Saulius Geniušas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: Hubris, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

SAULIUS GENIUŠAS – filosofas, fenomenologas, Kiniškojo Honkongo universiteto asocijuotas profesorius, taip pat mokslinis bendradarbis Husserlio archyve Kiolno universitete. Yra parašęs dvi knygas: horizonto sąvokai Husserlio filosofijoje skirtą „The Origins of the Horizon in Husserl's Phenomenology“ (Springer, 2012) ir netrukus pasirodysiančią skausmo fenomenologijos problematikai skirtą „Phenomenology of Pain“ (Ohio University Press, 2020), taip pat yra septynių knygų sudarytojas, paskelbęs virš penkiasdešimt mokslinių straipsnių įvariomis temomis visų pirma fenomenologinės ir hermeneutinės filosofijos srityse.

Augustino „Išpažinimai“ yra daugiasluoksnis ir daugiaprasmis kūrinys. Jo daugiaprasmiškumą atpažįstame jau kūrinio pavadinime, kuris turi būti suprastas tiek kaip kaltės, tiek kaip tikėjimo išpažinimas. Susiduriame su autobiografiniu tekstu, kuris yra kažkas daugiau nei autobiografija; su religine gyvenimo analize, kurios svarba negali būti redukuota į jos religinę prasmę; su filosofiniu įvairių temų nagrinėjimu, kurio svarba peržengia jo filosofinę reikšmę. Tai — klasikinis tekstas par excellence, stulbinantis savo įžvalgomis ir gelme. Nepaisant tolimo kultūrinio konteksto, „Išpažinimuose“ mes atpažįstame save pačius ir, skaitydami juos skirtingais gyvenimo etapais, atrandame juose vis naujų prasmių.

„Išpažinimus“ sudaro trylika knygų, kurių pirmos devynios yra autobiografinio pobūdžio. Ir visgi būtų klaidinga pirmų devynių knygų turinį redukuoti į jų autobiografinę prasmę. Akivaizdu, kad „Išpažinimai“ niekad nebūtų įgavę savo svarbos dėl juose aprašomos įvykių sekos. Daug svarbesnė yra Augustino pateikta šių įvykių analizė. Norėdami ją suprasti, mes turime pereiti nuo autobiografinės prie religinės teksto tematikos, kuri yra paremta žmogaus nusisukimu nuo Dievo ir grįžimu pas Dievą. Susiduriame su paradoksalia struktūra: Augustinas interpretuoja bėgimą nuo Dievo kaip Dievo paiešką. Bet tai – tik viena monetos pusė. Pats Dievo ieškojimas irgi yra dviprasmis: greta paradoksalaus suvokimo, kad bėgimas nuo Dievo yra Dievo paieška, taip pat susiduriame su ne ką mažiau netikėta įžvalga, kad Augustino gyvenimas yra paties Dievo aktyvi pastanga rasti Augustiną.

Tokia religinė gyvenimo interpretacija yra neatsiejama nuo teksto stilistikos. Žvelgiant iš stilistinio taško, „Išpažinimai“ gali būti kvalifikuojami kaip kaleidoskopinis įvairių stilių rinkinys, kaip prozinė poema, kuri strico sensu nėra adresuota žmogui, bet Dievui. Bet vėlgi, tai – tik viena monetos pusė. Maldos, su kuriomis susiduriame kiekvienos „Išpažinimų“ knygos pradžioje, sukuria dialoginę šio kūrinio struktūrą (ar bent jau dialogo paiešką), kuri turi būti suprasta kaip besitęsiantis pokalbis tarp Augustino ir Dievo. Tiktai ignoruodami nuolatines aliuzijas ir citatas iš Biblijos, galime manyti, kad „Išpažinimuose“ kalba tik Augustinas. Toks sekuliarus ir ahistorinis šio teksto supratimas turi savo ribas. Ypač maldų kontekste Augustinas kviečia skaitytojus pripažinti, kad „Išpažinimai“ yra ne monologo, bet dialoginio pobūdžio tekstas, kuriame susiduriame su pokalbiu tarp žmogaus ir Dievo. Mes, šio kūrinio skaitytojai, esame tik netiesiogiai šio kūrinio adresatai, kurie gali išgirsti šį pokalbį ir kurie šiame pokalbyje galime atpažinti save pačius.

