Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

„Schola Gregoriana Vilnensis“ – prieš 30 metų Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įsikūręs grigališkojo choralo kolektyvas, šiemet švenčiantis jubiliejų. Jo vadovas DAINIUS JUOZĖNAS dalinasi atsiminimais apie tai, kaip susidomėjo grigališkuoju giedojimu, pasakoja apie grigališkojo giedojimo susiformavimą ir kuo šis giedojimas ypatingas kaip maldos būdas.

Kaip susidomėjote grigališkuoju giedojimu? Kuo jis jus patraukė?

Buvau vienturtis, tėvai – tipiški Vilniaus miesto naujieji gyventojai. Namuose nebuvau auklėjamas tradiciškai katalikiškai. Nuo 6 metų dainavau „Ąžuoliuko“ berniukų chore, ten gavau ir puikų fortepijono išsilavinimą. Galėjau rinktis mažų mažiausiai chorvedžio kelią, ką dažnai pasirinkdavo „Ąžuoliuko“ auklėtiniai, tačiau pasirinkau dailę. Paskutinius ketverius vidurinės metus dar sugebėjau lankyti ir garsiąją dailės mokyklą S. Konarskio gatvėje. Nemaniau, kad pavyks įstoti į tapybą, menotyra – tik merginoms, pasirinkau architektūrą.

Sovietmečiu su religija galima buvo susidurti per kultūrą. Kultūra negali sukurti religijos, bet religija – negali apsieiti be kultūros. „Ąžuoliuko“ „šefas“ Hermanas Perelšteinas puikiai sugebėjo balansuoti tarp sovietinės realybės ir dvasinių lietuvių aspiracijų. Vakarų Europos religinė muzika užėmė ne tokią ir menką vietą choro repertuare. L. Cherubini, G. Fauré, M. Duruflé „Requiem“ – Gedulingos mišios, renesanso, baroko, romantinė religinė muzika veikė labai stipriai ir turbūt ne mane vieną. Rodė kažkokio kito pasaulio perspektyvą, skatino ilgesį, norą pažinti ir mokytis. Dailės institute dainavau ganėtinai gerame folkloro ansamblyje, kuriam vadovavo Jonas ir Inija Trinkūnai, grojau basedle (tokiu liaudišku kontrabosu), cimbolais. Ekspedicijų kaimuose metu užeidavau į bažnyčias, norėdavau pagroti vargonais. Vasaromis talkininkaudavau vargonininkams Salake, Leipalingyje, Druskininkuose, Merkinėje. Buvau jau matęs senųjų giesmių, liturginių knygų, mokėjau „Missa de Angelis“, egzekvijas. Lankydavaus Paberžėje pas t. Stanislovą Dobrovolskį, ten ilgais vasaros vakarais jis daug pasakodavo, pagiedodavo grigališkojo choralo himnų ir antifonų, matydavau jo dvasines praktikas – kaip jis naktį bažnyčioje eina keliais, plakasi. Nesu jo ypatingas adeptas ar garbintojas, tačiau tai, ką tuomet t. Stanislovas darė savo prigimtimi, savo patirtimi, savo senųjų laikų atmintimi ir praktikomis, įrėžė gilų pėdsaką. Baigęs Dailės institutą, 23 metų – apsisprendžiau, iš Leipalingio klebono Konstatino Ambraso rankų priėmiau Pirmąją Komuniją.

Dainius Juozėnas. Alinos Leščinskienės nuotrauka

1989 metų vasario mėnesį Vilniaus arkikatedra buvo atšventinta, ją staiga reikėjo užpildyti muzika, giesmininkais. Atėjo jaunų žmonių iš Aušros Vartų bendruomenės, vadovaujamų jaunos studentės Violetos Savickaitės, maestro Prano Sližio vyresnės kartos giesmininkai iš Petro ir Povilo bažnyčios, iš kitų bendruomenių. Taip susikūrė Arkikatedros muzikiniai kolektyvai, kurie gyvuoja ir dabar. Mano žmona per drauges pirmoji nuėjo į Jaunimo chorą giedoti. Po mėnesio ji man sako: „Tu čia taip ir būsi? Taigi reikia eiti.“ Ten radau „Ąžuoliuko“ draugų, kitų gražių jaunų žmonių. Po kokio mėnesio man pradėjo kirbėti, kad dar yra ir grigališkasis choralas, kuris čia neranda vietos – mišriame chore nepritaikomas, nebent labai fragmentiškai. Galbūt derėtų sukurti grigališkąjį chorą? Juolab kad mačiau draugų, kurie būtų palaikę. Atsargiai užsiminėme klebonui mons. K. Vasiliauskui, jis sakė: „Jums reikėtų nueiti pas arkivyskupą.“ Ir su Rolandu Muleika, vienu iš Jaunimo choro vadovų, nuėjome kartu.

