1863 m. sukilimo vadas Antanas Mackevičius. Pozityvas (fotografija). Nežinomas autorius, 1862–1863 m.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Vilniuje šiandien iškilmingai laidojami 1863–1864 m. sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas bei kiti 18-a sukilimo dalyvių, kurių palaikus archeologai rado Gedimino kalne 2017 m. vasarą.

Ta proga kviečiame prisiminti dar vieną ryškų sukilimo dalyvį, kurio palaikų, deja, nerasta iki šių dienų. Tai kunigas Antanas Mackevičius (1828–1863), vienas iš svarbiausių sukilimo vadų ir dvasinis lyderis. Buvo valstiečių mylimas, kukliai gyvenęs iškalbingas ir išsilavinęs pamokslininkas.

Carinė valdžia kunigą įvardijo kaip „svarbiausią ir veikliausią sukilimo Lietuvoje agitatorių“. Taip ir buvo – A. Mackevičius ilgai rengėsi ginkluotai kovai ir valstiečius nuteikinėjo prieš carinę valdžią. Kai 1863 m. Lenkijoje prasidėjo sukilimas prieš carinės Rusijos priespaudą, kun. A. Mackevičius pirmasis Lietuvoje perskaitė sukilėlių atsišaukimą – tą padarė Paberžės bažnyčioje iš sakyklos kartu su ugningu paskutiniuoju pamokslu. Paskui su maždaug 300 valstiečių, ginkluotų medžiokliniais šautuvais ir dalgiais, išėjo į Krekenavos girias.

Kun. A. Mackevičius dalyvavo 22 kautynėse su rusų kariuomene – nė karto nebuvo net sužeistas. Tačiau 1863 m. gruodžio mėnesį jis buvo suimtas pakeliui į Lenkiją, kur turėjo susitikti su sukilimo vadovybe.

Atsisakius išduoti sukilėlių vadus, kunigui paskirta mirties bausmė pakariant. Egzekucija įvyko Kaune gruodžio 28 d. Istorikų teigimu, A. Mackevičius į kartuves ėjo orus, aukštai iškelta galva. O kai jo dar kartą paklausė, ar pagaliau išduos sukilimo vadus, kad gautų malonę, atsakė: „Aš atlikau savo, dabar jūs darykite, kas jums priklauso.“

Siūlome keletą ištraukų iš knygos „Antanas Mackevičius: laiškai ir parodymai“ (sudarė Ona Maksimaitienė, Rita Strazdūnaitė, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademija, Istorijos institutas, 1988). Teisme savo parodymuose (kuriuos A. Mackevičius teikė raštu) ir laiškuose drąsusis kunigas pasakoja, kodėl pasirinko ginkluotą kovą, kokia neteisybė vyravo to meto Lietuvoje ir kaip jam sekėsi valstiečius agituoti už sukilimą.

Dvasininko tekstuose matome jo ryžtą ir tikėjimą, kad su jo mirtimi kova už laisvę nesibaigs: „Nors aš ir suimtas ir sukilimas sustabdytas, bet jeigu vyriausybė nepakeis valdymo būdo, jei nesiliaus plėšusi gyventojų ir liejusi kerštą, atsiras kitas Mackevičius...“

Už pagalbą rengiant medžiagą dėkojame Paberžės 1863 m. sukilimo muziejui ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekai.

1863 m. sukilimo vadas kun. Antanas Mackevičius. Perfotografuota.

G. Ilgūno/Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka (iš asmeninio B. Ilgūnienės archyvo)

Kun. A. Mackevičiaus parodymai iš 1863 m. gruodžio 6 d. tardymo (ištrauka)

 „[...] myliu savo Lietuvą, jai aš atidaviau savo silpnas jėgas. Neturėjau aš nieko prieš carą Aleksandrą II, nei prieš rusų liaudį ir tik administracijos priespauda ir neteisybė įdavė [man] į rankas ginklą ir aš kovojau kaip kareivis ir vadas. [Tai] čia aiškinu ne todėl, kad bijočiau būti nuteistas, nes mano sąžinė gryna, o [atskleisdamas] tikruosius savo įsitikinimus kaip žmogus, suvokiantis, ko siekia.

