Linas. Kadras iš videointerviu

Šiandien man labai gerai sekasi. Dirbu, gyvenu. Ir šuniuką auginu, ir futbolą du kartus per savaitę žaidžiu. Tas kelias, kurį nuėjau – sunkus, baisus, žiaurus. Ir blogas“, – prieš penkerius metus iš įkalinimo įstaigos į laisvę išėjęs ir tarsi antro gyvenimo galimybę gavęs videointerviu pasakoja klaipėdietis LINAS. 

Atvirai, nuoširdžiai ir neužglaistydamas žodžiais patirtų kryžkelių jis prisipažįsta ilgai vartojęs ir alkoholį, ir narkotikus, ir kad jo smegenys visą laiką, kol kalėjo, dirbo tik viena linkme – iš kur ir kaip gauti kvaišalų bei svaigalų? „Jeigu yra noras, beveik visada tu pasieksi savo“, – gyvenimo už grotų aplinkybes prisimena Linas. Tačiau visai tai jau praeitis – ketverius metus jis gyvena atsikratęs priklausomybių.

Linas sako, kad keisti gyvenimą jį paskatino pasiektas dugnas: „Atėjo toks momentas, kai nebebuvo nei kur, nei kaip gyventi. Nebemačiau jokios prasmės. Taip pat turėjau draugų, su kuriais važinėjau į užsienį, ir ten mes tuos savo darbus darėme. Grįžtant iš užsienio Vokietijoje man į ranką įsisiurbė erkė, Lietuvoje mane paralyžiavo, išgulėjau ligoninėje mėnesį. Atvažiavo brolis su žmona ir meldėsi už mane, kovojo. Galbūt tada jie man pasėjo sėklą, kad kažką gyvenime reikia daryti kitaip.“ 

Niekas nieko nedaro dėl buvusio nuteistojo, kad jis sėkmingai integruotųsi į visuomenę. Kaip įprasta jis ir skolų turi iš anksčiau, kurias būna perėmę antstoliai, jos nežinia kiek kartų padidėjusios. Nelabai kas norės buvusį kalinį imti į darbą. O jeigu ir ims, tai jis pats nelabai norės eiti, nes jeigu keliaus į darbą, iš jo viską antstoliai atims. Tai kaip gyventi? Kur? Užburtas ratas. Automatiškai toks žmogus eina pas tokius pat kaip jis, kurie jį supras.

Nesirūpinama buvusių kalinių užimtumu 

Iš ligoninės Linas išėjo pusiau paralyžiuotas – negalėjo nei paeiti, nei juolab susirasti darbą. Ir tai vyrą paskatino kreiptis pagalbos, pereiti reabilitacijos programą, išsigydyti priklausomybes ir dalyvauti vienoje kalinių integravimosi į visuomenę programoje. Šiandien Linas, kaip ir daugelis mūsų, gyvena normalų gyvenimą. 

Vis dėlto jis suvokia, kad taip pasiseka nedaugeliui buvusių kalinių. Pasak Lino, dauguma išėjusiųjų iš kalėjimo neturi nei kur priglausti, nei kur gyventi, nei kur dirbti.

„Manęs niekas išėjus iš kalėjimo nemotyvavo keistis. Tuo metu, tuo momentu. Niekas. Išėjęs sėkmingai toliau dariau savo darbus. Niekuo iš tikrųjų čia tas kalėjimas dėtas“, – svarsto Linas. Bėda, anot jo, akivaizdi – nėra veiksmingų buvusių kalinių integracijos priemonių, nevyksta socialinis darbas, užtektinai nesirūpinama išėjusiųjų iš įkalinimo įstaigų užimtumu, prieš užkraunant finansinę naštą, jiems neduodama laiko normaliai atsistoti ant kojų. 

„Niekas nieko nedaro dėl buvusio nuteistojo, kad jis sėkmingai integruotųsi į visuomenę. Kaip įprasta jis ir skolų turi iš anksčiau, kurias būna perėmę antstoliai, jos nežinia kiek kartų padidėjusios. Nelabai kas norės buvusį kalinį imti į darbą. O jeigu ir ims, tai jis pats nelabai norės eiti, nes jeigu keliaus į darbą, iš jo viską antstoliai atims. Tai kaip gyventi? Kur? Užburtas ratas. Automatiškai toks žmogus eina pas tokius pat kaip jis, kurie jį supras“, – pasakoja buvęs kalinys. 

Psichologinis ir fizinis smurtas – normali praktika

Linas teigia pirmą kartą į kalėjimą patekęs dar sovietmečiu ir prisimena, kad, matyt, dėl to, jog paauglystėje troško išsiskirti, gyventi geriau. 

„Kažko trūko gyvenime ir norėjosi daugiau. Savo protu ir darbais tai pasiekti negalėjau, tai pabandžiau nusikalstamą veiklą, ir taip pirmą kartą 18-os buvau pasodintas į kalėjimą už vagystę“, – pasakoja Linas. O viskas vyko, kaip standartiškai tais laikais: uždarymas į areštinę, izoliacija iki teismo, grandinė kalėjimas–areštinė, kalėjimas–areštinė, tada teismas, skirti dveji metai nelaisvės ir įkalinimas dabartiniuose Pravieniškių pataisos namuose. 

