Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje esančio plakato su perlaužtu kryžiumi ir lietuvišku tekstu, kviečiančiu ginti katalikų tikėjimą nuo „maskolių”, atsiradimo istorija yra susijusi su 1863–1864 m. sukilimo įvykiais. Mena paskutiniaisiais XIX a. šeštojo dešimtmečio metais buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse sustiprėjusias valstybės atkūrimo viltis, visuomenės pakilimą, ginkluotos kovos išvakarėse prasiveržusį patriotinių manifestacijų sąjūdžiu. Vienas iš šio sąjūdžio bruožų – glaudus ryšis su Katalikų Bažnyčios religinėmis apeigomis ir religinės simbolikos naudojimas. Eisenose buvo nešami kryžiai, plaikstėsi bažnytinės vėliavos.

Demonstracijų dalyviai patriotinius himnus giedodavo pramaišiui su religinėmis giesmėmis. Protestuota prieš Rusijos imperijos po Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų aneksuotose teritorijose vykdomą politiką, kelti laisvės ir valstybės atkūrimo šūkiai. Sąjūdis, prasidėjęs 1860 m. demonstracijomis Varšuvoje, netrukus apėmęs kitas Lenkijos Karalystės vietoves, sąjūdis 1861 m. pasiekė ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. 1861 m. vasario–balandžio mėnesių Varšuvos įvykiai, per kuriuos demonstrantų susidūrimas su imperijos kariuomene baigėsi kruvinomis aukomis, turėjo įtakos patriotinio sąjūdžio plėtrai ir suintensyvėjimui. Tuomet per vasario 27 d. demonstraciją žuvo penki eisenos dalyviai, balandžio 8 d. aukų skaičius buvo apie pora šimtų (kitais duomenimis šį skaičių viršijo). Buvo išniekintas ir demonstrantų neštas kryžius. Amžininkų liudijimu, per susirėmimus su kariuomene į gatvės grindinį atsitrenkęs medinis kryžius lūžo ties kryžma. Sužalota buvo ir Nukryžiuotojo figūra. Po šių masinių žudynių pradėta nešioti gedulą. Perlaužtas kryžius, dar iki prasidedant ginkluotam sukilimui, tapo išraiškingu katalikybės persekiojimo ženklu. Turint omenyje, kad kryžius krikščioniui – ir mirties, ir išganymo, taigi galutinės pergalės ženklas, tai buvo ir buvusios Abiejų Tautų Respublikos kovos už laisvę, už Katalikų Bažnyčią simbolis, telkęs ir jungęs įvairių socialinių sluoksnių gyventojus. Pastebėtina, kad kryžius (taip pat ir perlaužtas) kaip itin paveikus simbolis naudotas tiek patriotinių manifestacijų, tiek sukilimo metais.

Šaukėnų plakatas su lietuvišku kreipimusi į brolius žemaičius. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Prie 1862 m. plakato ištakų

Pretekstas lietuviškam plakatui su perlaužtu kryžiumi atsirasti – 1861 m. kruvinų Varšuvos įvykių aukų metinės. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose esantis plakatas yra vienas iš tų, kurie 1862 m. pirmoje pusėje platinti Šiaurės Žemaitijoje, vietovėse aplink Šiaulius, vykstant 1861 m. Varšuvos demonstracijų aukų metinių minėjimams tiek Lenkijos Karalystėje, tiek buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Šiuo metu turimais duomenimis iš viso tokių plakatų būta vienuolika. Klijuoti ant bažnyčių išorinių sienų ar durų. Šių dienų terminais, platinti tuomet originalai – ranka piešti ir išrašyti egzemplioriai. Apie analogiškų plakatų platinimą 1862 m. kitose vietovėse nėra žinoma. Tad Žemaitijoje 1862 m. platinti plakatai su perlaužtu kryžiumi šiuo požiūriu yra unikalus 1863–1864 m. sukilimo istorijos reiškinys, vaizdžiai iliustruojantis taip pat ir to meto komunikacijos būdus bei formas.

