EPA nuotrauka

Vienas iš demokratų kandidatų į JAV prezidento postą Bernie Sandersas, daugelio turbūt dar vis atmenamas iš praėjusių rinkimų, spalio pradžioje pareiškė, jog milijardieriai neturi teisės egzistuoti [1]. Tų, kurie domisi JAV rinkimų batalijomis, tokia šio kandidato retorika nestebina, tačiau visgi – teiginys, esą turtingi žmonės neturi jokios moralinės teisės tokie būti, vertas pasvarstymų. Tai neabejotinai jautrus klausimas, ne kartą praeityje jau sukėlęs revoliucijų, karų ir davęs pradžią diktatūroms ir priespaudos ideologijoms, kurių kelios tebeegzistuoja iki šiol. Todėl pateikti aiškų atsakymą į minėtą klausimą tokioje trumpoje publikacijoje būtų mažų mažiausiai neprotinga. Vietoje to apribosiu save ir skaitytoją klausimais.

Pirmasis ir esminis klausimas, susijęs su B. Sanderso retorika, yra apie turto gausą – kiek turto turėti yra moralu? Šis klausimas neabejotinai kyla iš mąstymo, kad pinigai yra atlygis už atliktą darbą. Jei taip, tuomet natūralu, jog žmogus, visą savo gyvenimą sunkiai dirbęs, nusipelno tokio pat gero gyvenimo, kaip ir daugelis milijardierių ar bent milijonierių. Visgi ne vienam yra tekę girdėti, esą samdomas darbuotojas dirba 8 valandas per parą, turi savaitgalius ir atostogas. Dažnas verslininkas to neturi, jis yra nuolat priverstas mąstyti apie verslą. Bet net jei žvelgsime minėtu žvilgsniu, matematiškai vis tiek niekaip negalėsime pateisinti tos milžiniškos ekonominės nelygybės tarp vargšų ir turtingųjų, kai samdomas darbuotojas JAV turėtų vidutiniškai dirbti tūkstantmetį (1000 metų!), kad uždirbtų tiek, kiek jo įmonės generalinis direktorius (angl. CEO) per metus [2]. Ar tikrai vadovai dirba tiek kartų daugiau ir sunkiau už eilinius darbuotojus?

Ir vis dėlto neatsitiktinai pabrėžiau, kad toks mąstymas kyla iš suvokimo, jog pinigai yra atlygis už atliktą darbą (atlyginimas). Turtingi žmonės dažniausiai vengia sukaupto turto ir įdėtų pastangų sąsajos. Vietoje to dažnas jų linkęs teigti, kad turtas tėra mąstymo išraiška ir, kaip tai bandė pateikti vienas žinomesnių JAV milijardierių Robertas Kiyosakis – neturtas tėra mąstymo būdas, kurį vaikui perduoda tėvai. Pasak jo, būtent šeima išmoko vaiką būti arba neturtingą, arba turtingą [3]. Neabejotinai pačios svarbiausios ir pirmosios gyvenimo pamokos – taip pat ir finansinės – dažniausiai išmokstamos šeimoje, vaikui stebint ir bandant kopijuoti tėvų elgesį. Egzistuoja idėja, esą surinkus visą žmonių turtą ir išdalinus jį kiekvienam žmogui lygiomis dalimis, buvę turtingieji ilgainiui vėl tokie taps, kai buvę skurdžiai netrukus vėl nuskurs. Kitaip tariant – turtas tėra mąstymo būdas, arba žmogus mąsto kaip milijonierius, arba kaip skurdžius.

Tai iš tiesų įtikinama išvada ir stiprus argumentas, su kuriuo turi sutikti net ir didžiausi skeptikai. Kita vertus, argi dėl šios priežasties valstybei nebereikia rūpintis savo žmonėmis, nes, nepaisant valstybės pastangų, šie dėl savo mąstymo vis tiek gyvens skurde? Svarbu pabrėžti ir tai, kad minėtas pavyzdys apie turtinguosius, kurie, nepaisant perskirstymo, vis tiek lieka turtingi galioja tik tol, kol nekeičiama pati sistema ar bent jau atskiros jos dalys. Turtingas mąstymas, ko gero, yra ne kas kita, kaip tiesiog prisitaikymas prie esamos sistemos. Ir kuo tobuliau asmuo prisitaiko, tuo turtingesnis jis tampa. Bet ar dėl to reikia keisti sistemą? Juk nesvarbu, kokia ši bus, vis tiek atsiras tokių, kurie prisitaikys, ir tokių, kurie to neišmoks, o žaidimo taisyklių keitimas, kaip žinome iš istorijos, gali nuvesti prie dar didesnės destrukcijos. Bet kuriuo atveju, pasikartojant, ar dėl to valstybė gali pateisinti savo neveiksnumą skurstančiųjų atžvilgiu?

