Ateitininkų federacijos nuotrauka

Valstybės atkūrimas neprasideda nepriklausomybės akto paskelbimu. Dar prieš žinant Kovo 11-osios datą Lietuvoje jau veikė įvairių visuomeninių judėjimų. Atšilimo metu buriantis Sąjūdžiui, jam įkandin kūrėsi ir atsikūrė įvairios organizacijos. Todėl greičiausiai nestebina, jog šiemet ir kitąmet savo atkūrimo 30-mečius švenčia nemaža puokštė katalikiškų ir tautinių judėjimų – Caritas, skautai, šauliai, ateitininkai. Pastaruosius šiandien ir prisimename, nes 1989 m. lapkričio 25–26 d. Vilniuje vyko Ateitininkų atkuriamasis suvažiavimas. Į ateitininkų organizacijos atkūrimą žvelgiame vienos iš šio suvažiavimo organizatorių ses. dr. DAIVOS KUZMICKAITĖS ir teisininko dr.VYGANTO MALINAUSKO, kuris tuo metu buvo moksleivis, akimis. 

Atgimimo laikais priklausiau Marijampolės pogrindžio tikinčio jaunimo grupelei, pasakoja ses. Dr. Daiva Kuzmickaitė. 1988-ųjų pavasarį pas mus atvažiavo Stasys Urniežius, kitaip žinomas kaip kunigaikštis, ir ragino stoti į skautus. Mums Marijampolėje seserys vargdienės jau buvo pasakojusios apie ateitininkus Praną Dovydaitį, Stasį Šalkauskį, Stefaniją Ladigienę. Tad Stasiui Urniežiui sakiau – labai gerai, kad atkuriate skautus, bet mes norime būti ateitininkai. Jo akys išsiplėtė ir sako man: Daiva, jus palaikys kokiais buržua nacionalistais, niekas jūsų nesupras, nebus įmanoma to padaryti. O aš jam atšaunu – pažiūrėsim. Tąkart pakalbėję išsiskirstėme. Tų pačių metų rugsėjį Vilniuje vyko  įvairių moksleivių judėjimų susirinkimas, ir jame kun. Vaclovas Aliulis man pristatė vyriškį: Čia mokytojas Vytautas Toleikis, kuris nori atkurti ateitininkus. Su drauge laimingos gįžom į Marijampolę ir bičiuliams paskelbėm, kad mes, ateitininkai, einame gera linkme ir galime gyvuoti. 1989 m.  sausio 7 d. išvykau  į  atkuriamąją  konferencija Vilniuje, kurioje kun. Vaclovas Aliulis  paprašė sekretoriauti, tuomet dr. Vincentą Rastenį išrinkome pirmininku ir prasidėjo ateitininkų atkūrimo  veikla.

Ateitininkų federacijos Atkuriamojo komiteto posėdis. Sėdi iš dešinės: ses. Daiva Kuzmickaitė, Juozas Polikaitis, kun. Vaclovas Aliulis, kun. Sigitas Tamkevičius, dr. Arvydas Žygas, Vincentas Rastenis, Vytautas Toleikis. Ateitininkų federacijos archyvo nuotrauka

Sausio 7 dieną Lietuvos dailininkų sąjungos rūmuose įvyko atkuriamasis Lietuvos ateitininkų susirinkimas. Jo metu daug diskutuota, kaip turėtų atrodyti ir kuo pasižymėti naujai atkurta organizacija. Kun. Vaclovo Aliulio nuomone, ateitininkai – tai jaunimo lavinimosi organizacija, apimanti plačiau nei mokykla. Joje turėtų išaugti brandžios asmenybės, besidominčios istorija, religija, filosofija, estetika. Ateitininkas turėtų nešioti religinę simboliką, negerti ir nerūkyti, būti kuklus, tvirtas, doras ir sveikas. Taip pat priminė jog Ateitininkų federacija buvo nuotaikinga sąjunga – jos nariai instrumentais grodavo, dainas dainuodavo. Kiti prelegentai kalbėjo apie principų ir pagrindų vienybės svarbą, tylų ir ištvermingą darbą. (Iš 1989 m. žurnalo „Ateitis“ Nr. 2.)

1989 m. žurnalo „Ateities“ Nr. 2. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus iliustracija.

