Šiandien yra daug knygų, skirtų Lietuvos istorijai ir atskiriems jos laikotarpiams bei aspektams. Nestokojame ir modernių apibendrinamųjų sintezių, pradedant nuo Lietuvos istorijos instituto mokslininkų leidžiamos daugiatomės Lietuvos istorijos (dar nebaigtos leisti), baigiant populiariomis knygomis, pavyzdžiui, keturių istorikų Alfredo Bumblausko, Alfonso Eidinto, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio knyga Lietuvos istorija kiekvienam. Neseniai knygynuose pasirodė žinomo poeto, eseisto, vertėjo, literatūros tyrinėtojo Tomo Venclovos knygos Lietuvos istorija visiems antrasis tomas. Taigi, besidomintiems Lietuvos valstybės raida natūraliai gali kilti klausimas: kam reikia dar vienos, ir dar poeto parašytos Lietuvos istorijos (šįkart ne kiekvienam, bet visiems)?

Vienas aktyviausių Lietuvos intelektualų T. Venclova tęsia visuomenės švietėjo misiją. Per keliolika bendradarbiavimo su Raimondo Paknio leidykla metų buvo išleista jo Vilnius: vadovas po miestą (2001), Vilnius: asmeninė istorija (2011) ir du iš esmės skirtingi Vilniaus vardų (2006 ir 2017) leidimai. Viena vertus, T. Venclovos knygos paprastai sulaukia itin daug visuomenės dėmesio, jas skaito ir kritikuoja visi, nuo populiariausių nuomonės formuotojų iki akademikų. Kita vertus, nors T. Venclova nesiskundžia populiarumu, keista, tačiau Lietuvos istorija visiems, net nepateko į atitinkamus metų knygos rinkimus publicistikos ir dokumentikos knygų kategorijoje.

Sakoma, kad kiekviena karta rašo savo istoriją ir apibendrina jos nueitą kelią. T. Venclovos Lietuvos istorijos visiems pirmojo tomo pasakojimas prasideda nuo neandertaliečių ir kromanjoniečių laikų, o baigiasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimais, antrajame tome dėstoma tolesnė istorija iki atkurtos Nepriklausomybės Kovo 11-ąją ir jos įtvirtinimo 1991 m. Sausio 13-ąją. Toks chronologinis linijinis knygos išdėstymas daug kam pažįstamas nuo mokyklos suolo. Viena vertus, kaip teigia autorius: „Tai, kas vyksta mūsų šalyje po 1991 metų, dar negali būti priskirta istorijos sferai, nes nuolat kinta ir priklauso nuo kiekvieno mūsų“ (t. II, p. 346). Kita vertus, po Kovo 11-osios Lietuvoje per trisdešimt Nepriklausomybės metų jau spėjo užaugti nauja karta, kuri savaip vertina ir ateityje vertins prieštaravimų bei nesutarimų pilnus nesenos praeities įvykius ir asmenybes. Pavyzdžiui, tarp istorikų daug negatyvo sulaukė pirmoji monografija, skirta paskutiniajam Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui ir pirmajam atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Todėl laukinių 90-ųjų įtraukimas į knygą šiandien mums leistų suprasti homo soveticus virsmą ir kaitą nepriklausomoje Lietuvoje.

Kiekvienas Lietuvos istorijos visiems skyrius pradedamas plačiu įvadu pateikiant platų ne tik Europos (ypač plati Rusijos carų apžvalga), bet ir pasaulio kontekstą, įterpiant grožinės literatūros ir poezijos citatų, kas autoriniam tekstui suteikia savitą lengvai skaitomą venclovišką naratyvą. Vertinant tematiniu požiūriu, skyriai pradedami politiniais įvykiais, tačiau vėliau įterpiama kasdienio gyvenimo dalykų. Kadangi kolega mokytojas Vytautas Toleikis jau yra apžvelgęs pirmą tomą, savo recenzijoje labiau susikoncentruosiu į antrą.

T. Venclova stebina plačia erudicija, nors antro tomo gale (pirmas tomas visiškai be išnašų) pateiktas glaustas literatūros sąrašas, iš knygoje minimų autorių matyti, koks platus laukas aprėpiamas. Autorius remiasi ir cituoja tokius pasaulinius ir mūsų mokslininkus, kaip Marija Gimbutienė, Vladimiras Toporovas, Gintaras Beresnevičius, Norbertas Vėlius, Artūras Dubonis, Edvardas Gudavičius, Tomas Baranauskas, Arnoldas Toinbis, Aleksandras Novikovas, Alvydas Nikžentaitis (knygoje pakrikštytas Algirdu! t. I, p. 113), Algimantas Kasparavičius, Alfonsas Eidintas, Viktoras Suvorovas, Norman Davies, Timothy Snyderis ir kt. Todėl niekas negali prikaišioti T. Venclovai, kad štai tuo ar anuo mokslininku nesiremiama. Visgi plati sintezės aprėptis, neleido išvengti tam tikrų istoriografijoje įsitvirtinusių mitų. Vieną tokių, kaip kad danai net bažnyčioje prašė: „Viešpatie, saugok mus nuo kuršių” (t. I, p. 49). Šį mitą neseniai paneigė šio vikinginio laikotarpio specialistas Arturas Mickevičius.