***

Vienas iš esminių skirtumų tarp valstybės ir verslo yra tas, kaip šios suvokia galutinę naudą. Verslininkai gali ir mėgsta kalbėti apie tai, kiek daug darbo vietų ir pridėtinės vertės visuomenei jie sukuria. Ir tai absoliuti tiesa. Tačiau visa jų gerovė yra apribojama pelno. Verslas visuomenei daro gero tik tiek, kiek jam apsimoka, kiek tai pelninga. Galutinė nauda verslininkui galiausiai yra jis pats arba jo verslas. Kita vertus – ar tai blogai? Jei verslas dirba nuostolingai, jis neišvengiamai žlunga. Tuomet, savaime suprantama, darbo netenka daugybė darbuotojų, o vartotojai negauna paslaugos; sumažėja konkurencija, dėl to ilgalaikėje perspektyvoje suduodamas smūgis ir paprastiems žmonėms, ieškantiems geros kokybės arba patrauklios kainos. Tad ar siekti pelno verslui iš tiesų yra blogai? Šiuo atveju problemos greičiausiai nėra arba ji labai dirbtinė.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Problemą veikiau sukuria požiūris, jog pelnas, o ypač jo augimas yra svarbiausias verslo sėkmės rodiklis. Tuomet iš tiesų, kaip kalba prisiekę socialistai, darbuotojai tampa nebe tais, kurie dalinasi savo žiniomis dėl geresnio produkto, o su juo – ir pažangesnės visuomenės – kūrimo, bet tais, kurių žinios išnaudojamos maksimaliam pelnui pasiekti. Kaip įmonės tai daro? Yra trys pagrindiniai būdai – parduoti daugiau, parduoti brangiau arba mažinti įmonės išlaidas (dažniausiai tai reiškia darbuotojų atleidimą ir tinklo optimizavimą). Pastarasis taikomas tik kritiniais atvejais, nes niekas nenori prarasti darbo ar dalies atlyginimo ir su tuo kovoja. Beje, šiai kovai valstybė parūpinusi ir daug teisinių ginklų. Kainų didinimas visuomet yra rizikingas žingsnis, ypač labai konkurencingoje sferoje, kurioje smarkiai padidinus kainas pirkėjai tiesiog pasirinks kitas įmones ir jų produktus. Parduoti daugiau, rodos, irgi nėra lengva, tačiau verslininkai, kaip žinoma, pirmiausia yra pardavėjai. Ir iš tiesų – argi negyvename vartotojiškoje visuomenėje? Ir – ar išaugęs visuomenės vartotojiškumas bei pelno augimo kultūros suklestėjimas tėra nekaltas sutapimas?

Bet kodėl? Iš kur kyla ši logika, kad pelno augimas yra gėris? Reikia priminti, jog daugelis stambių įmonių prie savo pavadinimų turi tokius prierašus kaip „UAB“ ar „AB“, nusakančius, kad įmonė platina akcijas, tad – ir turi akcininkų. Stambiausi akcininkai dažnai patenka į įmonės valdybą, o būtent nuo šios priklauso vadovo ateitis įmonėje. Kitaip tariant – generalinio direktoriaus (angl. CEO) pagrindinis darbas yra įsiteikti valdybai. Kaip tai padaryti? Savaime aišku – parodyti, jog įmonė auga, pardavimai kyla, o akcijų kainos ir dividendai (jei šie mokami) yra rekordinėse aukštumose. Ar kas patikėtų, kad vadovas dirba gerai, jei jo valdomo verslo pardavimai, nors yra milžiniški, kelerius metus iš eilės stabiliai smunka?

