Jano Matejko paveikslas „Lenkija 1863 metais“.

Ko siekė 1863–1864 m. sukilimo dalyviai? Dėl ko jie sutarė, o dėl ko nuomonės išsiskyrė? Ar jų idėjose matyti vienokių ar kitų užuominų apie etninių ir politinių tapatybių formavimąsi? Kodėl sukilimo atminimas mums svarbus šiandien? Į šiuos ir kitus klausimus atsako istorikas DARIUS STALIŪNAS.

Už kokią, kieno ir kurią valstybę kovojo 1863–1864 metų sukilėliai? Ar jie turėjo vieną idėją, ar buvo skirtingos grupės ar partijos jų viduje?

Klausimas paprastas, o atsakymas – sudėtingas. Buvo dalykų, dėl kurių visi sukilėliai sutiko, pavyzdžiui, kad jie kovoja siekdami išsivaduoti iš Rusijos imperijos. Kad sukilimas prasideda Varšuvoje, o prie jo jungiasi ir sukilėliai Lietuvoje, rodo, jog tam tikrų bendrų tikslų jie tikrai turėjo. Buvo kalbama apie Lenkijos atkūrimą išsivadavus iš Rusijos imperijos. Žinoma, Lenkija buvo suprantama kaip Abiejų Tautų Respublikos valstybė, kuri tuo metu jau dažnai vadinta ne Lenkija ir Lietuva, bet kalbėta apie trinarę valstybę – Lenkiją, Lietuvą ir Rusią. Šios sąvokos dabar pakitusios. Pirma, kai kalbame apie anuometinę Lenkiją, omeny turime vadinamąją kongresinę Lenkiją arba tą Lenkijos dalį, kuri buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Kai kalbame apie Lietuvą, tai buvo istorinė Lietuva, vadinasi, etnografinė Lietuva ir etnografinė Baltarusija. Rusia buvo dalis dabartinės Ukrainos. Štai tokia trinarė ta valstybė buvo matoma.

Sukilėlių palikti dokumentai – atsišaukimai ir laikraščiai – rodo, kad jie bandė kovoti už bendrą valstybę. Tai rodo ir smulkios detalės: Varšuvoje sukilėliai 1863 metų sausio 22 dieną paskelbė atsišaukimą, iš esmės tą patį atsišaukimą pakartojo Lietuvos sukilimo vadovybė Vilniuje. 1863 metais Lietuvos sukilėlių vadovybė buvo pervadinta į Lietuvos provincijų vykdymo skyrių. Šis pavadinimas rodo, kad sukilėliai Lietuvoje buvo pavaldūs Varšuvai.

Vis dėlto dar prieš sukilimą prasidėjo nesutarimai tarp jo rengėjų Varšuvoje ir Vilniuje. Sukilėliai Lietuvoje, ypač radikalusis sparnas, norėjo turėti tam tikrą autonomiją. Prieš sukilimą dalis radikalų kalbėjo apie tai, kad Lietuva, Baltarusija ir Ukraina galėtų apsispręsti, su kuo nori būti – ar su Lenkija, ar su Rusija. Sugautų sukilimo vadų parodymuose irgi kalbama apie tai. Kiek čia buvo taktinių sprendimų, siekiant kitų tikslų, sunku pasakyti. Minčių apie autonomiją sklandė, tačiau nebuvo jokios didesnės visuomenės grupės už, pavyzdžiui, Lietuvos atskirumą. Tam tikra autonomija – taip, bet sunku įsivaizduoti netgi atskirą Lietuvos, kaip LDK žemių, valstybingumą. Apie modernią Lietuvą ar apie modernią Baltarusiją sukilimo kontekste nereikėtų kalbėti.

Arturo Grotgero piešinys „1863 m. sukilimas“ (1863 m.)

Minėjote sukilėlius radikalus, koks buvo jų radikalumas? Tai nėra nacionalinio ar demokratinio sąjūdžio radikalizmas?

Sukilimo vadovybėje paprastai išskiriamos bent dvi grupės – baltieji, konservatyvusis sparnas, kurį sudarė daugiausia dvarininkai, visų pirma norėję susitarti su imperine valdžia, o kai nepavyko susitarti, jie buvo linkę paremti sukilimą. Turbūt geriausiai žinomas šios grupės atstovas – Jokūbas Geištoras. Jie tikėjosi ne masių sukilimo, o užsienio valstybių intervencijos. Jų programa socialine prasme, klausimais, susijusiais su žemės nuosavybe, išpirka už žemę ir panašiais dalykais, buvo mažiau radikali – jie nenorėjo keisti socialinių santykių. Jų įsivaizdavime Lietuva buvo glaudžiai susijusi su Lenkija.

