Wikipedia.org nuotrauka

Pasak legendos, šventojo Kolumbano motina, laukdamasi jo, sapnavo pagimdžiusi saulę. Iš tikrųjų jis tapo garsiausiu ankstyvųjų Viduramžių airių ir visos Europos šviesuliu. Dėl Kristaus pasidarė keliautoju, evangelizavo Galijos gentis, darbavosi įvairiose Vakarų Europos šalyse.

Kolumbanas gimė 543 m. Leinsterio provincijoje, Pietvakarių Airijoje. Namie išlavintas puikių mokytojų, vedusių jį ligi artes liberales studijų, vėliau patikėjo save Kluen-Inis (Cluain-Inis) bendruomenei Šiaurės Airijoje, abato Sinelio vadovavimui; čia išsamiai studijavo Šventąjį Raštą. Būdamas maždaug dvidešimties metų, įstojo į salos šiaurės rytuose esantį Bangoro vienuolyną, kurio abatas Komgalas buvo dorybėmis ir asketiniu griežtumu pagarsėjęs vienuolis. Visiškai sutardamas su abatu, Kolumbanas uoliai pakluso griežtai vienuolyno drausmei ir gyveno melsdamasis, praktikuodamas askezę ir studijuodamas. Ten buvo įšventintas ir į kunigus. Gyvenimas Bangore ir vienuolyno pavyzdys padarė įtaką Kolumbano vienuolystės sampratai, kurią jis vėliau visą gyvenimą skleidė.

Misionieriškas liudijimas gyvenimu

Sulaukęs penkiasdešimties bei laikydamasis airiams būdingo asketinio „klajonių dėl Kristaus“ idealo, Kolumbanas drauge su dvylika palydovų paliko salą ir persikėlė į Europos žemyną misionieriauti. Turime prisiminti, kad dėl tautų iš Šiaurės ir Rytų migracijos ištisos Kristui jau laimėtos sritys buvo atkritusios į pagonybę. Apie 590 m. šis nedidelis misionierių būrelis pasiekė Bretanės pakrantę. Palankiai priimti Austrazijos (šiandienės Prancūzijos) frankų karaliaus, misionieriai tepaprašė nedidelio nedirbamos žemės rėželio. Jiems buvo atiduota visiškai sugriuvusi, apleista ir mišku užaugusi sena romėnų tvirtovė. Griežčiausio atsižadėjimo sąlygomis įpratusiems gyventi vienuoliams per kelis mėnesius pavyko griuvėsiuose įrengti eremitoriumą. Tad jų naujosios evangelizacijos veikla prasidėjo pirmiausia nuo liudijimo gyvenimu.

Ėmus dirbti žemę, iš naujo susirūpinta ir sielų dirva. Garsas apie šiuos užsienio vienuolius, gyvenančius maldos bei griežtos askezės dvasia, statančius namus ir ariančius žemę, labai greitai pasklido ir ėmė traukti piligrimus ir penitentus. Į vienuolių bendruomenę prašėsi pirmiausia daug jaunų vyrų, trokštančių kartu su jais gyventi šį pavyzdinį gyvenimą.

Netrukus teko steigti ir antrą vienuolyną. Jis buvo įrengtas už kelių kilometrų antikinio termų miesto – Liuksejo (Luxeuil) griuvėsiuose. Šis vienuolynas vėliau tapo airių vienuoliškosios bei misionieriškosios tradicijos skleidimo centru Europoje. Trečias vienuolynas iškilo Fontene (Fontaine), valanda kelio pėsčiomis į šiaurę.

Liuksejo vienuolyne Kolumbanas gyveno beveik dvidešimt metų. Čia šventasis savo sekėjams parašė „Regula monachorum“, kurį laiką Europoje paplitusią labiau negu šventojo Benedikto regula, pateikdamas tobulo vienuolio paveikslą. Tai vienintelė mus pasiekusi airių vienuolių regula. Kaip papildymą Kolumbanas parengė „Regula coenobialis“, nusižengusių vienuolių atžvilgiu taikytiną savotišką baudžiamąjį kodeksą su šiuolaikinei jausenai gana stebinančiomis bausmėmis, kurias galima paaiškinti tik ano meto mąstysena bei aplinka. Kitu garsiu, irgi Luksejo vienuolyne parašytu, kūriniu „De poenitentiarum misura taxanda“ Kolumbanas įvedė išpažintį bei privačią ir kartotinę atgailą. Dėl santykio tarp nuodėmės sunkumo ir nuodėmklausio paskiriamos atgailos tipo ji buvo vadinama „tarifine“ atgaila.

Priešiškumas ir tremtis

Šios naujovės sukėlė srities vyskupų nepasitikėjimą, virtusį priešiškumu Kolumbanui išdrįsus viešai kai kuriuos iš jų papeikti dėl jų dorovinio elgesio. Progą parodyti savo nepasitenkinimą davė diskusija dėl Velykų šventės datos: Airijoje laikytasi rytietiškosios, kitokios negu romiškoji, tradicijos. Airių vienuolis 603 m. buvo pakviestas pasiaiškinti sinode dėl savo su atgaila bei Velykų švente susijusių praktikų. Užuot pasirodęs sinode, Kolumbanas nusiuntė laišką, kuriame klausimą nureikšmina kviesdamas sinodo tėvus aptarti ne tik, jo akimis, menką Velykų datos problemą, „bet ir visas būtinas kanonines normas, kurių – tai daug rimčiau – daug kas nesilaiko“. Gindamas airių tradiciją, sykiu jis parašė laišką popiežiui Bonifacijui IV – kaip ir prieš kelerius metus popiežiui Grigaliui Didžiajam.

