Režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Mūsiškiai“ repeticija. Arvydo Gudo nuotrauka

Tikimasi, kad didelio susidomėjimo sulaukusi Artūro Areimos spektaklio „Mūsiškiai“ premjera sumažins žmonių abejingumą holokausto temai ir paskatins juos diskutuoti apie šios tragedijos pasekmes mūsų visuomenėje.

„Mūsiškiai“ atspindi jau dvejus metus užduotą meninę kryptį, kurioje teatras – tai alternatyva kasdieniame žmogaus gyvenime, leidžianti pamatyti pasaulį ne tokiu įprastu kampu, pasiūlanti naujų požiūrio galimybių, atverianti kelius kitokiam buvimui šioje žemėje.

Andrius Jevsejevas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Idėja statyti spektaklį apie holokausto paveldą Lietuvoje išsivystė A. Jevsejevui perskaičius Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“: „Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų mano gyvenimas, jei vieną rytą pabudęs suprasčiau, kad trečdalis mano draugų, bendradarbių ar kaimynų kažkur dingo, o jų namuose lyg niekur nieko apsigyveno kiti du trečdaliai mano pažįstamų, apsimetančių nieko nežiną.“

„Man „Mūsiškiai“ nėra apie santykius tarp dviejų tautų, – sako A. Jevsejevas. – Man tai yra istorija apie beprotišką kitoniškumo baimę visuomenėje, kuri vienalytė būna turbūt tik žiauriausios tironijos sąlygomis. Stebint aplink šio spektaklio pastatymą kilusias aistras, darosi panašu, kad diktatūros poreikis mūsų visuomenėje vis didėja. Ir tai mane gąsdina.“

Režisierius Artūras Areima. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Spektaklį pastatęs režisierius A. Areima apie visuomenės abejingumą kalba daugelyje savo kūrinių. Šis vidurinės kartos teatro menininkas nusprendė imtis holokausto temos, nes „būtent holokaustas ir yra viena didžiausių, žiauriausių žmogaus abejingumo apraiškų kitam žmogui, kitos tautos nariui, kitam, visame pasaulyje“.

„Matome, kad ši tema yra labai gyva ir skaudi šiandien, – sako A. Areima, – nes žmonės bijo apie tai kalbėti arba ginasi, nors niekas nėra asmeniškai nei puolamas, nei kaltinamas. Politikai, visuomenės nariai, kurie bijo šios temos, sukuria dar didesnį abejingumo lauką.“

Pjesę specialiai A. Areimos spektakliui rašė lenkų dramaturgas Michalas Walczakas, mėgstantis žaisti įvairiomis teatrinėmis tradicijomis, savo darbuose naudojantis sumanias metaforas ir netikėtus posūkius į siurrealizmą ir absurdą.

A. Areima vertina šio autoriaus kūrybą, prieš 11 metų debiutavo su jo pjese „Kelionė į kambario vidų“, o prieš kelerius metus Šiaulių dramos teatre pagal kitą jo kūrinį pastatė spektaklį „Kasykla“.

„Man Michalo kūryba, jo rašymo būdas, sukuriamo pasaulio laukas ir, žinoma, geras juodas humoras yra labai artimi, – teigia A. Areima. – Kartu tiesiogiai pradėjome bendrauti po „Kasyklos“ pastatymo Šiauliuose. Iškart radome bendrą kalbą ir šiltą abipusį ryšį, jausdami didelę pagarbą vienas kito kūrybai.“

Anot režisieriaus, kurdamas pjesę dramaturgas net tris kartus buvo atvykęs į Lietuvą susitikti akis į akį, aptarti būsimos pjesės temą, jos struktūrą. Kaip sako lietuvių menininkas, dirbant prie „Mūsiškių“ jiems labiausiai rūpėjo ne praeitis, o dabartis, ką žmogus išgyvena šiandien ir kaip jausis ateityje: „Pjesė ir spektaklis yra apie visuomenę, šiandien vis dar išgyvenančią holokausto aktą, ir vis dar besitęsiantį abejingumą dėl praeityje padarytų nepateisinamų veiksmų.“

Pats M. Walczakas, gimęs 1979 metais, yra kilęs iš Sanoko, vidutinio dydžio miesto Lenkijos pietryčiuose, turinčio tragišką žydų bendruomenės istoriją. Tad lenkų menininkas ėmėsi kurti pjesę apie holokausto paveldą Lietuvoje, nes jo paties miesto žydų istorija buvo pamiršta, nors iki karo beveik pusę miesto gyventojų sudarė žydai. Anot rašytojo, atminties problemos ir būdai perteikti juodąją istorijos pusę Lietuvoje yra panašios į lenkiškąsias.