[...] Išskyrus sekmadienius ir penktadienius, bemaž nuolat važinėdavau. Ar sutikdavau valstietį, ar ką nors iš mokesčių mokėtojų, man pirmiausia rūpėjo išklausinėti apie jo buitį ir gyvenimą. Tuo aš duodavau suprasti, kad dėl viso to kalta Rusijos vyriausybė, ir kad ateis laikas, kai [visa liaudis] sukils ir išsivaduos, Šių mano žodžių nereikėjo kartoti. Kas pažįsta liaudį, sutiks, kad ji šneki. O jeigu tai kalbėjo kunigas, turintis joje autoritetą, labai paprasta, kad žmonės skirstydavosi kaip įelektrinti, nes aš stengiausi būti tuo, kuo turi būti kunigas — man nesunku buvo perteikti jiems savo įsitikinimus.

Stengiausi aplankyti kiekvieną liaudies susirinkimą: krikštynas, vestuves, laidotuves — tai buvo [mano] propagandos vietos. O kadangi tai buvo daroma laikantis tiesos ir buvo tiesa, žmonės manimi tikėjo. Nes argi policija ir apskritai Rusijos vyriausybės administracija nespaudė vargšų gyventojų? Kas doras, tas visada skriaudžiamas, o niekšas – malonėje. Nori beturtis laimėti bylą, o pinigų neturi, tai už tai esti išplakamas ir dargi taip, kad tiktai barbarų laikais galima buvo tai matyti. O šiaip, jeigu kas ir pasitarnavo mano propagandai, tai policija ir valdžios administracija. Beje, dvarininkai daug man padėjo nežmonišku elgesiu [su valstiečiais].

Kai aš kalbėjau valstiečiams, jog ponai ir apskritai bajorai yra caro administracijos rykštė, ir kad, duos Dievas, ateis laikas, kada sulaužysime tą rykštę, žmonės kėlė rankas aukštyn ir žadėjo man visuotinę pagalbą. Gerai galiu susikalbėti keletu tarmių, todėl niekada nepraleisdavau progos pasakyti pamokslą. Čia nebuvo niekam pasigailėjimo: ar jis buvo dvasininkas, ponas, bajoras-valdininkas, ar valstietis, kiekvienam klojau gryną teisybę, ragindavau pasitaisyti, kaip atpildą pranašaudamas mano tėvynės laisvę. Atimtos bažnyčios, iš vienuolynų išvaryti vienuoliai — ar tai maža pavyzdžių blogai vyriausybes valiai parodyti? Argi draudimas mokyti vaikučius katekizmo, priešinimasis blaivybes skleidimui ir dėl to kilusios įvairios represijos nebuvo aiškus įrodymas, jog Rusijos vyriausybė nesirūpina mano liaudimi, siekia jos amoralumo, taigi pražūties?

1863 m. sukilimo vadas kun. Antanas Mackevičius. Dail. Jonas Mackevičius, 1935 m.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Kiekvienas žino, jog mūsų liaudis, kad ir kokia tamsi, yra labai religinga. Tuo tarpu vyriausybė šį jos religingumą ėmė griauti. Todėl užteko tiktai nurodyti vyriausybės tikslą ir dėl pasekmių nereikėjo abejoti. Štai mano propagandos draugai: administracinio valdymo, policijos, ponų vykdoma liaudies priespauda ir nepakantumas. Kai prasidėjo demonstracijos, aš dar labiau suskatau veikti, nurodydamas žmonėms, kad atėjo metas, o vos tiktai Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas, aš pats, pasakąs keliose bažnyčiose pamokslus, atlaikiau pamaldas pas save ir čia paskyriau dieną, kai susirinko jaunimas, palikęs tėvų namus ir pasiėmęs, kokius turėjo, ginklus. Tuo būdu liaudis, religijos jausmo [verčiama], bajorai — kad nusipelnytų šlovę ar tiesiog dėl mados nuėjo su manimi.