Arkivyskupas priėmė senųjų laikų maniera – tiesia ranką, bučiuoji žiedą – Bažnyčios kunigaikščio prakilnumas. Papasakojau, kad esame jaunų žmonių grupė ir norime giedoti choralą. Jis atsakė: „Verta, čia Bažnyčios tradicija, paklauskite klebono, ar dar yra Mišių sekmadienį, kur nėra kam giedoti.“ Per vakarinės Mišias 18.30 val. Šv. Kazimiero koplyčioje dar nebuvo muzikinio „užpildo“. Iki šiol giedame sekmadieniais, 18.30 val.

Žinoma, siekėme atkurti nutrūkusią tradiciją. Sovietmečiu grigališkąjį choralą galėjai išgirsti per laidotuves provincijos bažnytėlėje – susėda klebonas su zakristijonu presbiterijoje vienas priešais kitą – ir iš apeigyno, kaip sugeba, gieda egzekvijas. Arba kunigo formulės lotyniškose Mišiose – taip pat choralas. Jau ganėtinai seniai Lietuvoje nebuvo nei atskirų grigališkųjų chorų, nei bendruomenių, nei kad mišrūs chorai būtų puoselėję arba plačiau taikę grigališkojo choralo motyvus, nei reikalingas liturginis minimumas. O juk įsivaizduokime, kad Vilniaus katedroje, kai tik Lietuva buvo pakrikštyta, kai atvažiavo pirmieji kunigai, pirmieji vienuoliai, grigališkasis choralas suskambo tuojau pat. Jis būtų skambėjęs per amžius. Bet Vakarų žmogus nenustygsta, ieško, abejoja, kuria, tyrinėja. Taip ir bažnytinėje kultūroje. Nesame užsikonservavę Rytų ikonos kanone. Liaudies pamaldumo raiška, profesionalioji muzika, galop – kultūrinis kičas. Popiežius Pranciškus lietuviams priminė saugoti savo šaknis. Kas nors turi stovėti panaktiniais sargyboje ir priminti, kad yra nepraeinantys amžinieji dalykai, tokie kaip grigališkasis choralas, savas ir tradicinis Romos Katalikų Bažnyčioje.

Choras ankstyvuoju laikotarpiu. Choro archyvo nuotrauka

Kaip jums atrodo, kuo grigališkasis giedojimas ypatingas kaip maldos būdas ar pagalba meldžiantis?

Choralas neatsiejamas nuo tikėjimo. Giedi Šventąjį Raštą pusantro tūkstančio metų senumo melodijomis. Ši muzika – labai archajiška, jos melodinės šaknys – iš žydų, antikinės Graikijos ir Romos. Žinoma, ji susiformavo jau krikščioniškoje Romoje ir išsivystė, kai Roma įkultūrino, įkrikščionino Europą kitapus Alpių – Galiją ir Germaniją. VIII–XI amžiais senoji galų ir germanų kultūra išplėtojo tą giedojimo žanrą, nepaprastai praturtino melodinę choralo sandarą. Choralo tekstai nėra laisva kūryba, remiasi Šventuoju Raštu. Kiekvieną dieną yra savi giedojimai, pagal tos dienos skaitinius, liturginį laiką, Evangeliją. Giedodamas meldiesi jau todėl, kad apmąstai, ką girdėjai Žodžio liturgijoje. Muzikos grožis, jos kontepliatyvumas, archajiškumas, Šv. Rašto tekstai... Apeigų metu turi siekti sukurti dangų žemėje.

Noriu paklausti apie grigališkojo giedojimo istoriją: kiek giedojimas, kurį šiandien girdime bažnyčiose, panašus į tą, kuris buvo viduramžiais? Juk, kiek suprantu, jis keitėsi po Tridento susirinkimo, o toks, koks yra dabar, buvo atgaivintas XIX amžiuje?