„Prarastos atminties problema, juodosios skylės valstybės istorijoje ar juodoji herojų šalies įvaizdžio pusė Lenkijoje gerai žinoma, – sako dramaturgas. – Jano Tomaszo Grosso knygos, Tadeuszo Słobodzianeko ir Małgorzatos Sikorskos Miszczuk pjesės rodo, kaip literatūra ir teatras gali pasakoti apie tas juodąsias skyles ir ieškoti kalbos joms nusakyti“.

Dramaturgas skaitė knygos „Mūsiškiai“ vertimą į lenkų kalbą, vėliau ji tapo pjesės išeities tašku: „Skaitydamas ieškojau paradoksų, prieštaravimų, juodo humoro, kažko nestereotipinio holokausto istorijai. Ir radau skyrių apie Septintąjį fortą Kaune, kuris šiuo metu veikia kaip pramogų vieta vaikams. Vaikai yra labai svarbūs R. Vanagaitės knygoje, tad seku šią idėją... Vaikai pradeda atostogauti stovykloje. Linksminasi. Mokosi istorijos. Susiduria su praeitimi, – pasakoja M. Walczakas.

Anot dramaturgo, su režisieriumi jie aptarė bendrą idėją, bet rašymui jis turėjęs visišką laisvę, vėliau kartu aptarė keletą detalių, patobulinimų. „Aš jaučiu, kad A. Areima pasitikėjo mano intuicija, o aš pasitikiu juo kaip režisieriumi, vadovaujančiu pašėlusiai, drąsiai, protingų aktorių trupei. Aš žaviuosi jo nepriklausomybe ir jo komandos ryžtingumu“, – teigė Varšuvoje gyvenantis menininkas.

Pagal M. Walczako parašytą pjesę režisierius A. Areima sukūrė siaubo miuziklą, kuriame veikia vaikų choras. Anot dramaturgo, vaikai yra laukinė visuomenė, kuri išgyvena švietimo procesą – mokymąsi. Spektaklio veiksmas vyksta dabartyje, Kauno tvirtovės Septintajame forte, kur prieš aštuoniasdešimt metų buvo sušaudyti tūkstančiai žydų tautybės kauniečių. Nejaukioje, baugioje erdvėje esantys veikėjai mėgina gerai praleisti laiką.

Teatre pasigendantiems herojų ir gero pavyzdžio M. Walczakas sako: „Lenkų istorija mane moko, kad reikia būti atsargiam, kai kalba pasisuka apie herojus ir autoritetus. Aš esu linkęs išmokti mąstyti pats, o ne pasitikėti kažkokio autoriteto smegenimis. Kelti klausimus, mokytis mąstyti ir reikšti sudėtingiausias problemas – tai teatro erdvė. Teatras taip pat yra metaforų, grotesko ir simbolių laboratorija, čia įvyksta tikra bendrystė. Tad aš tikiu, kad menas ir teatras yra mokytojas.“

Spektaklio „Mūsiškiai“ rodymai Juozo Miltinio dramos teatre – lapkričio 23, 24 dienomis 18 valandą.

Kūrybinė grupė: režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas – Artūras Areima, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, kompozitorė – π, videomenininkai: Paulius Jakubėnas, Dinas Marcinkevičius, aktoriai: Giedrius Arlauskas, Valerijus Kazlauskas, Ligita Kondrotaitė, Karolis Legenis, Lolita Martinonytė, Andrius Mockus, Justina Nemanytė, Emilis Pavilionis, Agnieška Ravdo, Jolita Skukauskaitė, Akvilė Vitkūnaitė, Lukas Varanauskas.

JMDT informacija