Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tenka sutikti katalikų, kurie mano, kad Bažnyčia net ir karo atveju draudžia gynybai naudoti ginklus bei žudyti agresorių. Čia paprastai bandoma apeliuoti į Dekalogo įsakymą „Nežudysi“ (Iš 20, 13). Šiuo atveju Bažnyčia laikoma ultrapacifistinių pažiūrų organizacija, kariuomenėje esantys kapelionai kelia kognityvinį disonansą, o katalikų dvasininkai, laiminantys karius bei jų ginklus, kelia papiktinimą.

Šis požiūris ypač sustiprėjo po to, kai kino teatruose pasirodė tikrais faktais paremtas Holivudo filmas „Pjūklo ketera“. Kino juostoje vaizduojama Antrojo pasaulinio karo dalyvio, religingo evangeliko – Septintosios Dienos adventisto – Desmondo Dosso gyvenimo istorija. Nepaisydamas savo įsitikinimų, draudžiančių bet kokios rūšies smurtą, jaunuolis įstoja į JAV karines pajėgas. Tapęs kareiviu jis išsikovoja teisę neimti ginklo į rankas, o Okinavos mūšyje išgelbėjęs 75 saviškius tampa karo didvyriu.

Nors filmo herojus priklausė Adventistų bažnyčiai, tūlam katalikui Dosso požiūris pasirodė priimtinas. Tad dabar bandysiu paaiškinti, koks iš tiesų yra Romos Katalikų Bažnyčios požiūris į Tėvynės gynimą ginklu. Viliuosi, kad tiems, kurie abejoja dėl karo atveju galimo ginkluoto pasipriešinimo moralumo, šis tekstas padės susivokti, kokia iš tiesų yra katalikiška šios temos samprata.

Karas ir taika: kataliko žvilgsnis

Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius yra rašęs, kad mes, europiečiai, turime ilgą religinių karų patirtį – tad formuojant požiūrį į karo ir gynybos moralinius aspektus, Romos Katalikų Bažnyčia (toliau RKB) ištisus šimtmečius turėjo galimybę ne tik teoriškai svarstyti apie karinių veiksmų moralumą, bet ir praktiškai pamatyti, kokie šios srities moralinės teologijos principai veikia realybėje, o kurie ir toliau lieka sofistiniais pasvarstymais.

Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad karo teisės pradininku paprastai laikomas dominikonas Fracisco de Vitoria (~1483–1546). Jis, remdamasis Naujojo pasaulio užkariautojų elgesiu su vietiniais indėnais, teologiniu požiūriu svarstė tų užkariautojų elgesio moralumą, valstybių tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant valstybė gali teisėtai pradėti karą ir pan. Jo kelti klausimai tapo dabartinės tarptautinės teisės teorijos pamatu.

Teologas, šaulys Gabrielius Klimenka.

Nuotrauka iš asmeninio feisbuko archyvo

Per visą savo egzistavimo laiką RKB save suvokė ne tik kaip caritas vykdytoją bei meilės skelbėją, bet ir kaip Ecclesia militans („Kovojančią Bažnyčią“) – nes, C. S. Lewiso žodžiais tariant, krikščionybė yra kovojanti religija. Šis karo laukas apėmė visą būtį: kovą už tiesą ir už žemes; kovą prieš vergovinę santvarką bei kovą su eretikais; kovą už meilę ir kovą už įtaką. Pasibaigus Kryžiaus karams, RKB suvokė, kad socialinė ir ekonominė nelygybė tarp tautų kelia įtampą ir nesantaiką, tad savaime kyla grėsmė taikai. Tuo laiku Bažnyčios mokyme kaip niekad stipriai nagrinėti karybos bei gynybos klausimai. Tai leido plėtoti moralinės teologijos požiūrį į karą bei būtinąją gintį, bandant išsaugoti tautos laisvę, valstybės suverenumą bei jos piliečių gyvybę.

Benediktas XVI pažymėjo, kad taika yra ne tik karo nebuvimas, bet ir atskirų piliečių sugyvenimas teisingumo valdomoje visuomenėje, kurioje kiek įmanoma įgyvendinamas gėris. Popiežius Paulius VI anksčiau teigė, kad visuotinis solidarumas, kuris tikrai egzistuoja, mums ne tik teikia naudos, bet yra ir pareiga – tad šį solidarumą bei taiką dera puoselėti elgiantis pagal bendrą moralės suvokimą. Čia svarbu remtis moraline ir prigimtine teologija, nes jokia valstybė nėra moraliai autonomiška, ir visi mes gyvename pagal tą pačią prigimtinę teologiją bei moralę. Valstybes taip pat saisto ta pati tarptautinė teisė, kuria vadovaujamasi ne tik taikos, bet ir karo metu.