Buvau vienuoliktoje klasėje, ir mokykloje sukūrėme Sąjūdžio rėmimo grupelę, prisimena ateitininkas dr. Vygantas Malinauskas. Kas savaitę vyko Panevėžio Sąjūdžio rėmimo grupių susirinimai, kuriuos vadinome Haid parku, nes čia kiekvienas galėjo pasidalinti jam rūpimu klausimu – nuo ekologijos iki religijos, panašiai kaip Londono Haid parke.Tai buvo Sąjūdžio laikai –  atsirado vilčių, kad Lietuva gali atgauti nepriklausomybę, visuomenė pajuto, jog galime būti laisvi. Mes, moksleiviai, dalyvaudavome Panevėžio miesto Sąjūdžio susirinkimuose, kur sutikome kitų visuomeniškai aktyvių moksleivių, ir kilo mintis, kad reikėtų įsitraukti į kažkokią jaunimo organizaciją. Pirmoji, su kuria susidūriau, buvo Jaunalietuviai, kurie atkūrė prieš karą veikusią organizaciją Jaunoji Lietuva. Skambėjo  patraukliai – geras pavadinimas, susibūręs tautinis jaunimas, bet buvo vienas BET. Kadangi nuo jaunų dienų buvau sąmoningas katalikas, nors buvo smagu įsitraukti į tautinę veiklą, mane viliojo ir katalikų veikla. Panevėžyje viename iš beatsikuriančių jaunimo organizacijų susirinkimų vienas jaunuolis papasakojo apie atsikuriančius ateitininkus ir pakvietė į susitikimą. Iki tol iš tėčio apie ateitininkus žinojau tik tiek, kad prieš karą Lietuvoje veikė įvairios jaunimo organizacijos – ateitininkai, skautai, pavasarininkai.

Susirinkimas vyko Panevėžio katedros kriptoje, kur palaidotas vienas iš didžiųjų ateitininkų globėjų – vyskupas Kazimieras Paltarokas. Suvažiavo Panevėžio vyskupijos parapijų jaunimas: patarnautojai, adorantės ir kt. Susitikime dr. Vincentas Rastenis pasakojo apie ateitininikus, pamenu, kad gavome lankstinukų, kuriuose buvo trumpai parašyta, kas yra ateitininkų organizacija, ką jie veikia, kokie jų principai ir ką kiekvienas šių principas reiškia. Iš lankstinuko gerai pamenu, jog inteligentiškumo principas reiškia, kad ateitininkas išmoksta groti bent vienu muzikos instrumentu.

Pristatymas baigėsi, rankose turėjau lankstinuką, paskaitinėjau jį, girdžiu kvietimą: „Visi, kurie norite įsitraukti į ateitininkų veiklą, ateikite užsirašyti.“ Šalia sėdėjusi mergina, kurią pažinojau iš jaunimo sąjūdžio susitikimų, paklausė, ar stosiu į ateitininkus. Pagalvojau gal 15 sekundžių ir sakau – taip. Per tas 15 sekundžių svarsčiau, kad vis tiek gyvenime laikysiuosi šių penkių principų, nes jie man atrodė visiškai tinkami ir geri, tad ir nusprendžiau tapti ateitininku, sako teisininkas V. Malinauskas.

Dr. Vygantas Malinauskas, Lietuvos Vyskupų konferencijos teisininkas. Tarp Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo ir Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo. Rido Damkevičiaus nuotrauka

Kas yra ateitininkas

Dr. Vygantas Malinauskas prisimena, kad jo supratimas apie tai, kas yra ateitininkai, nelabai pasikeitė nuo tos dienos, kai nusprendė juo tapti. Ateitininkas – tai idealais gyvenantis žmogus. Jis mano, kad turėtų gyventi ne tik sau, ne tik dėl savo naudos, bet ir dėl didesnio gėrio. Jis supranta, kad, norėdamas veiksmingai prisidėti prie didesnio gėrio, jis turi lavinti  intelektą, visuomeninio veikimo gebėjimus, gilinti savo religinį gyvenimą, puoselėti kūrybines galias. „Tuo metu supratau, kad  ateitininkija padeda tapti labiau pilnutine asmenybe. Augimas su bičiuliais, bendraminčiais tave įgalina daug veiksmingiau prisidėti prie Lietuvos ir Bažnyčios kūrimo darbo, negu buvimas pavieniui.“

Nors vienuoliniai įžadai nusveria visus kitus įsipareigojimus, visgi buvimas ateitininke jai leidžia būti geresne vienuole, teigia ses. Daiva Kuzmickaitė. Ateitininkas yra Dievą ir žmogų mylintis asmuo, kuris yra įsipareigojęs. „Tai integralus, visapusiškas žmogus, kuris siekia visa atnaujinti Kristuje. Jei save atnaujinu Kristuje, tuo šviečiu ir savo aplinkoje. Mums gresia pavojus tik kalbėti ir nebūti. O kaip svarbu pirmiausia būti tuo, kas iš tikrųjų yra ateitininkas.“

Ses. dr. Daiva Kuzmickaitė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos narė.

