ko pats kitus mokau universitetuose – suvokimą, kad siela natūraliai yra krikščioniška, laukianti Kristaus. Ką galime padaryti – tai padėti įvardyti tą Dievo troškimą, polinkį į Jį. Šv. Jonas Paulius II yra pasakęs, kad modernus žmogus atpažįsta tai, kas šventa – tačiau neturi įrankių tam įvardyti.

Šv. Jonas Boskas (1880).

Wikipedia.org nuotrauka

2. Mokymas kasdienybėje

Tai yra antras svarbus punktas. Prisimenu kitą Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą „Amoris Leatitia“. Pasak popiežiaus, kai gimstame – įprastai patenkame į meilės aplinką. Esame laukiami, mums suteikiamas vardas, tėvai džiaugiasi pirmaisiais mūsų žingsniais, fotografuoja... visa tai vyksta meilės atmosferoje. Ši pati pirmoji meilės patirtis yra savotiška Dievo žinia – vėliau tėvai visa tai gali vaikui „išversti“, sakydami ir rodydami, kad kad meilės patirtis – tai Dievo patirtis.  

Ir vėl grįžtu prie šv. Jono Bosko. Prieš pat mirtį viename iš sapnų jis atsidūrė pirmojoje savo oratorijoje. Ten jis sutiko ir atpažino suaugusį žmogų. Jie ėmė vaikščioti ir kalbėtis. Vienu metu tas vyras atsisuko ir paklausė: „Ar nepastebėjai, kad oratorija yra mažiau džiaugsminga negu anksčiau?“ Kunigas atsakė: „Taip, pastebėjau. Bet nesuprantu, kodėl – mano broliai ir seserys šitiems vaikams atiduoda visas jėgas ir gyvenimą.“ O tas žmogus sako: „Jie daro per mažai.“ Šv. Jonas Boskas: „Ką? Kaip tai? Kai kurie iš jų net suserga, numiršta!“ „Ne, to neužtenka. Negana mylėti jaunus žmones – tu turi jiems rodyti tą meilę.“

Tad, jei norime jauniems žmonėms apibūdinti, kas yra meilė, mūsų atsakymas turėtų skambėti maždaug taip: BUVIMAS. Sakyti „aš tave myliu“ ir būti su žmogumi yra tapatūs dalykai.

Teologas Robertas Cheaibas (dešinėje) Jaunimo sielovados forume.

Giedrės Povilaitytės nuotrauka

Formacija nėra informacija – tai yra buvimas. Visą informaciją gali susigūglinti. Bet negali susigūglinti buvimo kartu. Dėl to mokymas yra savo gyvenimo dovanojimas kitam. Tai dalis dvasinės tėvystės ir motinystės.

Pasidalinsiu savo patirtimi. Aš bandau kalbėtis su vaikais apie savo vertybes ir patirtis. Studijuodamas šv. Joną Boską sužinojau, kad jis vaikams paskirdavo šventą laiką, vadinamą „labanaktuku“ – pasikalbėjimu prieš miegą. Tą darome ir savo namuose. Buvau nustebintas, kai pamačiau, kad tokiomis akimirkomis mano vaikai būna labiau tikintys ir „ištikimi“ šiam laikui. Jie visko klausosi, jiems įdomu, ką sakau.  Kartais aš pats būnu labai pavargęs ir man norisi vaikams „užsukti garsą“... Bet jie nori melstis – net jei prieš tai tą dieną elgėsi blogai. Ir kartais jų maldos būna labai ilgos... [juokiasi]

Dar pastebėjau, kad nors mano vaikai nemėgsta skaityti ir mokytis – kai juos pakviečiu prisėsti ir skaityti kartu su manimi, jie iškart tai pamilsta.

3. Mokymas pasakojant istorijas

Esu kilęs iš Artimųjų Rytų. Ten turime labai stiprią žodžio ir pasakojimo kultūrą. Manau, tai yra viena iš priežasčių, kodėl mūsų šalyje tikėjimas yra vis dar stiprus.

Buvau šokiruotas, pamatęs, kaip sakomos katechezės Italijoje ar kitur Europoje. Italai turi posakį „dare i numeri“ – kas reikštų „išeiti iš proto“.  Jei katechetai vien dėstys skaičius – 4 evangelistai, 5 Kristaus žaizdos, 7 Šventosios Dvasios dovanos – klausytojai išeis iš proto... Nesakau, kad tie dalykai nesvarbūs – bet jie turi eiti tik po kitų, pamatinių, dalykų.

O kur mes jų galime išmokti? Semkimės įkvėpimo iš Šventojo Rašto, kurio pobūdis – giliai pasakojamasis. Pavyzdžiui, skaitydami Penkiaknygę ir tolesnes Biblijos knygas, pastebėsite, kad Izraelio tauta vis iš naujo skaito ir peržvelgia savo istoriją apie tai, kaip Dievas veikė šių žmonių gyvenime. Kas yra Izraelio tautos tikėjimo simbolis? „Klausyk, Izraeli!“ Kai įkvėptieji autoriai susako pagrindinį tikėjimo išpažinimą, tikinčiuosius ragina: dėk jį ant durų, plaukų, barzdos, tarp akių... Kalbėk apie tikėjimą visur – gatvėse, baruose, bet kur.