Katalikų Bažnyčios katekizmas (toliau KBK) skelbia, kad „pagarba žmogaus gyvenimui ir jo plėtojimuisi reikalauja taikos. Taika nėra vien karo nebuvimas; jos negarantuoja ir priešiškų jėgų pusiausvyra“ (KBK 2304). Taigi karas gali kilti bet kurią akimirką ir bet kurioje vietoje, tad, agresoriui užpuolus valstybę, kyla gynybos būtinybė. Žinoma, Bažnyčia besiginančią tautą ragina neskubėti iškart naudoti ginkluotą gynybą. Karas čia suvokiamas kaip kraštutinė priemonė ir, jei jo įmanoma išvengti taikiu susitarimu – tada geriau daryti viską, kas įmanoma, kad nekiltų ginkluotas konfliktas.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Karinė tarnyba: katalikui garbė būti kariu

Sutinku jaunų katalikų, kurie su siaubu tikrinasi šauktinių sąrašus. Priežasčių būna įvairių, tačiau pasitaiko ir baimės, kad turės daryti tai, kam, jų manymu, nepritaria RKB. Katalikui esą juk nedera tarnauti kariuomenėje.

Iškart pabrėšiu, kad toks požiūris būdingas adventistams, Jehovos liudytojams ir daliai protestantiškų bažnyčių, bet ne RKB. Svarbu suvokti, kad Katalikų Bažnyčia teigiamai pasisako dėl kariuomenės turėjimo valstybėje. Apie tai interviu duotame žurnalistams, grįžtant iš vizito Lietuvoje, kalbėjo ir popiežius Pranciškus. Jis minėjo, kad, norint apsaugoti šalį, reikia turėti pamatuotą, bet ne agresyvią karinę struktūrą. Nors karinės galios didinimas ir neišsprendžia karinių konfliktų kilimo pavojaus, RKB  teigiamai vertina karinę tarnybą, kurią regi kaip ne tik teisę, bet ir prievolę. Čia norisi priminti ir konstitucinę teisę ir pareigą kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ginti tėvynę.

Trumpai apibrėžiant RKB požiūrį į karinę tarnybą, jis skambėtų taip: „Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei kaip karys, tas yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrojo gėrio ir taikos išsaugojimo“ (KBK 2310). Taigi asmuo, vengiantis karinės tarnybos, kai ji privaloma, dėl sąžinės ar įsitikinimų turi būti pasirengęs atlikti alternatyvią tarnybą; tuo metu kiekvienas, kuris tarnauja ginkluotose pajėgose, yra pašauktas ginti gėrį, tiesą ir teisingumą. O pratęsiant popiežiaus Pranciškaus mintį, galime drąsiai teigti, kad „yra pagrįsta teisė turėti karinę struktūrą, siekiant apsiginti, nes tai tiek pat teisėta, kiek turėti raktą nuo savo namų“. Karai yra neišvengiamybė, todėl svarbu turėti galimybę apsiginti. Tas, kas atlieka karinę ar alternatyvią tarnybą, nenusižengia moralės įstatymams – tačiau tas, kuris vengia karinės arba alternatyvios tarnybos (kuri padeda išlaikyti taiką arba ginti savo kraštą), nusižengia moraliai – vadinasi, nusideda.

Ginklo panaudojimas ir moralė: Katalikų Bažnyčios požiūris

Kalbant apie tikėjimą ir karą, neišvengsime diskusijų apie tai, kiek krikščionis privalo būti pacifistas. Vėlgi čia kalbėsime tik apie RKB poziciją, kuri gali kardinaliai nesutapti su kitų denominacijų bei kvazikrikščioniškų bendruomenių požiūriu.

Nors RKB ir kovoja už taiką pasaulyje, tačiau jai nebūdinga radikalaus pacifizmo pozicija. Pacifizmas yra pasyvus leidimas agresoriui daryti žalą, tačiau RKB mano, kad nėra leistina nei žmogui, nei valstybei, nei visuomenei atimti pagrindinės teisės į savigyną ir į gynybą ginklu. Ši teisė suvokiama kaip pamatinė ir kylanti iš žmogaus buvimo Dievo paveikslu ir kūriniu sampratos, todėl tikintysis privalo aktyviai priešintis karo veiksmų keliamam blogiui.

Rūtos Šaltmerytės nuotrauka (tema „Kariuomenė“).

Kalbant apie valstybės gynimą, RKB laikosi požiūrio, kad tai yra bendrojo gėrio gynimas, o „bendrasis gėris apima taiką, tai yra teisingos taikos tvarumą ir saugumą. Taigi [...] bendruoju gėriu grindžiama asmens ir kolektyvo savigynos teisė“ (KBK 1909). Tokios sampratos ribose gynyba karo atveju bendrąja prasme susiveda į du esminius aspektus: a) valstybės gynimas; b) valstybės piliečių gynimas. Šie du aspektai tarpusavyje susiję, tad jų dėmenys gynybos klausimu apibrėžiami būtinosios ginties teise ir prigimtine teise į gyvybės išsaugojimą.

RKB moralinė teisė yra numačiusi kelis atvejus, kada pateisinamas kito žmogaus nužudymas. Vienas iš šių atvejų ir yra būtinoji gintis. Pastebima, kad jei kas veiksmu kėsinasi į kitų asmenų gyvybes – turi būti sustabdytas, net jei užpuoliką tektų nužudyti. Šis atvejis remiasi būtinosios ginties teise, taip pat – žmogaus gyvybės neliečiamumu, kuris draudžia žudyti kitą asmenį. Tačiau žvilgtelėję į KBK galime nustebti, nes rasime tokią ištarą: „kas gina savo gyvybę, nenusikalsta žmogžudyste, net jeigu yra priverstas suduoti mirtiną smūgį užpuolikui [...] būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga tam, kas yra atsakingas už kito gyvybę“ (KBK 2264-2265). Tad gindamas ir savo ir kito asmens gyvybę asmuo nenusikalsta, net jei agresorius yra nužudomas. Tokiu gyvybės atėmimo atveju nužudymas nelaikomas gėriu kaip tokiu, tačiau nelaikomas ir nuodėme, vertinamas labiau kaip (ne)išvengiama būtinybė.

Žinoma, svarbu nepamiršti, kad „tyčinis nekalto žmogaus nužudymas yra sunkus nusikaltimas“ (KBK 2261), todėl kiekviena gynyba, net ir ginkluota, neturi peržengti būtinosios ginties ribų. Taip pat dera suprasti, kad „būtinoji žmogaus ir visuomenės gintis nėra draudimo žudyti nekaltą žmogų, tyčinės žmogžudystės išimtis“ (KBK 2263), tai labiau bendrojo gėrio gynimas, kuris reikalauja neteisėtą užpuoliką padaryti nepavojingą.

Šv. Tomas Akvinietis teigė, kad savigyna (šiuo atveju ir tėvynės gynimas ginklu) turi du galimus padarinius: savosios gyvybės išsaugojimą ir užpuoliko mirtį. Abu šie padariniai yra įmanomi, o iš jų pirmasis yra norimas, o antrasis – ne. Todėl besiginantys asmenys ar tautos turi teisę panaudoti jėgą, gindami tuos, kurie patys negali apsiginti nuo agresoriaus, nes ir vienu ir kitu atveju būtinoji gintis yra ne tik teisė, bet ir pareiga to, kuris atsakingas už kitų žmonių gyvybes.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL

© Baltijos fotografijos linija

Jėgos ir ginklo panaudojimas gynybai laikomas moraliai pateisinamu, jei atitinka šiuos reikalavimus: agresoriaus veiksmai ir žala prieš tautą yra ilgalaikiai, sunkūs ir neginčijami; jei jokiomis kitomis priemonėmis agresoriaus neįmanoma sustabdyti; jei ginklo panaudojimas nesukels dar didesnio blogio nei blogis, kurį norima sustabdyti. (Čia ypač dera atsižvelgti į masinio naikinimo ginklų panaudojimo galią.)

Žinoma, svarbu nepamiršti, kad viena yra naudoti ginklus teisėtai valstybės gynybai, o kita – siekiant pavergti kitą tautą. Pirmuoju atveju ginklo naudojimas leistinas ir moraliai pateisinamas, o antruoju – laikoma nusikaltimu, tiek teologiniu tiek teisiniu požiūriu.