Kaip minėta, pirmos devynios „Išpažinimų“ knygos yra autobiografinio pobūdžio. Pradedant dešimtąja knyga, Augustinas nebekalba apie praeitį, bet apie dabartį. Dešimtoji „Išpažinimų“ knyga (kuri yra dvigubai ilgesnė už kitas) yra skirta atminties analizei, vienuoliktoji – laiko ir amžinybės diskusijai, dvyliktoji gvildena Platonizmo ir krikščionybės suderinamumo klausimą, o tryliktoji alegorizuoja pirmąjį Pradžios knygos skyrių, interpretuodama jį kaip simbolinį tekstą apie Bažnyčią ir sakramentus. Ypač dešimtoji, vienuoliktoji ir dvyliktoji knygos yra svarbios dėl savo filosofinio turinio.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Šio kūrinio vientisumo klausimas nėra lengvai išsprendžiamas. Susidaro įspūdis, kad pirmosios devynios knygos nėra tiesiogiai susijusios su paskutinėmis keturiomis. Ir visgi daugelis temų, kurios autobiografinėje dalyje pristatomos tik netiesiogiai, yra toliau analizuojamos paskutinėse „Išpažinimų“ knygose, kur jos įgauna dar gilesnių prasmių. Kaip minėta, autobiografinės „Išpažinimų“ knygos pristato žmogaus, nusigręžiančio nuo Dievo ir kančioje bei ašarose randančio savo kelią atgal į Dievą, istoriją. Paskutinėse knygose ši tematika pristatoma kaip sukurto pasaulio tvarka. Su antikine filosofija susipažinę skaitytojai čia atpažins neoplatonišką tematiką (Plotino analizuotą emanaciją, suprastą kaip nusisukimą nuo Vienio, perėjimą į Daugį ir grįžimą į Vieną). Kiti skaitytojai šią tematiką bus jau aptikę Naujajame Testamente. Remdamasis šiais filosofiniais ir religiniais šaltiniais, Augustinas analizuoja savo asmeninę patirtį kaip mikrokosmą, atspindintį sukurto pasaulio struktūrą. Tad ypač paskutinėse „Išpažinimų“ knygose tampa akivaizdu, kad autobiografinė „Išpažinimų“ dalis yra kažkas daugiau negu asmeninis memuaras. „Išpažinimuose“ susiduriame su religine ir filosofine įžvalga, kad iš principo kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas, jeigu jis yra tinkamai analizuojamas, atspindi universalią tiesą apie žmogaus ir pasaulio prigimtį.

Žvelgiant iš filosofinio taško, vienuoliktoji Išpažinimų knyga nusipelno ypatingo dėmesio. Visa Vakarų laiko filosofija, tiek istorine tiek ir šiuolaikiška prasme, yra paremta ginču tarp kosmologinės ir psichologinės laiko sampratų. Aristotelio „Fiziką“ galime laikyti kosmologinės laiko sampratos šaltiniu, tuo tarpu Augustino „Išpažinimuose“ susiduriame su psichologinės laiko sampratos ištakomis. Bet Augustino laiko analizė svarbi ne tik savo istorine prasme. Dar dvidešimto amžiaus pradžioje Edmundas Husserlis savo garsiose paskaitose apie vidinę laiko sąmonę teigė, kad bet kas, norintis šiandien analizuoti laiko problemą, turi visų pirma išsamiai studijuoti vienuoliktos „Išpažinimų“ Knygos 14–28 skyrius. Būtent šiuose skyriuose susiduriame su Augustino laiko analizės kulminacija, kur laikas yra interpretuojamas kaip distentio animi. Sekdami Husserliu, vėlesnės kartos filosofai, skyrę dėmesį laiko tyrinėjimams, bandė iš naujo spręsti tuos paradoksus, kuriuos Augustinas pristatė savo „Išpažinimų“ vienuoliktoje knygoje. Tokiame kontekste verta paminėti Paulo Ricoeuro trijų tomų studiją „Laikas ir naratyvas“ ir joje pateiktą „Išpažinimų“ vienuoliktos knygos analizę. Tad Augustino „Išpažinimai,“ nors parašyti prieš daugiau nei pusantro tūkstančio metų, išlieka aktualūs ne tik dėl savo religinės, bet taip pat ir dėl filosofinės prasmės.

Augustino „Išpažinimai“ yra daugialypis ir daugiaprasmis kūrinys, ir būtent čia glūdi jo išskirtinė svarba. Nepriklausomai nuo skaitytojų religinių įsitikinimų, mes negalime suprasti šio teksto, jeigu ignoruojame jo religinę dimensiją. Augustino pastangos rasti Dievą aplinkiniame pasaulyje yra bergždžios (tiek žemė, tiek jūra, tiek visos gyvos būtybės jam atsako: „Mes nesame tai, ko tu ieškai.“). Suprasdamas tai, Augustinas neturi pasirinkimo, bet turi atsisukti į patį save: savęs paties pažinimas ir Dievo atradimas yra neatsiejami vienas nuo kito Augustino tekste. Teigčiau, kad būtent vidujybės atradimas ir jos subtili analizė sudaro šio teksto išskirtinai turtingą prasmių konfigūraciją ir jo besitęsiantį reikšmingumą. Būtent tokiame kontekste mes ir turime suprasti šios knygos autobiografinę, religinę ir filosofinę prasmes, kurios yra meistriškai pateiktos šį prasmių daugiasluoksniškumą atitinkančioje stilistinėje formoje.

Nors dažnai teigiama, kad „Išpažinimai“ yra klasikinis kūrinys, formavęs Vakarų kultūros pamatus, ne daug kas yra jį skaitęs nuo pradžios iki pabaigos. Šios knygos naujas leidimas lietuvių kalba suteikia skaitytojams tokią galimybę. Tolle lege.