T. Venclova ypač detaliai nagrinėja Lietuvos tautinių mažumų (lenkų, žydų, vokiečių, kiek mažiau baltarusių ir rusų), moterų padėties, emigracijos, išradimų ir technikos temos ir kita. Tarkim, skaitant knygą galima sužinoti, kada į Vilnių atvažiavo pirmasis traukinys, kada iš Vilniaus buvo išsiųsta pirmoji telegrama ar atidaryta pirmoji fotografijos ateljė (t. II, p. 43–44). Lietuvos istorijoje visiems T. Venclova autoriniame tekste stengiasi kiek įmanoma labiau lituanizuoti (t. y. pasaulio praeities įvykius susieti su Lietuva arba iš jos kilusiais asmenimis). Knygoje yra paminėta (kartais tas pat net po kelis kartus), kad „Andrius Rudamina nusigavo iki Kinijos ir paliko jos kultūroje pastebimą žymę” (t. I, p. 230, tas pat, p. 268), o „kitame gaublio pakraštyje, Niujorke, taip pat reiškėsi mokytas atvykėlis iš Lietuvos Aleksandras Karolis Kurcijus, kurį dažnas linkęs vadinti Kuršiumi” (t. I, p. 268). Tokia pat istorijos sudominimo praktika jau taikyta A. Bumblausko vadovėlyje Lietuvos istorija: paaugusių žmonių knyga. Autorius nevengia pridėti istorijos įdomybių, pavyzdžiui, formaliai galima sakyti, kad Gambija ir Tobagas vienu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos kolonijos (t. I, p. 243–244).

Algis Bitautas. Kristinos Kutiščevos nuotrauka

Rašydamas apie emigraciją, T. Venclova apsiriboja siauru teiginiu: „Visame pasaulyje pasklidę, daugelyje sričių prasimušę Lietuvos žydai litvakai išgarsino savo gimtinę ir įtvirtino kaip žydiškumo normą litvakišką charakterį – santūrų, racionalų, ironišką, net saviironišką“ (t. II, p. 107). Pasigedau platesnio pasaulio istorijos lituanizavimo, įtraukiant skirtingus lietuvių ar su Lietuva susijusių žmonių mokslo, kultūros ir meno, sporto veikėjų gyvenimo biografijų. Nekeldamas sau tikslo suminėti visus pavyzdžius, čia tik noriu pateikti rekomendacijas, kas galėjo būti įdomu skaitytojams. Pirma, skirtingas kultūras ir visuomenės tyrinėjusių mokslininkų, kaip vienos žymiausių lietuvių egiptologių Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės, keliautojų ir atradėjų, kaip Jonas Čerskis, Antanas Poška, Matas Šalčius ir kitų trumpas paminėjimas. Antra, svarbu pabrėžti, kad lietuviai arba iš Lietuvos kilę asmenys (daugiausia litvakai) kitoms valstybėms davė ne vieną iškilų lyderį, tad netiesiogiai prisidėjo prie jų pažangos. Pavyzdžiui, minėtina kairiojo anarchizmo ir feminizmo ikona Ema Goldman (gimė Vilijampolėje), pirmoji moterų krepšinio propaguotoja JAV, pirmojo krepšinio vadovėlio moterims autorė Senda Berenson Abbott (gimė Butrimonyse); Izraelio valstybės vėliavos autorius Dovydas Volfsonas (gimė Darbėnuose); PAR architektas, Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mahatmos Gandhi bičiulis Hermanas Kallenbachas (kilęs iš Rusnės); PAR antiapartheido ir kovos su rasizmu simbolio Nelsono Mandelos bičiulis ir bendražygis Joe Slovo (gimė Obeliuose); Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas (gimęs Želvoje, o vėliau su šeima parsikėlęs į Johanesburgą); Brazilijos modernistas iš Vilniaus Lazaris Segalas ir kt.