Pasakojimas. Tai, kas išlaikė tikėjimą iki šios dienos. Mes esame homo sapiens – mąstantys žmonės, bet dar labiau esame homo narrans – žmonės, kurie įsigyvena į istorijas.

Teologas Robertas Cheaibas Jaunimo sielovados forume.

Giedrės Povilaitytės nuotrauka

Kadangi mūsų šeima į bažnyčią dažniausiai atvyksta palyginti vėlai, su vaikais atsisėdame pačiame gale. Tada stebiu, kaip per homiliją žmonės išsitraukia telefonus ir žiūri palinkę prie suolo – kad nesimatytų. Tačiau jei tik kunigas pradeda sakyti: „dabar papasakosiu istoriją“ – galima matyti, kaip žmonės, iškart susidomėję, pakelia galvas... Mes esame būtybės, kurios užauga tarsi susėdusios aplink laužą ir klausydamosios istorijų. Gyvename įsivaizduodami. Todėl turime iš naujo investuoti į pasakojimus.

Pateiksiu pavyzdį iš šv. Johno Henrio Newmano patirties. Žinome apie jo garsųjį atsivertimą į katalikybę. Tam iš pradžių trukdė ne intelektinės mąstymo priežastys – tai buvo  neigiami Katalikų Bažnyčios įvaizdžiai, kuriuos įvairūs raštai įspaudė jo prote ir širdyje, kada Newmanas dar buvo jaunas anglikonas. Po to, kai jis jau buvo paliestas katalikiškojo mokymo, prireikė dar 9 metų išgydyti savo įsivaizdavimą apie Katalikų Bažnyčią. Viena iš Newmano atsivertimo priežasčių buvo jo išvyka į Italiją – ten jis pamatė tą pasakojimo kultūrą, kuria italai gyveno kasdienybėje. O vieną ankstų rytą Sicilijoje jis nuėjo į bažnyčią ir pamatė ten besimeldžiančius žmones. Tada savęs paklausė: kaip tai, ką matau, gali būti iš Antikristo?

Newmanas parašė daugiau nei 17 tūkst. laiškų, labai sunku juos visus perskaityti. Tačiau yra kelios jo mintys, kurios man įsiminė. Viena iš tokių – tikėjimą blokuoja ne mūsų žinios, o širdis ir blogi įvaizdžiai. Dar būdamas anglikonu vienoje savo homilijoje jis sakė: „Daugeliui žmonių mūsų Dievas neatrodo empatiškas, nes jiems Jis – tiesiog tolima idėja.“ Todėl savo laiškuose ir pamoksluose Newmanas stengėsi kalbėti per konkrečią žmogaus patirtį.  

Šią vasarą perskaičiau liudijimą vieno žmogaus, kuris klausėsi Newmano pamokslo. Jam paliko įspūdį vienas momentas – perskaitęs Kristaus Kančios istoriją, Newmanas padarė pauzę ir pasakė: „O dabar pagalvokit: tai yra mūsų Dievas.“ Anot tikinčiojo, tai buvo visai kitokia patirtis. Šita tyla apėmė visą bendruomenę – jų vaizduotė buvo sužadinta, ir tik tada jau buvo galima pradėti suvokti, kas yra Dievas ir ką Jis padarė dėl kiekvieno iš mūsų.

Šv. Johnas Henris Newmanas.

Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse iliustracija

Dar vienas pavyzdys. Dėsčiau vienai studentei iš Albanijos. Ši šalis 40 metų buvo ateistinė, Albanijoje religingi žmonės netgi būdavo teisiami ir žudomi. Tad mano studentė neturėjo jokios religinės formacijos. Ją į tikėjimą atvedė ne teologija ar homilijos – tai buvo pamatytas filmas apie šv. Joną Boską.

Panašiai nutiko ir krikščionės kankinės Editos Štein gyvenime. Būdama ateistė iš žydų šeimos, vieną vakarą ji aplankė filosofą, kurio kambaryje pamatė šv. Teresės Avilietės knygą „Mano gyvenimas“. Pradėjo skaityti, o kai ryte baigė, tarė: „Tai yra tiesa.“

Ar žinote, kokia yra kalba, kuri gali prabilti į Jūsų gyvenimą? Tai gyvenimas. Tik jis gali prabilti į kitą gyvenimą.

4. Atsakingas mokymas

Teologai ne veltui sako – Jėzus naudojo palyginimus, bet, dar daugiau, Jis pats buvo Palyginimas. Tad ir jūs būkite evangelinis palyginimas kitam žmogui. Jei patys negyvensime tuo, ką sakome, – nieko nebus.