Turiu pridurti, kad tai buvo ne vienos dienos, o 12-os metų triūsas. O jeigu man[imi] patikės, tai pasakysiu, kad įstojau į dvasininkų luomą, turėdamas tikslą arčiau prieiti prie liaudies. Ponų draugijoje buvau nekenčiamas už griežtą teisybę apie juos. Aš kalbėdavau garsiai, kad ir tarnai girdėtų, jog negailiu ponų, ir kad apie tai perduotų einantiems lažą valstiečiams. Ir aš mačiau, kad toks mano elgesys pasiekė tikslą. Todėl didėjo [mano] populiarumas, o kartu ėmė rinktis vadinamieji patriotai. Dėl to gydytojas [Aleksandras] Šilingas pakvietė [mane] prisidėti prie Judėjimo partijos, bet tai tetruko vos keletą dienų. Supažindino su Dluskiu[1], kažkokiais dviem lenkų emisarais, kas jie, neklausinėjau, Koliška[2], Toločkomis[3] ir su kitais jaunais bajorais iš Vilniaus ir Kauno. Bet kadangi aš ir čia buvau griežtas, manimi nepasitikėjo ir išsigalvodavo pravardes.

Aš dar labiau praradau bajorų akyse pasitikėjimą po to, kai pasakiau improvizuotą kalbą šviesaus atminimo kunigo Putramento laidotuvėse Kėdainiuose. Kai atėjo laikas pradėti sukilimą, pasikviečiau iš Kėdainių kaip instruktorių Kolišką, [kuris], Rutkovskio pavarde, per keletą dienų apmokė 40 kaimo vaikinų ir mane patį svarbiausių kareiviškų dalykų. O kadangi aš, nepasitikėdamas savo sugebėjimais, norėjau likti tik kunigu, pasikviečiau Dluskį, kad jis perimtų vadovavimą susirinkusiems žmonėms. Bet jis pirmenybę atidavė bajorams ir, nepatikliai žiūrėdamas į valstiečius, paliko juos man. Taigi aš atsistojau liaudies priešakyje ne tiktai kaip propagandistas, bet ir kaip karo vadas. Ar aš pateisinau pasitikėjimą, nuspręs bešališkas teismas.“

1863 m. sukilimo vadas kun. Antanas Mackevičius lydimas į mirties vietą. Paveikslas. Nežinomas dailininkas.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

1863 m. gruodžio mėn. kun. A. Mackevičiaus laiškas tardymo komisijai apie sukilimo Lietuvoje priežastis ir varomąsias jėgas[4]

„Mano veiksmams vadovavo teisybės ir mano tautos meilė. Dėl to ne neapykanta carui, rusų tautai, nes ji, rusų tauta, yra slavų [tauta], bet tautos meilė ir jos laimė buvo mano daugiau kaip dešimties metų revoliucinio darbo akstinas ir priežastis. Lietuvių tauta darbšti, teisinga ir religinga, todėl užsitarnavo mano didžiausios meilės. Aš laukiau tartum atpildo, jau nesakau revoliucinio išstojimo, bet savo tautos laisvės. Duota [ji][5], ir kas gi? Vargšė liaudis tik pakeitė poną — netgi blogiau, nes ponas, kad ir koks būtų blogas, prireikus duodavo duonos, o dabar nors mirk — negausi. Mokesčiams turi atiduoti paskutinę pagalvę, o jei nėra už ką nupirkti raštininkui ir viršaičiui degtinės — laukia bausmė. O ką administracija? Ar ji rūpinasi? Tik tiek, kad galėtų lupti. Ispravnikui[6] ir pristavas[7], ir penkiašimtininkas turi sumokėti piniginę duoklę. O šie tik ir žiūri, kad būtų galima prikibti prie gyventojų, ypač prie paprastos liaudies. Neklausia, turi ar ne — privalai [sumokėti] tiek, kiek paskirs.

