Kostas Kajėnas. 

Evgenios Levin nuotrauka

Tolerancijos dienos proga Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje lapkričio 19 d. vyko Ministro Pirmininko globojamas, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuojamas iškilmingas renginys, kuriame buvo apdovanoti ir pagerbti asmenys, labiausiai prisidėję prie pilietinės visuomenės kūrimo, tautinių kultūrų puoselėjimo bei tarpkultūrinio dialogo skatinimo.

Pagrindinė premija „Už tarpkultūrinio dialogo skatinimą“ šiemet skirta „Bernardinai.lt“ vaizdo režisieriui ir operatoriui Kostui Kajėnui už straipsnių ir dokumentinių vaizdo apybraižų ciklą „Lietuva litvakų akimis“. 

„Žydų Lietuvoje istorijai – 700 metų, per kuriuos būta visko: pakilimų ir nuosmukių, Holokausto, kurio padariniai Lietuvoje buvo itin skausmingi. Po fizinio bandymo susidoroti su žydų tauta sekė dvasiškai žlugdanti sovietinė okupacija. Tačiau žydų istorija Lietuvoje neprasidėjo ir nepasibaigė Holokaustu. Nuo XVIII a. Vilnius, kaip ir Varšuva bei vėliau iškilę Odesa ir Niujorkas, buvo pripažintas ne tik litvakų, bet ir apskritai pasauliniu žydų kultūros, judaizmo religijos, intelektualinių bei meninių ieškojimų centrų. Vilnius visiems pasaulio žydams buvo suprantamas kaip dvasinis branduolys, kuriame vyko aktyvus intelektualinis ir kultūrinis gyvenimas. Šiandien iš šio nepaprastai glaudaus dviejų tautų ryšio teliko trupiniai. Tai, kad mano gimtasis miestas Vilnius buvo daugiakultūris ir daugiasluoksnis, liudija tik atminimo lentos ir paminklai. Dabar šie atminimo ženklai primena apie iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvenusią gausią žydų bendruomenę. Dažnas Senamiesčio gatvėmis vaikštantis vilnietis mažai žino tiek apie tai, kodėl kadaise Lietuvos sostinė buvo vadinama „Šiaurės Jeruzale“, tiek apie Vilniaus getą ir tragišką jo likimą.

Holokaustas yra Lietuvos istorijos ir mūsų valstybės piliečių tragedija. Reikia pripažinti, kad ši tema iki šiol nepasiekia visų žmonių protų ir širdžių. Siekiant, kad Holokaustas būtų suprastas kaip Lietuvos bendrapiliečių istorija, būtina sutelkti visų visuomenės grupių pastangas, taip pat ir žiniasklaidos. Dažnai žmonės atstumia, nepriima, o gal ir bijo tų, kurių nepažįsta. Šiuolaikinė žiniasklaida ir socialiniai tinklai yra vieni paveikiausių komunikacijos įrankių mūsų visuomenėje, darančių nenuginčijamai didelę įtaką vaikų, paauglių ir suaugusiųjų pasaulėžiūrai. Stebėdami viešąją erdvę, matome vis dažniau kylančius iššūkius. Dažnai klaidingai manome, kad Lietuvoje nėra prieš žydus ar kitas tautines mažumas nusiteikusių žmonių. Tiek dabar, tiek praeityje neapykantos pavyzdžių apstu. Tikiu, kad formuojant visuomenės nuomonę labiausiai padeda kokybiško, profesionalaus ir etiško turinio viešinimas.

Man, kaip kūrėjui, atrodo labai svarbu su viešosios erdvės informavimo priemonių pagalba ieškoti tiesos, stengtis geriau pažinti savo ir aplink mus esančias kultūras ir žmones, skelbti bendražmogiškas vertybes ir laikantis žurnalistinės etikos normų laužyti vyraujančius stereotipus apie kitos tikybos, rasės ir kultūros asmenis. Istoriją rašome mes, karta, kuriai tenka užduotis pažinti, suprasti ir priimti Lietuvos istoriją su visomis jos pamokomis“, – sako laureatas. 

K. Kajėno publikacijos apie litvakus:

Nė akimirkos neleisti sau palūžti. Vilniaus gete gyvenusio S. Bahato istorija

Unikalių istorinių kadrų padaręs žydas fotomenininkas – apie Kauno pavasarį iš arti

R. Kalantos auką 15-metė žydė išvien su visais lydėjo laisvės šūkiais

Tarp gyvenimo ir egzistencijos. Buvusio sovietų partizano žydo Y. Arado istorija

Katalikų kunigas, kuris atrado, kad yra žydas

Litvakas S. Bahatas: pirmą karo dieną buvau išsigandęs vaikas, antrą – jau suaugęs vyras

Lietuvių kilmės žydų pedagogas: mokytojo darbas – atsakingiausias pasaulyje

Svečiuose pas litvako H. Kallenbacho ir M. Gandhi draugystės tyrinėtoją