Rusijos imperijos valdžia plakatus vertino kaip antivyriausybinės veiklos apraišką, nusikalstamos veikos įrodymą. Plakatai nedelsiant vietos valdžios būdavo nuimami. Tačiau neplėšyti ir nenaikinti. Pagal tuometinį imperinį administracinį skirstymą vietovės, kuriose platinti plakatai, buvo Kauno gubernijos teritorija, tad apie įvykdytą „nusikaltimą“ pirmiausia būdavo informuojamas Kauno gubernatorius. Pastarasis savo ruožtu apie „pavojingą“ radinį pranešdavo aukštesnėms imperijos instancijoms. Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu plakatai kopijuoti (kryžiaus atvaizdai litografuoti, lietuviški tekstai versti į rusų kalbą) ir tokia medžiaga siųsta į Sankt Peterburgą aukščiausiajai valdžiai. Nuo pat pirmojo plakato nuėmimo (buvo iškabintas Šiauliuose kovo 4 d.) dėtos pastangos išaiškinti plakatų rengėjus ir platintojus. Taip susiformavo dokumentų masyvas, teikiantis duomenų plakatų platinimo istorijai. Skamba paradoksaliai, tačiau imperijos pareigūnų plakatams suteiktas nusikalstamos veikos įkalčio statusas, prisidėjo prie to, kad dalis jų išliko iki mūsų dienų.

Nežinomas fotografas. „Katedros aikštė“. 1863 m.

Šaukėnų plakato istorijos štrichai

Lietuvos nacionalinio muziejaus turimas plakatas buvo išklijuotas ant Šaukėnų bažnyčios sienos iš lauko pusės auštant 1862 m. kovo 19 d. Kaip žinoma, tądien pagal Katalikų Bažnyčia liturginį kalendorių švenčiama Šv. Juozapo iškilmė. Be to, Šaukėnuose XIX a. per Šv. Juozapą kasmet vykdavo viena iš keturių miestelio metinių mugių, sutraukdavusi gyventojus ne tik iš aplinkinių, bet ir tolimesnių vietovių. Dažnas atvykęs į turgų dalyvaudavo ir pamaldose. Tad 1862 m. kovo 19 d. tiek miestelyje, tiek parapijos bažnyčioje žmonių buvo daugiau nei įprastai. Akivaizdu, kad diena klijuoti plakatą pasirinkta labai apgalvotai. Popieriaus lakšto (86x63,5cm) su ruda spalva nuspalvintu perlaužtu kryžiumi ir ryškiomis, imituojant spausdintas, raides išrašytu tekstu nebuvo galima nepastebėti. Kiek tąkart į pamaldas atėjusiųjų spėjo jį perskaityti – klausimas atviras. Tačiau tokių tikrai nebuvo daug. Ir ne tik todėl, kad dauguma teksto nebūtų gebėję perskaityti. Jau 7 val. ryto radinys buvo ant Šiaulių miesto policijos viršininko – gorodničiaus – stalo. Taigi, buvo nuimtas dar su tamsa. Raštu su grifu „slaptai“ pranešdamas Kauno gubernatoriui apie miestelio šimtininko nuimtąjį plakatą gorodničius pateikė ir jo teksto perrašą: „Broliai Žemaičiai. O tai Kristus sukapotas maskolių Varšuvoj 1861 metuose 8 balandžio. Tada užmušė be skaitliaus žmonių, vieną kunigą ir nuplėšė bažnyčias. Dėlto šaukiatės prie Dievo, kad išgelbėtų nuo maskolių neprietelių vieros mūsų.“ Tai buvo pirmas, tačiau anaiptol ne vienintelis, šio Šaukėnuose rasto plakato imperijos valdininkų darytas teksto perrašas. Tuo pačiu raštu gorodničius gubernatorių informavo, jog, nepaisant paieškų, nenustatyta, kas plakatą galėjo iškabinti. Rašė įsakęs paieškas tęsti. Tačiau nei Šaukėnų, nei kitų vietovių ant parapijos bažnyčios išorinių sienų iš po nakties atsirandančių plakatų autorius/iai taip ir nebuvo išaiškinti. Platintojų taip pat nerasta. Tad ir Šaukėnų, ir kitų vietovių 1862 m. plakatų, dailės istorikų pagrįstai priskiriamų pirmiesiems lietuviškiems plakatams, autorystės mįslė kol kas neįminta.