Raudonieji norėjo į sukilimą įtraukti valstiečius, dalis galvojo, kad valstiečiai galėtų būti pagrindine sukilimo jėga. Dauguma nematė galimybių susitarti su imperine valdžia, mažiau pasitikėjo užsienio intervencija, galvojo apie masių sukilimą, dėjo didelių, kaip vėliau paaiškėjo – nepagrįstų, vilčių į sukilimą Rusijoje. Raudonųjų stovykloje buvo ir radikalesnių pasisakymų apie tam tikrą Lietuvos savarankiškumą ir apie įvairių etninių kultūrų teises, taip pat ir baltarusių kalbos teises.

Darius Staliūnas

Evgenios Levin nuotrauka

Ar tai reiškia, kad baltarusiai imami suvokti kaip atskira etninė grupė?

Nieko ypatingo šia prasme neįvyko, daugiau tai kuria šiuolaikinė baltarusių tautinė mitologija. Baltarusiškai kalbančių valstiečių buvo ir yra, nauja tai, kad sukilėliai, taigi elitas, kreipiasi į baltarusius baltarusių kalba. 1862 metų vasarą pradėtas leisti laikraštis, ir baltarusiai valstiečiai agituojami jungtis prie sukilimo. Nieko daugiau kaip teisių baltarusių kalbai ten nėra. Baltarusijos kaip politinio subjekto sukilime nematome.

Kuo įdomūs Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas – žymieji sukilimo vadai, kurie bus palaidoti?

Tiek Z. Sierakauskas, tiek K. Kalinauskas, neabejotinai žinomiausi, didžiausią įtaką sukilimui padarę vadai, priklausė raudonųjų stovyklai, nors su Sierakausku ir ne taip viskas paprasta. Z. Sierakauskas buvo kilęs iš Voluinės, dabartinės Ukrainos, tuo metu Rusios. Jo senelis dalyvavo Kosciuškos sukilime, o tėvas žuvo per 1830–1831 metų sukilimą. Sierakauskas darė karjerą Rusijos kariuomenėje, buvo pastebimas kaip perspektyvus karininkas. Jis ne tik teikė pasiūlymų dėl to, kaip reikėtų reformuoti tam tikrus Rusijos kariuomenės aspektus, bet ir kai kuriems imperinio elito nariams kalbėjo apie tai, kaip reikėtų reformuoti Rusijos imperijos valdymą Lenkijos Karalystėje ir istorinėse LDK žemėse, tuo metu vadintose Šiaurės Vakarų kraštu. Jis siūlė gana radikalių reformų, iš esmės kultūrinę autonomiją tam kraštui, politinę savivaldą, o gal jo pasiūlymus galėtume apibūdinti ir kaip politinę autonomiją. Šiuo atžvilgiu apeliavimas į Rusijos valdžią rodo, kad jis nebuvo toks jau didelis radikalas, nes matė ir galimybę pasiekti tikslų ne per sukilimą, bet reformuojant Rusijos imperijos valdymą.

Stanislawas Witkiewiczius „Sužeistas sukilėlis“ (1881 m., Varšuvos nacionalinis muziejus)

K. Kalinauskas neabejotinai priklausė raudonųjų radikalų stovyklai, labiausiai buvo paveiktas savo brolio, kuris jį Peterburge įtraukė į revoliucinę veiklą. Jis, kaip jau minėjau, bandė įtraukti valstiečius į sukilimą.

Jau XX a. pradžioje K. Kalinauskas buvo paverstas baltarusių tautiniu didvyriu, dabar Baltarusijoje yra daug visuomenės veikėjų ir net istorikų, kurie jį bando parodyti kaip baltarusių nacionalinį herojų. Tačiau, pasižiūrėję į sukilimo kontekstą ir Kalinausko tekstus, modernaus baltarusiškumo ten nerasime. Viena problema yra ta, kad istorikai tiksliai nežino, kurie tekstai yra Kalinausko, o kurie – kolektyvinis darbas. Dėl kelių tekstų, pavyzdžiui, rašytų kalėjime, aišku, kad tai jo autorystė. Bet, pavyzdžiui, dėl publikacijų laikraščiuose yra abejonių, ar tikrai visi tekstai, kurie priskirti jam, yra jo rašyti. Kai kuriuose tekstuose Kalinauskas baltarusių valstiečius vadina tauta, bet tai nebūtinai reiškia, kad jis tautą supranta kaip politinį suverenumą galintį turėti subjektą. Jam rūpi baltarusių valstiečių socialinė būklė, švietimas, apskritai gerovė, bet iš kitų tekstų matome, kad jis yra ir LDK tradicijos tęsėjas, o kovodamas už Lenkiją taip pat yra ir lenkas. Daugybė tapatybių galėjo tilpti vieno žmogaus galvoje.