Lietuvos istorijoje visiems pateikiama siaura sporto istorijos apžvalga, apsiribojanti tik legendinio lietuvių lakūno Stepono Dariaus pasiekimais. Įdomus faktas iš sporto istorijos, kad net trys lietuviai JAV rinktinės sudėtyje yra tapę olimpiniais čempionais. Pirmoji lietuvaitė – olimpinė čempionė ir olimpinė rekordininkė buvo plaukikė Albina Osipavičiūtė (Albina Osipowich), iškovojusi net du aukso medalius 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse. Pirmasis lietuvis vyras, tapęs olimpiniu čempionu, buvo Pranas Lubinas, kartu su JAV krepšinio rinktine iškovojęs aukso medalius 1936 m. Berlyne (jis vėliau žaidė Lietuvos rinktinėje, 1939 m. tapo Europos čempionu). Trečiasis lietuvis – olimpinis čempionas ir pirmasis lietuvis žiemos olimpinių žaidynių čempionas buvo bobslėjininkas Edvardas Rimkus, laimėjęs aukso medalį 1948 m. St. Moritz (Šveicarija) olimpinėse žaidynėse.

Kita vertus, visų asmenybių vienoje knygoje nesuminėsi, todėl čia autoriui buvo labai svarbu aptarti medžiagos atrankos principą, knygos įvade jokios metodologijos nėra. Taip pat verta pabrėžti, ne tik T. Venclovos, knygos redaktorės Audros Kairienės bet ir mūsų visų rašančiųjų problemą – tai asmenvardžių rašyba. Knygoje jie taip sulietuvinti, kad kartais sunku net suprasti, apie kokią istorinę asmenybę kalbama, pavyzdžiui, Jeanne d'Arci praminta „lietuviškoji Joana Arkietė” (t. II, p. 37), žymus amerikiečių rašytojas Uptain Sinclair knygoje Aptonis Sinkleris (t. II, p. 100), skulptorius ir architektas Antanas Vivulskis knygoje Antonis (t. II, p. 123) ir kt.

Pastaraisiais metais ypač daug problemų kelia vadinamieji kontroversiški ir jautrūs istorijos klausimai. Bandymai peržiūrėti pamėgtus istorijos mitus visuomenėje dažnai sutinkami priešiškai bei nepalankiai. T. Venclova nevengia įtraukti tokių naujausių istorikų tyrimų (beveik visur sėkmingai tai išpildo). Pavyzdžiui, ilgą laiką didvyrišku lietuvių pasipriešinimo epizodu laikytą Pilėnų gynybą dabartiniai istorikai (pavyzdžiui, Darius Baronas) vertina prieštaringai, arba neseniai istorikas Vytautas Ališauskas iškėlė mintį, kad legenda apie didžiojo kunigaikščio žmoną Birutę reikėtų abejoti. Kita vertus, T. Venclova, dažnai pristatydamas itin nevienodai vertinamus įvykius, pamini tik vienos teorijos mokslininką, o jo kritiką vengia įvardyti (t. I, p. 125–126). Pavyzdžiui, Birutės tautininkų naratyvui atstovaujanti Inga Baranauskienė neįvardyta. Nors puikiai perteiktos tokių įvykių kaip Liublino unija skirtingos nuomonės bei pristatytos kelios nuomonės, skirtingoms pozicijoms atstovaujančių autorių įvardijimas, knygai būtų dar labiau suteikęs daugiau pridėtinės vertės.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

T. Venclovai ypač svarbu suminėti, kiek tam tikru laikotarpiu dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno įvairių tautybių žmonių. Autorius kaip niekas kitas sugeba išnarplioti skaudžius ir vis dar ginčijamus praeities įvykius, tokius kaip Vilniaus ir Klaipėdos krašto klausimai. Dėl Vilniaus problemos T. Venclova stengiasi išlikti nešališkas ir taikliai įvardija: „Išspręsti šį konfliktą (Vilniaus klausimą – A. B. pastaba) atrodė taip pat neįmanoma, kaip atlikti skritulio kvadratūros užduotį. Ir nesakyčiau, kad susidūrė du mitai. Susidarė dvi racijos: ar tai mums patinka, ar ne, lietuviai nebuvo šimtu procentų teisūs, o lenkai nebuvo šimtu procentų neteisūs. Bent jau demografinė situacija bylojo lenkų (gal tiksliau būtų pasakius – senlietuvių, ne naujalietuvių) naudai“ (t. II, p. 164). Tuo tarpu analizuodamas Klaipėdos krašto prisijungimo problemą, T. Venclova taikliai įvardija: „Aplinkiniuose kaimuose žmonės dažnai kalbėjo lietuviškai tik namie ir vadino save ne lietuviais, o „klaipėdiškiais“ (memelenderiais), jausdami lojalumą vokiečių valstybei“ (t. II, p. 180). Poetas sutriuškina tam tikrus įsisenėjusius mitus dėl kitų kontroversiškai vertinamų istorijos įvykių, tokių kaip 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas užkirto kelią komunistams. Iš tiesų perversmas buvo tautininkų lyderių Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro kartu su krikščionių demokratų lyderiu Mykolu Krupavičiumi iš anksto suderintas veiksmų planas siekiant neteisėtai užgrobti valdžią.

Viena vertus, T. Venclova itin kritiškai įvertino LAF’ą ir „nuvainikavo“ 1941 m. birželio 23 d. Kaune jos pagrindu sudarytą Lietuvos laikinąją vyriausybę bei jos vadus. „Čia pasireiškė ne vien Škirpos moralinis bei politinis aklumas, bet ir jo autoritarinė prigimtis, polinkis į „vadizmą“, troškimas valdyti Lietuvą vietoje „susikompromitavusių“ partinių veikėjų bei paties Smetonos“ (t. II, p. 269). Kita vertus, nors labai asmeniška, tačiau tokio paties kritiško žvilgsnio pasigedau kitos okupacinio režimo primestos Liaudies vyriausybės atžvilgiu (apie T. Venclovos tėvą Liaudies vyriausybės švietimo ministrą Antaną Venclovą) nerašoma. Tarkim, jeigu taip plačiau nušviesta nevienareikšmiškai vertinamo Kazio Škirpos biografija, tokio paties tragiško likimo Vinco Krėvės-Mickevičiaus asmenybė nutylėta. Rašytojas V. Krėvė-Mickevičius viena iš kontroversiškiausių ir turbūt tragiškiausių asmenybių, vertinamų itin prieštaringai: vieniems jis – patriotas, daug padaręs Lietuvos labui, antriems – kairuoliškų iliuzijų, politinio naivumo auka sudėtingomis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis, tretiems – sovietų kolaborantas, ketvirtiems – didis lietuvių rašytojas, išgyvenęs politinių ambicijų žlugimą. Tokių daugialypių asmenybių, kaip Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Jonas Noreika-Vėtra, Kostas Kubilinskas, Juozas Baltušis, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius nutylėjimas arba nepilnas atskleidimas didelis knygos Lietuvos istorija visiems trūkumas.

Šiandien tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vienas po kito pasipylė kaltinimų, kad tam tikri 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai bei partizanai buvo ir Holokausto vykdytojai, ir laisvės kovotojai. Todėl šiandien kaip niekad svarbu Lietuvos istorijos sintezėse skirti papildomą dėmesį, kad išnagrinėtume, ar Kazys Škirpa, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Jonas Žemaitis-Vytautas, A. Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša-Daumantas, Jonas Noreika-Vėtra, Antanas Kraujelis-Siaubūnas, kiti žinomesni partizanų vadai bei sukilėliai buvo žydų žudynių vykdytojai? Ar jau išmokom istorinei tiesai pažvelgti tiesiai į akis? Regis T. Venclovai sunkiausiai sekėsi „objektyviai” įvertinti partizaninį karą. Pasirėmęs istoriko Mindaugo Pociaus „Kita mėnulio puse“, autorius regis pats nepamatė tos kitos pusės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiandien Rusijos propagandos pastangomis siekiama diskredituoti pačius žymiausius partizanų vadus: Adolfą Ramanauską-Vanagą, Juozą Lukšą-Daumantą ir daugybę kitų patriotų, kuriems klijuota žydšaudžių etiketė. Nuolat skleidžiama dezinformacija perrašoma Vakarų šalių istorikų darbuose. Knygoje Lietuvos istorija visiems, visiškai neatskleista ši istorijos „perrašymo“ politika.

Neabejotinai atskiro paminėjimo vertas knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis. Knygos vertę kelia gausi ikonografinė medžiaga: abiejuose tomuose daugiau negu 400 iliustracijų (nuotraukų, karikatūrų, leidinių faksimilių ir kt.), kelios dešimtys žemėlapių, kurie atspindi tam tikrą laikotarpį ir padeda susiformuoti istorinį vaizdinį. Be abejonės, tokios didelės apimties darbe sunku išvengti korektūros ir faktinių klaidų. Pavyzdžiui, garsioji fotografo A. Jaruševičiaus Lietuvos Tarybos nuotrauka daryta Vilniuje ne 1918 m. kaip nurodyta knygoje (t. II, p. 149), o 1917 m.; Klaipėdos kraštas prie Lietuvos prijungtas 1923 m., bet ne 1924 m. (t. II, p. 143).

Nauja T. Venclovos knyga sulauks įvairiausių skaitytojų vertinimų. Vieni ją kritikuos dėl per daug liberalaus naratyvo aprašant skaudžius įvykius, kiti su malonumu skaitys meniškai parašytą Lietuvos istorijos sintezę, tačiau abejingų jai neliks. Viliuosi, kad ši Lietuvos istorija visiems taps atspirties tašku visiems, kurie nori ieškoti dialogo, o ne konflikto dėl prieštaringai vertinamų istorijos įvykių.