Šaukėnų plakato „kelionės“

Kauno gubernatoriui Šaukėnuose rastąjį plakatą persiuntus Vilniaus generalgubernatoriui, vidaus reikalų ministrui buvo išsiųsta jo kopija su teksto vertimu. Originalas liko vienoje iš generalgubernatoriaus kanceliarijos Politinio skyriaus bylų. 1898 m. Vilniuje įkūrus Muravjovo muziejų, Politinio skyriaus dokumentacija perduota naujai įkurtajam muziejui. Drauge su kitais dokumentais čia pateko ir byla su plakatais, tarp kurių buvo ir Šaukėnų egzempliorius.

Muziejus užėmė dalį Viešosios bibliotekos skaityklos ir nors lankytojams duris oficialiai atvėrė 1901 balandžio 17 d., tačiau dėl vietos stokos ekspozicija buvo menka. Galimybė įrengti išsamesnę ekspoziciją atsirado, kai 1904 m. generalgubernatoriaus rūmų (dabar Prezidentūra) kieme muziejui buvo paskirtos patalpos, Muravjovo generalgubernatoriavimo laikais naudotos kaip rūmus saugojusių žandarų būstinė. Muravjovo muziejaus veikla ypač pagyvėjo, kai jam vadovauti 1912 m. buvo paskirtas Aleksandras Milovidovas. Jau pirmaisiais savo darbo metais Milovidovas spaudai parengė 1863 m. sukilimo ir priešsukiliminio laikotarpio dokumentus. Pirmoji knyga kaip leidinio „Vilenskij Vremiennik“ I tomo pirmoji dalis buvo išleista 1913 m. Tarp kitų dokumentų šioje knygoje pirmąkart publikuotos dviejų 1862 m. Žemaitijoje platintų plakatų reprodukcijos. Specialiai leidiniui buvo užsakytos ir pagamintos spalvotos litografinės jų kopijos. Vienas Milovidovo publikuotų plakatų yra Šaukėnuose kovo 19 d. rastasis.

Vilniaus karinis gubernatorius Michailas Muravjovas. XIX a. antra pusė. Šaltinis: LCVA

Šaukėnų plakatas tampa eksponatu

Milovidovo iniciatyva 1913 m. pradžioje dalis generalgubernatoriaus kanceliarijos archyvinių bylų, kuriose buvo ir ikonografinės medžiagos bei daiktinių 1863–1864 m. sukilimo artefaktų, buvo perkeltos į muziejaus eksponatų padalinį. Tarp tokių buvo ir byla su perlaužto kryžiaus plakatais. Byloje buvę plakatų originalai, tarp jų Šaukėnų, buvo įrašyti į muziejaus eksponatų padalinio inventorinę knygą. Pastarojoje lakoniškas 1913 m. balandžio 4 d. įrašas byloja apie Šaukėnų egzemplioriaus įtraukimą į muziejaus eksponatų registrą. Taip Šaukėnų plakatas tapo eksponatu.