Kalba, kad viešpatauja Aleksandras II. Netiesa. Viešpatauja valdininkai, baigiant šimtininku parapiniame miestelyje. Šimtininkas ir penkiašimtininkas[8] duoda p[onui] pristavui ne tiktai pinigines dovanas, [jam dargi] lieka ir vaikų išmokslinimui, ir gyvena [jis] geriau už vidutinį Lietuvos dvarininką. Jeigu р[onas] pristavas ar penkiašimtininkas, nekalbant jau apie ispravniką, nori ką išplėšti, tai pradeda nuo to, kad ima rodyti savo valdžią — mušimu rodo, o jeigu tai bajoras ar ponas — garbės plėšimu. Ar yra kur kreiptis ir pasiskųsti šia plėšikiška valdžia? Ponui ir bajorui [ir] tai sunku, o kur jau ten vargšei mano liaudžiai? Štai eina ir verkia. Grįžta į savo dūminę pirkelę, dažnai neturi kuo numalšinti alkį, o čia mėlynės rodo, kad neturėjo iš ko sumokėti dešimtininkui mokesčių. Ir tai [būna] priežastis [to], kad daugelis pradeda užsiimti vagystėmis, nes sumokėti reikia, o nėra iš ko.

Ar aš galėjau [to] nepastebėti ir nelaukti ateities, kurią mačiau revoliucijoje? Atėjo laikas revoliucijai, ir buvo duota laisvė. Laisvėje matau liaudį visuomet varganą, nes už duonos kąsnį, gaunamą iš žemės, ji turi keliasdešimt metų mokėti pagalvės mokestį... Savo teisės [žmonės], nuo seniai būdami tamsūs, negali suprasti. O revoliucija manifestu duoda (žemę į nuosavybę žmonėms be tikybos skirtumo) ir tuojau vykdo. Protas man sakė, kad aš turiu imtis to, kas yra, o ne to, kas bus po 40 metų, kaip skelbia manifestas.

Mišių knyga (mišiolas) su A. Mackevičiaus ranka darytu įrašu 1863 m. sukilimo muziejuje Paberžėje.

G. Ilgūno/Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka

Įvyko, liaudis pajudėjo — revoliucija įsiliepsnojo... Pagaliau pamažu atslūgo, nes viršininkai nesugebėjo nuvesti iki liaudies [revoliucijos]. Prasideda nauja nelaimė ir visuotinė nelaimė. Paskirtieji kariniai viršininkai, atrodo, tik tam siųsti, kad Rusijos vyriausybę padarytų išvis nekenčiamą. Beveik kiekvienas iš šitų ponų karinių viršininkų mano, kad dabar patogus metas praturtėti ir, vienas po kito atvykdami, stengiasi pralobti, apgauti vyriausybę, o mano vargšę tėvynę nustumti į visišką neviltį. Pavyzdžiui, р[onas] karinis viršininkas nori apiplėšti dvarininką, — siunčia žmogų arba kelis, perrengtus sukilėliais. Tie atsiklaupę prašo gelbėti juos, [sako] esą persekiojami ir alkani. Artimo meilė, o ne patriotizmas liepia duoti duonos. Kai tik tai padaryta, prisistato kareiviai, žiauriai sumuša tarnus, šeimininkus areštuoja, o dvarą sekvestruoja[9]. Tai įvykdęs karinis viršininkas praturtėja bent keletu šimtu rublių sid[abru], o iždas — vos šimtąją dalimi nuo sekvestro. O viena ir kita taip teisinga, kaip kad pakelėje užpuldinėjančio plėšiko pasiskelbimas teisiu.

Beveik visi dvarai yra sekvestruoti šitaip. Nori pristavas pasirodyti ir doras, ir turėti pinigų? Štai patikimas būdas: paskelbia, kad sudegins kaimą ar bajorkaimį, o gyventojus perkels į Rusiją; kartu pataria surinkti tam tikrą pinigų sumą, kurią esą pasiųs aukštesniajai gubernijos vadovybei. Tie vargšai, nematydami apgaulės, skolinasi, sudeda [pinigus] ir tam tikram laikui lieka laisvi. Užtenka pasakyti, kad nutrūktgalviai iš kartuvių ne blogesni už daugelį tų, kuriuos vyriausybė paskyrė viršininkais. Kiekvienas atvyksta vos apsirengęs, o grįžta turtingas. Verslas [šis] taip apsukriai vykdomas, kad ten, kur gana sunku, [ir tai] surandamas pajamų šaltinis. Antai p. viršininkas Kaveras[10] paprastą kryželį nuo rožančiaus pas p. Šiling pripažino revoliuciniu ir įsakė sumokėti 25 rb s[idabru], o kadangi ji neturėjo su savimi, teikėsi išplūsti [ją] kaip paskutinę ir liepė vesti į kalėjimą, bet žydas išgelbėjo, paskolindamas reikalaujamą sumą. Tauginį [už tai], kad jis neva davęs rinkliavai, suėmė, o kai tik sumokėjo 500 rb s[idabru], paleido. Ir Klovanskis[11], kai nori išplėšti pinigų, tai įsako gyventojui apžiūrėti, kiek galėtų kainuoti jo trobesiai, nes įsakys juos sudeginti. Tasai iš nevilties atiduoda daugelio savo darbo metų santaupas, kad tik išsaugotų pastatus.