Nenuolaidus jokiais moraliniais klausimais Kolumbanas vėliau susikirto su karaliaus dvaru, nes griežtai supeikė karalių Teuderichą dėl svetimavimo. Iš visa to kilo intrigų bei asmeninio, religinio ir politinio pobūdžio manevrų raizginys, 610 m. vainikuotas dekretu, kuriuo Kolumbanas ir visi airių kilmės vienuoliai buvo išvaryti iš Liuksejo vienuolyno bei galutinai ištremti. Palydėti ligi jūros, jie dvaro sąskaita buvo įlaipinti į Airijon plaukiantį laivą.

Tačiau laivas netoli nuo kranto užplaukė ant seklumos, ir kapitonas, įžvelgęs čia dangaus ženklą, atsisakė tęsti kelionę. Iš baimės būti prakeiktas Dievo jis vėl išsodino vienuolius žemyne. Šie, užuot grįžę į Liuksejį, nutarė iš naujo imtis evangelizacijos. Jie sėdo į laivą ir Reino upe leidosi aukštyn. Stabtelėję netoli Ciuricho ežero esančiame Tugene, vienuoliai pasuko į Bregenco sritį, netoli Konstancos ežero, evangelizuoti alemanų.

Klajonės po Europą

Tačiau dėl darbui nepalankių politinių aplinkybių Kolumbanas netrukus nutarė kartu su dauguma savo mokinių kirsti Alpes. Pasiliko tik vienas vienuolis, vardu Galas. Iš jo atsiskyrėliško gyvenimo vėliau radosi garsioji Sankt Galeno abatija Šveicarijoje.

Atvykęs į Italiją, Kolumbanas buvo palankiai priimtas langobardų karaliaus dvare, tačiau netrukus susidūrė su dideliais sunkumais: Bažnyčios gyvenimas buvo draskomas tarp langobardų vyravusios arijoniškosios erezijos ir schizmos, didelę Šiaurės Italijos Bažnyčios dalį atskyrusios nuo bendrystės su Romos vyskupu. Kolumbanas autoritetingai šią situaciją įvertino, parašydamas knygelę prieš arijonybę ir laišką Bonifacijui IV, idant jį įtikintų žengti keletą ryžtingų žingsnių vienybės atkūrimo link. Langobardų karaliui 612 m. ar 613 m. paskyrus žemės sklypą Trebijoje Kolumbanas čia įsteigė naują vienuolyną, vėliau tapusį garsiajam Monte Kasino vienuolynui prilygstančiu kultūros centru. Čia jis ir pabaigė savo dienas – mirė 615 m. lapkričio 23-iąją ir šią dieną iki šiandien minimas Romos apeigose.

„Turime atkurti visas dovanas…“

Šventojo Kolumbano žinios branduolį sudaro ryžtingas raginimas atsiversti ir neprisirišti prie žemiškųjų gėrybių turint prieš akis amžinąjį paveldą. Savo asketiniu gyvenimu ir bekompromisiška laikysena galingųjų korupcijos atžvilgiu jis primena šventąjį Joną Krikštytoją. Tačiau jo griežtumas niekada nebuvo savitikslis, tai tik priemonė laisvai atsiverti Dievo meilei, visa savo būtimi atitikti iš Jo gautąsias dovanas ir šitaip atkurti savyje Dievo paveikslą, sykiu dirbant žemę ir atnaujinant žmonių visuomenę. Citata iš jo „Instructiones“: „Deramai naudodamasis Dievo jo sielai dovanotais gebėjimais, žmogus tampa panašus į Dievą. Prisiminkime, kad turime atkurti visas dovanas, įdėtas į mus mūsų pirmapradžiame būvyje. Kelią šia linkme Dievas mums parodė savo įsakymais. Pirmasis iš jų yra mylėti Viešpatį visa širdimi, nes Jis pats pirmas mus pamilo pačioje laikų pradžioje, mums pasaulio šviesos dar neišvydus.“

„Deramai naudodamasis Dievo jo sielai dovanotais gebėjimais, žmogus tampa panašus į Dievą."

Šiuos žodžius airių šventasis įkūnijo savo gyvenime. Jis buvo didelės kultūros vyras – parašė taip pat eilėraščių lotynų kalba ir gramatiką – ir pasirodė esąs kupinas malonės dovanų. Jis buvo nenuilstantis vienuolynų statytojas, nenuolaidus atgailos skelbėjas, visomis išgalėmis stiprinęs gimstančios Europos krikščioniškąsias šaknis. Savo dvasine jėga, tikėjimu, meile Dievui ir artimui jis tikrai tapo vienu iš Europos tėvų: jis mums ir šiandien teberodo, kur glūdi šaknys, iš kurių ši mūsų Europa gali vėl atgimti.

Parengta pagal popiežiaus eremito Benedikto XVI
2008 m. birželio 11 d. katechezę,
publikuotą „Bažnyčos žinių“ 2008 m. Nr. 13–14