Linas tyliai sau vardija: „Pravieniškės, Vilnius, Alytus, Marijampolė... Šešiose tikriausiai įkalinimo įstaigose esu buvęs, jeigu skaičiuosime su tardymo izoliatoriais. Patekau į aplinką, kurioje visi vyrai buvo mano amžiaus. Kalėjimo „paniatkės“, atitinkama subkultūra. Aplinka kažkuo man priminė pionierių stovyklą: aptverta, gyvenami barakai, daug žmonių, kiekvieno gyvenimas verda.“ 

Mintimis grįždamas į tą laiką, kai buvo netekęs laisvės, vyras tikina, kad sunkiausia jam buvo pakelti jausmą, kad esi uždarytas: „Nebegali susitikti su draugais, matyti savo tėvų, miegoti minkštoje lovoje. Maistas stipriai ne tas. Nuolatinė pareigūnų priespauda. Suvaržymai, tas nelaisvės jausmas.“ 

Paklaustas, ar iš kalėjimo prižiūrėtojų kaliniai patirdavo psichologinį, fizinį smurtą, vyras teigia, kad dėl psichologinio – tai be jokių abejonių. „Ar prižiūrėtojai sumuša nuteistąjį? Taip. Įkalinimo įstaigose yra baudos izoliatoriai, kuriuose, būna, nuteistąjį priveda iki to, kad pradeda triukšmauti ar dar ką nors daryti. Jie nelabai ceremonijasi, paprasčiausiai duoda, muša – tai iš tikrųjų normali praktika. Nežinau, kaip yra dabar – sako, kad mūsų valstybė vis gerėja, bet prieš penkerius metus, kai išėjau iš įkalinimo įstaigos, nuteistieji buvo mušami“, – kalba Linas. 

Visi tie, kurie skatina laikytis vidinių nusikalstamo pasaulio taisyklių, galvoju, gauna iš administracijos savotišką atlygį, galbūt užmerkiamos akys prieš jų nusižengimus, galbūt užsitarnauja lengvatų. Administracijai patogu, kai kas nors dirba jos darbą: tramdo, valdo, reguliuoja, kad nekiltų maištų, nepasitenkinimų.

Subkultūros ir „paniatkės“ 

Grįžkime prie kalėjusio ir į normalų gyvenimą grįžusio vyro užsimintų kalėjimo subkultūrų ir vadinamųjų „paniatkių“ – vidinių nerašytų taisyklių. Linas aiškina, kad tokios sugalvotos tam, kad gudresni, stipresni nuteistieji, be pareigūnų, galėtų valdyti likusią masę nuteistųjų. 

Ar galima sakyti, kad kalėjimo administracijos žmonės leidžia tokioms subkultūroms egzistuoti, nes tai palengvina jiems darbą? „Vienareikšmiškai taip. Jie užmerkia į tai akis, – atsako Linas. – Visi tie, kurie skatina laikytis vidinių nusikalstamo pasaulio taisyklių, galvoju, gauna iš administracijos savotišką atlygį, galbūt užmerkiamos akys prieš jų nusižengimus, galbūt užsitarnauja lengvatų. Administracijai patogu, kai kas nors dirba jos darbą: tramdo, valdo, reguliuoja, kad nekiltų maištų, nepasitenkinimų.“

Pasakodamas, kaip prižiūrėtojai elgdavosi su nuteistaisiais, Linas kalėjimą palygina su valstybe valstybėje ir tvirtina, kad prižiūrėtojas čia – visagalis, o kalinys – tarsi ne žmogus, į jį žiūrima iš aukšto, be jokio supratingumo. 

„Tas pats viršininkas gyvenime galbūt yra niekas, bet kai ateina už tvoros, jis – karalius, jis – visagalis. Nuo jo priklausai visokeriopai“, – kalba Linas.

Iš įkalinimo įstaigos – žiauresnis? 

Visuomenėje įprasta manyti, kad žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, turėtų būti pasikeitęs į gera. Deja, atsako Linas: „Aš esu pavyzdys, kad išėjęs iš pirmos įkalinimo įstaigos tikrai netapau geresnis. Išėjęs iš antros tuo labiau. Joks darbas šiuo atveju nevykdomas. Su žmogumi nedirba nei socialiniai darbuotojai, nei psichologai. Kalinys nuolat ujamas, spaudžiamas, vejamas, nuolat jaučiantis nepriteklių, gaunantis blogą maistą. Galvoju, tik žiauresnis žmogus iš ten iš tikrųjų išeina. Neturiu nė vieno pavyzdžio, kad įkalinimo įstaiga būtų pataisiusi žmogų.“ 

Su tuo glaudžiai susijusi ir dar viena problema – kad kalėjime be vargo galima gauti ir narkotikų, ir svaigalų, ir kitų draudžiamų daiktų. 

„Gali gauti visko. Juk į parduotuvę nenueisi ir nenusipirksi alkoholio, narkotikų ar telefoną. Kalėdamas Marijampolėje paskutinius metus kiekvieną dieną vartojau narkotikus. Na taip, ten jie brangesni negu čia. Alkoholio yra taip pat. Visko ten yra. Bent buvo visko. Bet galvoju, kad nelabai kas pasikeitė ir dabar“, – aiškina Linas. Pasak jo, kvaišalai į įkalinimo įstaigą patenka įvairiais keliais: būna, ir pareigūnai, norėdami užsidirbti, jų atneša, būna, suspausto oro patrankomis per tvorą šaudomi paketai su jais, būna, draudžiamų daiktų patenka per gamybinę zoną su įvairiomis detalėmis, medžiagomis.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė.