Cathopic.com nuotrauka

Prikaltas Karalius laimi, valdo, viešpatauja... Kai nors vieną minutę įdėmiai žvelgiame į Nukryžiuotojo atvaizdą, pritraukiame malonę, nes šis mūsų dėmesingumas virsta širdies malda: „Brangus Jėzau, kaip Tu iki galo nesuvokiamu būdu mus myli, nes dėl mūsų išgėrei visą savo kančių taurę iki dugno!“ Tavo, Kristau Karaliau, Visatos Karaliaus šventimo iškilmė yra paradoksaliai šventiška. Kai apmąstome vien Tavo krauju paženklintą kančią, ji mums yra ne džiaugsmingos šventės, turinčios ypatingo dvasios aukštyn veržimosi savybių, o joje glūdi natūraliai žmogiško nuliūdimo priežastis. Tačiau mums, žinant, kad Tu iš tiesų mirei ir prisikėlei iš numirusių, Tavoji kančia tampa palaimintos ramybės ir net vidinio džiaugsmo priežastimi...

Tu, Viešpatie, jau pradėjęs merdėti ant kryžiaus, buvusiam piktadariui, šalia Tavęs nukryžiuotajam, pažadėjai, jog jis dar šiandien su Tavimi bus rojuje (žr. Lk 23, 43). Pasak vieno teologo, „plėšikas, kuris, be jokios abejonės, nebuvo malonės būvio ir, nebuvo nusiteikęs nei būti išgelbėtas, nei prisijungti prie Jėzaus tą pačią akimirką, kai siela paliks kūną, ne tik prie Jo prisijungė, bet prisijungė iškart. Jis drauge su Jėzumi įžengė tiesiai į rojų pirma teisiųjų, kurių ieškoti Jėzus vėliau, Didįjį šeštadienį, nužengė į pragarus. Tas nusidėjėlis, kuris nebuvo pasirengęs, jo mirties akimirką Dievo buvo įkeltas į beprotiškos meilės Dievui režimą ir staiga atsidūrė greta didžiausių mistinių šventųjų – šv. Pranciškaus Asyžiečio su stigmomis, šv. Teresės Avilietės, pervertos dieviškosios meilės“... Dėl tikslumo pasakytina, kad tas spėjęs susitaikyti su Viešpačiu bei su savimi žmogus, laiko atžvilgiu net pralenkė visus didžiuosius pasaulio šventuosius, savo karžygiškomis dorybėmis kreipusius pasaulio istorijos vairą link Dangaus, ir pirmasis po Kristaus įžengė Ten, kur geriau negali kūriniui būti...

Viešpatie Jėzau, šalia Tavęs nukryžiuotasis – kitas piktadarys, užuot mėginęs, kaip skęstantysis griebtis daugiau nei už šiaudo, už jam dykai dovanojančios Tavo begalinio gailestingumo rankos, – deja, ėmė Tave įžeidinėti. Į šį jo beprotiško įtūžio proveržį Tu, Jėzau, atsakei savo dieviškos meilės pavyzdžiu: savo vidinės malonės veikimu paskatinai atgailaujantį latrą sudrausti piktžodžiaujantįjį; jį sugėdinai ir suteikei jam galbūt paskutinę galimybę, kad gal prieš pat mirtį suspėtų nors mintimis panašiai kreiptis į Dievą, kaip tai padarė jo likimo brolis, kurio paskutiniai žodžiai nulėmė viską: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ (Lk 23, 42).

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Kiekviena praeinanti gyvenimo valandėlė ir mus artina prie lemtingos egzistencijos ribos, kai ją peržengę ir atsidūrę anapusybėje, pasirodysime Tau, Viešpatie, tokie, kokie iš tiesų esame. Visos mūsų kaukės nukris ir pamatysime tikrąjį savo vertumą. Tada visiškai paaiškės, kiek iš tiesų mūsų sielos galios, kūnas bei juslės buvo sąmoningai kreipiamos į antgamtinius dalykus, ir kiek pataikavome sau, kai dėmesio centre buvai ne Tu, dosniausias visų malonių Dieve, Davėjau, o su mumis visados buvęs gimtosios nuodėmės „šešėlis“ – ego. 

Popiežius emeritas Benediktas XVI rašė: „Kas įsitvėręs savęs ir trokšta gyvenimą pasiglemžti sau, tas gyvendamas palieka gyvenimą nuošalyje. Tik savęs praradimas yra kelias į save ir gyvenimas. Juo narsiau žmonės išdrįsdavo save prarasti, visiškai save atiduoti, juo geriau jie išmokdavo užmiršti save, juo didesnis ir turtingesnis tapdavo jų gyvenimas – nesvarbu, ką turėtume prieš akis: Pranciškų Asyžietį, Teresę Avilietę, Vincentą Paulietį, Arso kleboną ar Maksimilijoną Kolbę; visi jie – sektini pavyzdžiai, rodantys kelią į gyvenimą, nes rodantys Kristų. Iš jų galima mokytis rinktis Dievą, rinktis Kristų ir per tai rinktis gyvenimą“.     

Didžiausiame praradime slypi didžiausio atradimo dovana. Jėzau, dėl mūsų praradai save – gyvenimą ir gyvybę. Tai – neįkainojamos vertybės. Tačiau Tu, būdamas toliaregis, matei už šio laikinojo gyvenimo slypinčius dalykus... Matei savo Tėvo Širdį, iš kurios sklido šviesa, ištirpdanti paskutinius Tavo žmogiško apleistumo ant kryžiaus šešėlius. Matei, kad tik Tavo atperkamoji auka visiems žmonėms galės suteikti galimybę išvengti tikrosios mirties ir pasirinkti Gyvenimą.

Koks kilnus Tavo, dieviškos Karalystės Karaliau, pažadas, padovanotas buvusiam nusikaltėliui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Tokio Karaliaus dar niekas neregėjo! Jėzau, iki pat pasaulio pabaigos karaliauk visų ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kančioje ir jo bejėgiškume! Juk reikia tik vieno dalyko – kviesti Tave pas save, būti su Tavimi dabartyje ir tada būsime su Tavimi Karalystėje, kur nebus jokių vakaro sutemų bei šešėlių...