Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ archyvo nuotrauka

„Atidėkime į šalį ideologinius ar politinius skirstymus, įdėmiai įsižiūrėkime į tai, kas esminga, kam reikia ne gausybės žodžių, bet meilės žvilgsnio ir ištiestos rankos“, – sako popiežius Pranciškus savo žinioje 3-iosios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga. Šventasis Tėvas taip pat akcentuoja, kad vargstantieji mūsų visuomenėje dažnai nuvertinami ir smerkiami, o vienas pagrindinių jo prašymų – įžvelgti vargšų gerumą.

Dažnai mūsų visuomenė vargšams klijuoja „bomžo“, „benamio“ ar „alkoholiko“ etiketes, jų bijo, gėdijasi su jais bendrauti, neretai apkalba ar net užgaulioja. Tačiau tik maža dalis visuomenės iš tiesų susimąsto, kad vargstantieji tėra nesibaigiančio skurdo įkaitai. Jie yra tokie pat žmonės, tik kažkada suklupę gyvenime: pakirsti ligos, nelaimės, išnaudojimo ar apgaulės. Niekingas požiūris į vargstantįjį palieka jį vargo duobėje ir neleidžia iš jos išlipti. Ne veltui popiežius Pranciškus ragina savanorius bei kitus geros valios žmones neapsiriboti tik apčiuopiama – materialine – pagalba, tačiau duoti vargšams tai, ko iš tikrųjų reikia, – draugystės, nuoširdaus palaikymo ir vilties.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ archyvo nuotrauka

„Man liūdna vienai, todėl ateinu čia ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti, pabūti su kitais“, – prasitarė viena iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ lankytojų. Būtent šioje organizacijoje puikiai atsiskleidžia tai, ko iš tiesų reikia vargstantiesiems, – galimybės bendrauti ir tiesiog su kuo nors pabūti.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ archyvo nuotrauka

„Betanijos“ darbuotojai taip pat pastebi, kad susirinkę pavalgyti prie stalo jau sėda ir mažomis grupelėmis, valgydami aptaria nuveiktus darbus, pasiteirauja vieni kitų, kaip sekasi. Po pietų dalis pavalgiusiųjų niekur neskuba – vieni neturi kur eiti, kiti – įkrauna savo mobiliuosius telefonus, dar kiti, kaip anksčiau minėta lankytoja, tiesiog mėgaujasi draugyste. Tačiau visi į savo nedidelę kompaniją nepažįstamuosius priima gana šiltai: pasiūlo žaisti kortomis, pasivaržyti žaidžiant stalo tenisą ar netikėtai įtraukia į kryžiažodžio sprendimą. Laikas čia bėga greitai, visi jaučiasi jaukiai ir gerai nusiteikę, nes bendraujant nesvarbu, ar esi vargstantysis, ar darbuotojas, ar savanoris – čia visi lygūs. Ir tuomet tikrai supranti, kad draugystei netrukdo jokie socialiniai skirtumai, mūsų visuomenė be reikalo žmonėms klijuoja etiketes ir juos atstumia. O galbūt tokia draugystė galėtų išgelbėti ne vieną pasiklydusią sielą ar sudaužytą likimą. 

Vienas „Betanijos“ darbuotojų nuoširdžiai liudija: „Buvimas su vargstančiaisiais nuleidžia ant žemės.“ Būtent tai ir sako popiežius – vargstantieji iš tiesų yra Dievo priemonė mus priversti iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir vertybes.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ archyvo nuotrauka

Socialinės pagalbos ir integracijos centras „Betanija“ (M.K.Paco g. 4, Vilnius) yra visiems atviri bendrystės namai, kuriuose priimamas asmens trapumas ir kiekvienas kviečiamas į gyvenimą.

Moksleiviai ir studentai, įmonių ir organizacijų darbuotojai, bendruomenių ir judėjimų nariai pasirenka „Betaniją“ kaip erdvę, kurioje atsiveria galimybė pažinti ir įprasminti save, parodyti solidarumą su kitu asmeniu ir įveikti stereotipus vargstančiųjų atžvilgiu. Maisto gaminimas ir pateikimas, kūrybinės dirbtuvės, ugdomasis užimtumas – tai savanorių vykdomos veiklos, per kurias patirta bendrystė padeda centro lankytojams pradėti ilgą atsitiesimo kelią.

Stokojantys asmenys gauna ne tik pagalbos maistu ir higienos centro paslaugų, bet ir turi galimybę kreiptis į centre dirbančią socialinę darbuotoją rūpimais antstolių, socialinės išmokos, būsto, darbo paieškos ar kitais klausimais. Nors ir nedidelis, bet didelės meilės vedamas mūsų centro kolektyvas laukia kiekvieno, kuriam reikia pagalbos.

Parengė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ savanorė Eglė Tamošaitytė-Bastienė