Psichologas Jamesas Fowleris religinį žmogaus augimą suskirsto į 8 lygius. Papasakosiu apie 3 iš jų. Pirmasis – instinktyvus, kūniškas. Kai gimsti, vien tik guli lovoje ir esi alkanas – pradedi verkti. Įsivaizduokit, kas būtų, jei mama sakytų: „Brangusis, aš tave myliu, neverk!“ Cha! Tu dar labiau verksi, nes nori valgyti. Tu dar nesupranti žmonių kalbos – tu supranti gyvenimą, savo instinktus. Būtent tai yra pirmoji žmogaus religinė patirtis. Todėl ji turi prasidėti nuo meilės – visa kita vėliau neturės prasmės, jei tėvai nesuteiks meilės. Kas bus, jei žmogui pasakysit: „Dievas yra Tėvas“, o jis, pasirodo, yra užaugęs be savo tėvo? Jūsų žodžius jis išsivers maždaug taip: „Aš nekenčiu tavęs, tavęs nėra!“ Tokia pati reakcija bus, jei pasakysit „Dievas myli kaip motina“ žmogui, neturėjusiam mylinčios mamos... Šį tuščią plyšį žmogaus širdyje labai sunku užpildyti. Tai nėra neįmanoma, tačiau labai sunku.

Unsplash.com nuotrauka

Antrasis religinio augimo etapas – simbolinis ir mitinis. Jis labiau kalba ne tiek apie pačią religiją, bet apie istorijas, kurios vaikams įdomios – pavyzdžiui, iš pasakų ar fantastinių filmų. Vaikams kartais sunku atskirti realybę nuo tikrovės, tačiau iš pasakų jie gali išmokti įvairių tiesų.

„Prašoksiu“ trečiąjį etapą ir paminėsiu ketvirtąjį – tai priežastis, dėl kurios Europoje prarandame daugelį jaunų merginų ir vaikinų. Pasak Fowlerio, tai save apmąstantis tikėjimas, kurio neretai trūksta. Pavyzdys: kartais pastebėsite, kad kai kurie žmonės yra tikri mokslo šviesuliai, tačiau jų tikėjimo patirtis – kaip mažo vaiko. Taigi Dievas, kuriuo jie netiki, yra Dievas, kuriuo ir aš, kaip krikščionis, netikiu – nes tai vaikiškas Dievo įvaizdis.

Kartais žmonės praranda tikėjimą dėl to, kad jis neauga kartu su kitomis sritimis. Ir tai – ne tik tų žmonių problema, tai ir mūsų, kaip mokytojų, problema. Mums patiems stinga formacijos tikėjime prieš jį perduodant.

Vatikano II Susirinkimo dokumentas „Gaudium et spes“ šiek tiek užsimena ateizmą. Rašoma, kad tai – labai kompleksiškas reiškinys, turintis daugybę priežasčių. Viena iš jų yra krikščionys, kurie negyvena tikėjimu, taip pat – netinkama tikėjimo formacija. Dėl to tikintieji kartais paslepia Dievo veidą, užuot jį atskleidę. Tai labai svarbi mintis. Mes pirmiausia turime rūpintis savo pačių krikščionišku formavimu. Net jei žinios nėra pagrindinis dalykas, jos vis dėlto yra svarbios.

Ir čia tik labai trumpai paminėsiu dar vieną esminę mūsų užduotį – ugdyti jaunų žmonių sąmoningą ir atsakingą tikėjimą. Socialiniuose tinkluose nuo šiol kitaip elgiuosi su žmonėms, kurie manęs klausinėja apie tikėjimą. Anksčiau aš jiems visada atsakydavau. Kartais taip tebedarau, bet dabar dažniausiai sakau: paskaityk šitą arba aną knygą. Daugybę žmonių tai šokiruoja – jie nori žuvies, tačiau nenori išmokti žvejoti...

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tad nuo ko pradėti?

Kalbant apie jaunų žmonių mokymą – pirmiausia reikia prisiminti klausimus, kurie tau pačiam kyla (ar kilo praeityje). Man pačiam tai prasidėjo nuo 15 metų. Tada sudariau sutartį su savimi: jei man kyla klausimas – per daug nemiegosiu, kol nerasiu atsakymo. Kas gyvenime nuostabu – kad daugybė atsakymų į klausimus apie tikėjimą ir abejones vėliau būdavo naudingi kitiems žmonėms.  

Ir kitas svarbus dalykas – artumas Dievo Žodžiui. Šv. Jeronimas sako: „Nepaisyti Šventojo Rašto – tai nepaisyti Kristaus.“ Kai buvau 16-os, vienoje homilijoje išgirdau gerą mintį, kurią atsimenu iki šiol. Kunigas sakė: „Norite diskutuoti su Jehovos liudytojais?! Jie ateina ir per 8 minutes pristato visą savo mokymą. O tu per tą laiką neprisimeni, kur padėjai Bibliją...“

Pabaigsiu šv. Jono Bosko žodžiais: mokymas yra dalykas, susijęs su širdimi. Ir tik Dievas turi jos raktus. Tad mokyti – pirmiausia būti pačiam mokomam, vedamam ir paliestam Jėzaus. Jūsų žodžiai gali paliesti ausis. Bet Jėzus yra Žodis, kuris palies širdį.

Parengė Simonas Bendžius