Vatican News nuotrauka

Antradienio pavakare, po beveik trylikos valandų skrydžio, popiežius parvyko iš Tokijo. 

Iš Tokijo į Romą skirdęs lėktuvas kirto ir Lietuvos oro erdvę. Šia proga popiežius pasiuntė sveikinimą Lietuvos prezidentui (kaip ir kitų valstybių, virš kurių skrido, vadovams).

„Grįždamas iš kelionės į Tailandą ir Japoniją, skrisdamas virš Lietuvos, siunčiu nuoširdžius sveikinimus jums ir visiems piliečiams. Meldžiu, kad Dievas laimintų jūsų tautą, kad jus visus apdovanotų taika ir gerove“, – sakoma prezidentui adresuotoje telegramoje.

EPA nuotrauka

Skrydžio iš Tokijo į Romą metu įvyko tradicinė spaudos konferencija.

Daugiausia dėmesio buvo skirta popiežiaus gestams ir žodžiams Hirošimoje ir Nagasakyje. Abu miestai nukentėjo nuo atominių bombų. Šia prasme abiejų miestų likimai panašūs. Tačiau Nagasakiui būdingas ir krikščioniškas savitumas, sakė popiežius. Nagasakis turi gilias krikščioniškas šaknis, seną krikščionių bendruomenės istoriją, senųjų laikų kankinius. Krikščionys buvo žiauriai persekiojami visoje Japonijoje, tačiau Nagasakyje kankinystės istorija ryškiausia. Taip pat daug nuo atominės bombos šiame mieste žuvusių žmonių buvo krikščionys.

Popiežius sakė, kad jam apsilankymas vietose, kur nuo atominių bombų žuvo tiek daug žmonių, buvo tarsi katechezė apie žiaurumą. Tai iš tiesų buvo labai gilūs išgyvenimai. Hirošimoje popiežius pasakė, kad branduolinio ginklo naudojimas nesuderinamas su moralės reikalavimais. Ne tik naudojimas, bet ir turėjimas, sakė Pranciškus, nes dėl avarijos ar išprotėjusio žmogaus kaltės gali būti pražudyta visa žmonija.

Vizito Japonijoje metu buvo kalbama ne tik apie branduolinių ginklų keliamą grėsmę, bet ir apie ne visiškai saugią branduolinę energetiką.

Jei tai priklausytų nuo manęs, aš nenaudočiau atominės energijos, kol nėra užtikrintas visiškas saugumas. Kalbama ir apie pavojų, kurį atominė energetika kelia kūrinijos apsaugai. Aš manau, kad pakanka vien nesaugumo argumento. Šiandien neturime visiško tikrumo, kad neįvys kokia nelaimė.

Popiežiaus buvo klausiama, kaip suderinti nusiginklavimą ir teisę gintis agresijos atveju. Taip, sakė Pranciškus, vis dar gyvenama pagal antikos laikais romėnų sukurtą formulę: „Si vis pacem para bellum“ („Jei nori taikos, ruoškis karui“). Vis dar stokojama brandos. Tarptautinės organizacijos, Jungtinės Tautos, nors ir imasi tarpininkavimo, ne visada sugeba pasiekti tikslą. Pasižiūrėkime į JTO Saugumo tarybą: jei kur nors kyla ginkluotas konfliktas, jei visi sutaria, kaip išspręsti problemą arba kaip išvengti karinio incidento, gana tik vieno turinčiojo veto teisę, kad viską sustabdytų. Aš nenoriu teisti, nenoriu sakyti, kad tai gerai ar blogai, bet gal Jungtinėms Tautoms reikėtų žengti žingsnį pirmyn ir kai kurioms Saugumo tarybai priklausančioms valstybėms atsisakyti veto teisės.

Pasak popiežiaus, ginklavimasis neišvengiamai reiškia ir veidmainystę. Yra krikščioniškų tautų, Europos valstybių, kurios kalba apie taiką, o tuo pat metu gyvena iš ginklų. Tai veidmainystė, kurią Jėzus griežtai smerkia.

Teisėtos gynybos hipotezė visada galioja, tačiau reikia patikslinti, kad ji leistina tik kaip paskutinė priemonė. Ir moralinėje teologijoje reikia patikslinti, kad ginklo naudojimas gynybai leistinas tik kaip paskutinė priemonė.

Klausiamas, ar tiesa, kad yra rengiama nauja enciklika apie taiką, popiežius sakė, kad toks projektas yra, tačiau jis kol kas stalčiuje.

Spaudos konferencijos metu užsiminta ir apie mirties bausmę, kuri Japonijoje vis dar nepanaikinta. Paminėtas ir vieno mirties bausme nuteisto, teismo bylos peržiūrėjimo laukiančio japono atvejis. Šis žmogus dalyvavo Tokijuje popiežiaus aukotose Mišiose. Popiežius neatsakė, ar ši tema buvo kaip nors specifiškai aptariama jo susitikimo su Japonijos premjeru metu, tačiau pakartojo, kad mirties bausmė neturi jokio moralinio pateisinimo. Nusikaltėliui skiriamos bausmės tikslas turi būti jo reintegravimas į visuomenę. Bausmė, kuri nepalieka tokios galimybės, yra nehumaniška. Taip pat ir kalėjimas iki gyvos galvos, be jokios reabilitavimosi vilties, yra nehumaniška bausmė. Tačiau kai kalbama apie šiuos kraštutinius atvejus, negalime užmiršti ir daugybės perpildytų kalėjimų, kurie yra kaip sandėliai, nesuteikiantys nuteistiesiems jokios galimybės atsitiesti, jie juose tik dar labiau degraduoja.