Panašu, kad eksponuotas nuolatinėje Muravjovo muziejaus ekspozicijoje. Tačiau tai netruko ilgai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, planuota muziejuje saugomo Vilniaus generalgubernatorijos Politinio skyriaus dokumentų ir muziejaus rinkinių evakuacija. Jau 1914 m. rugsėjo mėnesį Milovidovui buvo nurodyta muziejuje saugotus dokumentus ir daiktinius eksponatus parengti išvežimui į Maskvą. Rugsėjo pabaigoje svarbesni muziejuje saugoti dokumentai bei eksponatai buvo baigti pakuoti į 90 maišų, svėrusių apie 400 pūdų. Nors evakuacijai buvo pasiruošta, tačiau 1914 m. maišai su dokumentais ir eksponatais nebuvo iš muziejaus išgabenti. 1915 metų pavasarį vėl rengtasi muziejaus rinkinius išvežti. Nurodyta vertingesnius dokumentus paslėpti saugiose vietose. Ta aplinkybė, kad Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus dalis muziejuje buvusių dokumentų buvo perduota į Vilniaus valstybinį archyvą, teikia pagrindą prielaidai, jog dalis muziejaus rinkinių tuomet galėjo būti išgabenti į Vilniuje ar Vilniaus apylinkėse tam tikslui įrengtą slėptuvę. Muziejaus dokumentai ir eksponatai, dar 1914 m. supakuoti į maišus, 1915 m. vasarą buvo išvežti į Maskvą, į Rumiancevo muziejų. Šaukėnų plakatas į Maskvą tuomet, atrodo, nebuvo išvežtas.

Atvirukas 50-ųjų sukilimo metinių proga, 1913 metai

Kada ir kaip Šaukėnų plakatas pateko į Lietuvių mokslo draugijos rinkinius – neaišku. Tarp Draugijos valdybos dokumentų yra išlikęs draugijos turimus spaudinius 1929–1933 m. restauruodavusio knygrišio Klemenso Kaminsko raštelis. Jame rašoma: „1933 m. kovo 8 d. iš LMD paėmiau sutaisyti lenkmečio laikų plakatą „Brolej Žemaičiaj“, kurį sutaisytą pasižadu grąžinti 1933 m. kovo mėn. 11 d.“ Kaminskui plakatą sutvarkius, jis, tikėtina, vėl buvo padėtas tarp spaudinių. Apie tai, kad Draugija plakatą būtų eksponavusi, nežinoma. Tad Šaukėnų plakato kaip eksponato istorija, prasidėjusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nutrūksta iki pat pirmųjų pokario metų jau po Antrojo pasaulinio karo. 1947 m. Vilniuje, tuomečio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) patalpose, Vileišių rūmuose, buvo įkurtas Literatūros muziejus. Į šio naujai įsteigto muziejaus eksponatų registrą buvo įtrauktas ir Šaukėnų plakatas. Mažai tikėtina, kad plakatas tuomet būtų buvęs muziejaus ekspozicijoje. Vien tik kryžiaus, tegu ir perlaužto, atvaizdas, ir juolab tekstas, kviečiantis į kovą su „maskoliu“, galėjo tapti pretekstu muziejų apskritai uždaryti.

Naujas Šaukėnų plakato kaip muziejinio eksponato istorijos etapas prasidėjo XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Tuometis Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kurio struktūroje kurį laiką veikė minėtasis Literatūros muziejus, 1970 gruodžio 15 d. aktu Šaukėnų plakatą nurašė ir perdavė jį tuometiniam Istorijos-etnografijos muziejui (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus). Plakatas buvo įtrauktas į šio muziejaus eksponatų sąrašus ir gavo naują inventorinį numerį. 1987 m. plakatas buvo restauruotas. Spėtina, netrukus po to tapo vienu iš šio muziejaus nuolatinės ekspozicijos eksponatų. Tad XX a. pradžioje prasidėjusi Šaukėnų plakato, kaip eksponato, istorija tęsiasi. Ar pavyks kada nors detaliai atskleisti šio plakato atsiradimo aplinkybes, įvardyti autorių, pagaliau nuosekliai papasakoti jo, kaip eksponato, istoriją – klausimai be atsako. Nepaisant to, ne vieną paslaptį saugantis plakatas nūnai vaizdžiai primena XIX a. Lietuvos kovas už laisvę.