Štai mano tėvynės padėtis. Sukilimas nutrūko su manimi. Ne dėl to, kad aš būčiau didis karys, bet kad liaudis tiki ir pažįsta mane, todėl aš ją galėjau sukelti. Nors aš ir suimtas ir sukilimas sustabdytas, bet jeigu vyriausybė nepakeis valdymo būdo, jei nesiliaus plėšusi gyventojų ir liejusi kerštą, atsiras kitas Mackevičius, ir ko aš nepadariau — sugebės užbaigti arba ilgam pratęsti visuotinę nelaimę.

Besimeldžiantys sukilėliai, 1863 m.

Lietuvos valstybės ypatingojo archyvo nuotrauka

Mums nesuprantama, nejaugi Rusija neturi kitų valdininkų mano kraštui, išskyrus pačius nesąžiningiausius? Nejaugi toji mano tauta tokia nelaiminga, jog jai, be nevilties, nieko nebelieka iš tautų likimo? Betgi tai keliamilijoninė tauta. Ir tauta verta jau ne Dievo, bet vyriausybės, kad ir Rusijos, globos, nes iki pamatų nesugadinta, nors administracinė valdžia ir stengiasi ją sugadinti.

Tokios buvo mano sukilimo priežastys ir pagalbinės priemonės, kuriomis 10 mėnesių buvo palaikomas Lietuvos sukilimas. O kad mano pažiūros teisingos, tvirtinu dabar, kaip žmogus, kuris žinojo, ką daro, kada darė ir kas jo laukia, jeigu nepavyks.“

Parengė Simonas Bendžius


[1] Boleslovas Dluskis (slap. Jablovonskis, 1826-1905) – gydytojas, dailininkas, Lietuvos judėjimo komiteto narys, Kauno gubernijos sukilimo organizatorius (iki Z. Sierakausko arvykimo). Sukilimo metu vadovavo sukilėlių būriams Žemaitijoje. 1864 m. pavasarį pasitraukė į užsienį.

[2] Boleslovas Koliška (1836-1363) – Lydos apskrities bajoras, Maskvos universitete studijavo teisę, Italijoje (Genujoje) lankė karo mokyklą. Vadovavo sukilėlių būriui Kauno apskrityje ir kartu su kitais būriais dalyvavo daugelyje kautynių. Mūšyje prie Biržų pateko į nelaisvę ir karo lauko nuosprendžiu pakartas Vilniuje. Laikėsi demokratinių pažiūrų, rėmė reikalavimą aprūpinti valstiečius žeme be jokios išpirkos.

[3] Liucijonas Toločka – Ukmergės apskrities dvarininkas. Judėjimo komiteto Kauno gubernijoje dalyvis, sukilėlių būrio vadas. Po sukilimo pasitraukė į užsienį.

[4] Laiškas greičiausiai rašytas jau pasibaigus A. Mackevičiaus teismo procesui, 1863 m. gruodžio 10 d.

[5] Turima omenyje 1861 m. valstiečių žemės reforma.

[6] Ispravnikas – Rusijos imperijos apskrities policijos viršininkas.

[7] Rusijos imperijos miesto ar jo dalies policijos viršininkas.

[8] Šimtininkas ir penkiašimtininkas – atitinkamai 100 ir 500 kareivių viršininkas.

[9] Sekvestruoti – valstybės interesais uždrausti arba apriboti naudojimąsi ir disponavimą turtu.

[10] Majoras Kaveras 1863 m. liepos–lapkričio mėn. buvo Panevėžio apskrities karinis viršininkas.

[11] Turbūt kariuomenės dalinio vadas Klovainiuose (Panevėžio apskritis).