Visi sugautieji sukilimo vadai buvo tardomi. Z. Sierakauskas parodymų iš esmės nedavė. Jis pasakė tik tam tikrus biografinius dalykus apie save, bet jo sveikatos būklė jau buvo labai sunki. Jis reikalavo, kad jo raštas apie tai, kaip reikėtų reformuoti Šiaurės Vakarų kraštą, būtų pridėtas prie jo bylos, tarsi norėjo pakartoti tuos pasiūlymus, kuriuos buvo išsakęs prieš keletą metų. K. Kalinauskas irgi parengė tokį dokumentą, kurį istoriografijoje kartais kolegos vadina „politiniu testamentu“, kuriame sakė, kad nuotaikos Lietuvoje daugiausia priklausys nuo to, kaip šį kraštą valdys Rusijos imperija. Labai panašius parodymus davė ir Antanas Mackevičius, kuriam mirties bausmė buvo įvykdyta Kaune, jis irgi sakė, kad jei Rusija duos vietininką ir pakeis savo valdymą, tai Lietuvos gyventojai bus iš esmės lojalūs Rusijos imperijai. Visi jie jau žinojo, kas jų laukia, bet vis tiek matė būtinybę nusiųsti valdžiai tokią žinią.

Ar tai reiškia, kad carinė valdžia jiems nebuvo blogis, su kuriuo iš principo negali susitaikyti? Tiesiog buvo bandoma išsireikalauti autonomijos, geresnio sugyvenimo būdo?

Ne, taip sakyti būtų pernelyg drąsu. Imperinės Rusijos valdžia buvo laikoma priešu. Pavyzdžiui, Antanui Mackevičiui imperinė valdžia buvo bloga ne tik dėl to, kad ji užgrobė svetimą kraštą ir šitas kraštas neturi politinio savarankiškumo, bet dar ir todėl, jog ji ekonomiškai išnaudoja valstiečius ir persekioja Katalikų Bažnyčią. Mackevičiui greičiausiai atrodė, kad socialiniai ir religiniai klausimai svarbesni net už politinius.

Ignaco Drevnovskio būrys Sausio sukilimo metu 1863 m.

Kodėl LDK ir ATR tradicijų paveldas mus pasidarė svarbus šiandien? Pavyzdžiui, tarpukariu juo nelabai domėtasi.

Tarpukariu sukilimai buvo svetimas paveldas – negalėjo būti kitaip. Tarpukariu labiau nei XIX a. lenkai buvo žymiai didesni priešai dėl Vilniaus klausimo. Kita vertus, vis dėlto buvo net istorikų, kurie sukilimą laikė svarbiu, pavyzdžiui, Augustinas Jonulaitis, buvo daug vietinių iniciatyvų, pastatyti net keli paminklai, tiesa, jie dažnai turėdavo dvejopą funkciją: jie atmindavo sukilėlius ir 1918 metus. Bet iš esmės sukilimas buvo laikomas lenkmečiu iki pat sovietmečio.

Dabar turime dvi aplinkybes kurios padaro sukilimą matomą. Pirmiausia 2013 metais buvo sukilimo jubiliejus, tuomet buvo daug kalbama, o dabar – ir palaikų atkasimas. Kai randamas sužadėtuvių žiedas, padedantis identifikuoti prieš 150 metų mirusį asmenį, kuris dar buvo ir labai svarbus istorinis veikėjas. Tai įdomu ir žmogui, kuris nesidomi istorija. Įdomu sekti, kaip atpažįstami palaikai – naudojamos nuotraukos, antropologiniai tyrimai, genetika arba sužadėtuvių žiedas.

Tai yra toks istorinis įvykis, kuris, mano galva, netaps labai svarbia atminimo vieta. Dabar apie jį kalbama, bet dėl ko kovojo sukilėliai, dauguma lietuvių nepasakytų arba pasakytų klaidingai. Viena vertus, dėl to, kad nėra taip lengva atsakyti į tą klausimą, antra vertus, paprastas atsakymas, jog sukilėliai kovojo už bendrą Lenkijos, Lietuvos ir Rusios valstybę, negali būti svarbus dabartiniam lietuviui tiek pat, kiek LDK istorija ar XX a. istorijos problemos. Manau, kad praėjus iškilmėms dėmesys sukilimui savaime pasitrauks į antrą planą, užleis vietą diskusijoms apie naujus partizanų palaikų atkasimus, apie iš užsienio valstybių ateinančias naujas istorijos interpretacijas ir panašius dalykus.