Klasikiniu grigališkuoju choralu laikomi tekstai, išlikę rankraščiuose, kurie sukurti keliolikoje Prancūzijos, Pietų Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos ir Šiaurės Italijos vienuolynų. Tai yra IX–XI amžių paminklai. Juose virš žodžių buvo rašomi tokie ženklai, vadinami neumomis, kurių dabar niekas neperskaitytų, jei vėliau nebūtų atsiradusi kvadratinė notacija, vėlyvaisiais viduramžiais išrasta Gvido iš Areco: keturios linijos, gali perskaityti natų aukštį, intervalus. Iki tol to nebuvo, jie giedojo mintinai, galbūt vienuolyne buvo viena knyga, kurioje buvo pažymėtos melodinės, ritminės slinktys, tam tikras lengvumas ar sunkumas. Neumos tarsi atkartojo vienuolių choro vadovo dirigento judesius.

Tų laikų komunikacijos sąlygomis, žinoma, melodijos kito, vienas regionas vienaip, kitas savaip papildė. Dėl to nebuvo bendros knygų sistemos, kiekvienas regionas, kraštas ar net vienuolija turėjo savas knygas. Tridento susirinkimas 1545–1563 m. nusprendė, kad reikėtų giedojimą unifikuoti, kad liturgija turi būti vienoda visuose pasaulio kraštuose. Š darbą pavedė garsiems to meto kompozitoriams, tokiems kaip Palestrina, Anerio ir kitiems. Jie to meto renesansiniu ar barokiniu supratimu melodijas trumpino, nukapojo, išmėtė ornamentiką, ir tai tapo nebe choralu, o tam tikra dėlione, tokiu racionaliai sukonstruotų melodijų, turinčių mažai ką bendra su autentiškais senaisiais giedojimais, rinkiniu.

Taip vyko iki XIX pabaigos, kol Solemo benediktinų atkūrėjas po prancūzų revoliucijos nelaimių abatas Prosperas Guéranger atgaivino vienuolyną, kuris ilgainiui tapo grigališkojo choralo restauracijos centru. Nuo XIX a. pabaigos leidžiamos iš pradžių lokalios knygos, kurias galų gale popiežius Pijus X pripažino kaip tinkamas visuotinei Katalikų Bažnyčiai. Pirmoji Mišių knyga, 1904 metų „Graduale Romanum“, jau buvo išleista pagal Solemo vienuolių iš daugelio senųjų rankraščių perrašytas ir sukompiliuotas melodijas, kurias jie šifravo, lygino tarp dešimčių variantų ir taip atkūrė daugiau ar mažiau įtikinamą autentiškesnio grigališkojo choralo versiją. Per pastaruosius porą dešimtmečių suaktyvėjo grigališkojo choralo tyrinėtojai, mokslininkai, Solemo vienuolynui nelengva išlaikyti autoriteto pozicijas, išleista bent kelios Mišių bei liturginių valandų giesmių versijos, parengtos privačių asociacijų ar asmenų.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Gyvuojate jau tris dešimtis metų...

Taip. Choralą Lietuvoje atgaivino vyrai, tačiau nuo 1991 metų choras „Schola Gregoriana Vilnensis“ yra mišrus. Moterys, žinoma, yra svarbus veiksnys Bažnyčioje... Liturginėje bendrystėje negalima dalinti, skirstyti, čia nėra lyties, amžiaus, kitų fizinių ar žemiškų dalykų.

Giedojimas yra vienbalsis, tad labai nesunku nuslysti į margumus – tembrų, temperamentų, kas nors nenustygsta, nori greičiau, kažkas nespėja. Toks giedojimas reikalauja disciplinos ir susiklausymo, gebėjimo girdėti ir šiek tiek pastumti savąjį „aš“ į antrą planą, ištirpti vieningoje liturginės bendrystės bendruomenėje. Netikinčiam žmogui čia būtų sunku arba nebūtų ką veikti. Taip pat neverta skirstyti choralistus į profesionalus, mėgėjus arba kokį nors aukštą ar žemą lygį. Nė vienas mūsų iš to giedojimo „duonos nevalgo“, nebent angeliškąją. Reikia tik širdies, tikėjimo, jautrumo ir muzikinės klausos. Chore yra žmonių, kurie nepažįsta natų ar pamažu jas tik pradeda pažinti. Visuomet naujokams sakau: „Jūs pažinsite paslaptį, dalykus, neprieinamus kitiems, tiesiai iš magiškų ankstyvųjų viduramžių šaltinių. Liturgijos paskirtis – transcendentinė, pakylėti, išreikšti Dievo garbinimą tobulomis formomis. Tai – ne tik Eucharistinė puota, tai – paslaptis, Opus Dei, Lex orandi.“ Tokia tad ir choralistų siekiamybė bei idealas – kurti dangų žemėje...