O kaip su kito skruosto atsukimu?

Norėdami išsakyti poziciją agresoriaus atžvilgiu, krikščionys paprastai cituoja Evangelijoje pagal Matą išsakytus Jėzaus žodžius: „Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39).

Ši citata paprastai pateikiama kaip klasikinis pavyzdys, nurodantis, jog krikščionis privalo visiškai nesipriešinti. Jėzaus ištara traktuojama kaip įsakymas leistis būti mušamam, niekinamam ir kankinamam. Bet gal ne viskas taip paprasta? Pažvelkime į tekstą kiek kitaip, nei įprasta.

Verčiant pažodžiui, ši Jėzaus ištara skambėtų taip: „Nesipriešink piktai, bet jei kas tau trenktų per dešinį skruostą, atsuk jam kitą.“ Vertimas mums kalba apie stovėjimą priešpriešoje, tačiau be pykčio, t. y. ne piktai. Tekste nekalbama apie nesipriešinimą, tačiau kalba apie nesipriešinimą pykčiu. Veiksmažodis antihistēmi, kuris čia ir vartojamas kalbant apie nesipriešinimą, turi karinį atspalvį, reiškiantį kariuomenės išrikiavimą mūšiui. Pats skruosto atsukimas yra aktyvus veiksmas. Tad turime kalbėti apie priešinimąsi aktyviais veiksmais, o ne apie pasyvų kentėjimą.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Gana išsamiai šią vietą išnagrinėjo benediktinų vienuolis ir aikido meistras Jonathanas Düringas. Jo mintijimai paremti ne tik teologinėmis, bet ir kovos menams būdingomis įžvalgomis. Düringas čia kelia klausimą: kodėl Jėzus kalba būtent apie dešinįjį skruostą? Pasirodo, yra taip: jei norima kitą žmogų sužeisti – pradžioje smogiama dešinės rankos kumščiu, o toks smūgis pirmiausia taikomas į kairįjį skruostą. Tačiau ne fizinio smurto, bet paniekos ar noro pažeminti atveju skriaudikas smogtų ne kumščiu, o dešinės rankos išorine puse (skeltų antausį). Tad Jėzus čia kalba ne apie pasyvumą fizinio smurto atveju, o apie poziciją, kai asmuo yra žeminamas. Kito skruosto atsukimas taip pat yra ir iššūkio metimas skriaudikui, nes taip parodoma, kad priešininko nebijoma ir kad skriaudžiamasis yra ne žemesnio, bet lygaus statuso asmenybė – tad čia pereinama į aktyvaus pasipriešinimo poziciją.

Taip pat verta prisiminti kunigo Jono Juraičio SJ mintis: Jėzus neliepia atsukti vaiko, tautos, beginklio skruosto žudikui. Smurtautojui leista atsukti tik savąjį skruostą. Taigi, apeliuojant į šiuos žodžius apie antausį, krikščionio pasirengimas iškęsti neteisybę dažnai painiojamas su pasirengimu neveikliai stebėti, kaip neteisybė daroma kitam.

Taigi, biblinė savigynos samprata gali būti išsakyta šiais Katekizmo žodžiais: „Evangelijos dvasia nesuderinama su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui“ (KBK 1933), todėl bet kokie blogi darbai turi būti stabdomi.

Nuotraukos autorius Petras Malukas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Vietoje pabaigos

Nesvarbu, kas esi – katalikas, budistas ar ateistas: nepamiršk, kad karinius veiksmus pradėjusi valstybė agresorė elgiasi neteisėtai. O bet kokį neteisėtą veiksmą dera stabdyti. Jei nepavyksta sutarti taikiai, tada kiekvienas iš mūsų turime TEISĘ ir PAREIGĄ ginti savo valstybę. Bet tam reikia įgūdžių. Gal ne visi tapsime profesionaliais kareiviais, tačiau galime prisidėti prie valstybės gynimo kitais būdais: sąmoningumu, pilietiniu pasipriešinimu, pareigų valstybei vykdymu, specializuotų mokymų lankymu ar aktyviu dalyvavimu tokiose organizacijose kaip Lietuvos šaulių sąjunga. Kiekvienas esame kviečiamas ne tik kalbėti apie meilę tėvynei ir artimui, bet ir mokytis tą meilę įrodyti aktyviais veiksmais.