Evgenios Levin nuotrauka

Atkuriamasis suvažiavimas

Iš atkuriamojo ateitininkų suvažiavimo išliko prisiminimas apie pakilią nuotaiką, pasakoja V. Malinauskas. Pilna salė žmonių, užlipę ant pakylos kalba kun. Vaclovas Aliulis, Robertas Grigas,  dr. Arvydas Žygas, ses. Daiva Kuzmickaitė su tautiniu kostiumu, kalbos nuolat pertraukiamos audringais plojimais, o tu sėdi ir galvoji, kad čia vyksta kažkas be galo svarbaus, kas gali pakeisti  tavo gyvenimą. „Man asmeniškai įstrigo viena detalė: dr. Arvydas Žygas pasakė, kad  mes, katalikai, turime siekti aukštojo mokslo. Man tai buvo padrąsinimas, nes aš nebuvau geras mokinys ir labai abejojau, ar pajėgsiu įstoti į aukštąją mokyklą. Bet Arvydas Žygas, kuris mums buvo žmogus iš kito pasaulio, kaip angelas žmogaus pavidalu, vos nematai šviečiančios aureolės, pasako, kad katalikams svarbu siekti aukštojo mokslo, ir šios minties jau nebepaleidi.“

Kun. dr. Arvydo Žygo žodžiai, pasakyti 1989-ųjų lapkričio 2526 d. Atkuriamajame Ateitininkų federacijos suvažiavime.
Lietuvos Ateitininkų federacijos Atkuriamasis suvažiavimas. Iš dešinės kun. Sigitas Tamkevičius, dr. Arvydas Žygas, kun. Robertas Grigas. Ateitininkų federacijos archyvo nuotrauka
Lietuvos Ateitininkų federacijos Atkuriamasis suvažiavimas. Iš kairės: Vincentas Rastenis, xxx, Petras Plumpa, Juozas Polikaitis. Ateitininkų federacijos archyvo nuotrauka

1989-aisiais ne tik ateitininkiją bet bendrai Lietuvą apėmė nuotaika, kad atkūrus valstybę viskas vystysis savaime, prisimena V. Malinauskas. Žmonės manė, kad labai greitai pradėsime gyventi kaip Europoje, Amerikoje, ekonomika natūraliai pakils. Po kelerių metų paaiškėjo, kad daug dalykų gyvenime savaime nevyksta, taip pat ir į ateitininkiją atėjo supratimas, kad dėl kai kurių tikslų, dėl gėrio reikia dirbti labai kantriai ir nuosekliai. V. Malinauskas prisimena, kad pirmajame Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje net ir netikintieji krikščionišką Vakarų kultūrą su jos siūloma žmogaus, šeimos samprata priėmė kaip savaime suprantamą gėrį. Po 2000-ųjų metų atėjo supratimas, jog katalikai gali atsidurti net ir mažumoje. Todėl ateitininkijos poreikis ir misija vis dar kaip niekad aktuali, teigia V. Malinauskas. „Žvelgdamas į šiuos 30 ateitininkijos atsikūrimo metų be galo džiaugiuosi ir negaliu atsistebėti, kad mes, nors ir netapome tokia masinė ir visuotinė organizacija, kaip tikėjomės pirmaisiais dešimtmečiais, vis dėlto esame organizacija, kuri sugeba sutelkti puikių jaunų žmonių ir duoti jiems stiprų impulsą augti, tobulėti ir darbuotis dėl Lietuvos ir Bažnyčios. Šiandien negalime pasakyti, kokie mūsų laukia iššūkiai po penkerių ar dešimties metų, bet ateitininkija yra ta vieta, kuri leidžia būsimiems iššūkiams suaugti, subręsti, pasiruošti.“

Ateitininkų federacijos nariai su savo dvasios tėvu arkivysk. Gintaru Grušu. Kristinos Šmulkštytės nuotrauka.

2019 m. lapkričio 30 d. (šeštadienį) Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (Konstitucijos pr. 25, Vilnius) vyks Ateitininkų federacijos Lietuvoje atkūrimo 30-mečio minėjimas. Daugiau apie renginį skaitykite čia