Tačiau ir vėl – ar tai teisinga? Juk įmonės pelnas yra sukuriamas darbuotojų, bet jį išsidalina akcininkai. Kiek samdomų darbuotojų investuoja į akcijas ir tokiu būdu taip pat yra įtraukiami į pelno dalybas? O kiek samdomų darbuotojų valdo minėtų vertybinių popierių tiek, kad iš jų gaunami dividendai sudarytų reikšmingą dalį asmens pajamų? Argi ne šioje vietoje galime apčiuopti neteisybę? Turtingieji atsakys, jog, investuodami į įmonę, jie prisiima tam tikrą ir kartais – iš tiesų labai didelę riziką, todėl jei nesėkmės atveju jie viską prarastų, natūralu ir teisinga būtų sėkmės atveju jiems ir užsidirbti. Bet ar kas nors tam prieštarauja? Prieštara atsiranda, kai į šį procesą nėra įtraukiami darbuotojai.

***

Kokie sprendimai šioje vietoje galimi? Uždaryti visas akcijų biržas ir drausti žmonėms bet kokiomis formomis investuoti? Tačiau tuomet smulkiems verslams augti taptų kur kas sunkiau, kas leistų dar tvirčiau įsigalėti stambioms kompanijoms – sutikite, be finansinio užnugario įsitvirtinti versle sudėtinga. Tačiau argi galima ignoruoti tuos žmones, kurie investicijas pavertė produktu? Jie tokie pat svarbūs ir gal net svarbesni už investuotojus (pinigų maišas savaime netaps preke, bet darbštūs žmonės net ir be pinigų turi viltį sukurti ką nors puikaus). Tad argi nebūtų teisinga, jei pusė įmonės akcijų (atsižvelgiant į pastarąjį samprotavimą – teisingiau būtų 51 %) priklausytų darbuotojams, kita pusė – investuotojams? Investuotojai investuotų, darbuotojai darbuotųsi, o pelnu, nesėkme ar sėkme dalintųsi per pusę.

Kritikai pabrėš, kad tokioje sistemoje turtingi investuotojai tiesiog palaipsniui supirks darbuotojų valdomas akcijas ir galiausiai viskas liks kaip buvę. Bet argi to nebūtų galima lengvai išvengti nurodant, jog minėtas darbuotojų 51% yra neparduodamas ir jiems priklauso tol, kol šie dirba įmonėje? Galiausiai dar kiti kritikai primins, kad ši sistema veikia tik privačiame sektoriuje, kuris platina akcijas ir siekia pelno. O kaip valstybinis? Argi tokia sistema, kai privačiame sektoriuje dirbantys darbuotojai mėgausis gausiais dividendais ir galimybe priimti sprendimus valdyboje, kol jų kolegos valstybiniame sektoriuje dirbs taip, kaip dirba iki šiol, nesukurs neteisingumo jausmo ir nesuskaldys visuomenės? Tačiau argi ir tai nėra lengvai išsprendžiama? Negi galima nuneigti, kad prie verslo sėkmės prisideda ir minėtas viešasis sektorius, priimdamas ir tvarkydamas būtiniausius įstatymus, tokiu būdu kurdamas verslui ir darbuotojams palankią įstatyminę aplinką? Tad argi nebūtų teisinga, jei valstybė turėtų 25 % (darbuotojai atitinkamai 38 %, investuotojai – 37 %) ar 33 % (atitinkamai 34 % ir 33 %) visų šalyje veikiančių verslų, be galimybės priimti sprendimus valdyboje (nes, kaip žinome iš istorijos, valstybė į šiuos sprendimus neturėtų kištis)? Argi tokioje sistemoje veikiančio kapitalo sėkmė nebūtų lygiomis dalimis išdalinta visoms grupėms?

Ir visgi kai kurie atsakys – ne. Jei darbuotojų 34 % dalinsis šimtai ar net tūkstančiai, taip pat ir su valstybės 33 %, tai likusią ar bent reikšmingą jos dalį, labai tikėtina, valdytų vos vienas ar keli asmenys, tokiu būdu, nepaisant aptarto modelio, susižerdami absoliučią didumą išdalyto pelno. Ar tai būtų teisinga? Šią problemą išspręsti, tuo pat metu neapribojant laisvos rinkos, iš tiesų būtų labai sudėtinga.

O kaip su vadovų atlyginimais, kurie yra šimtus kartų didesni nei paprastų darbuotojų? Reikia atkreipti dėmesį, kad, ko gero, kiekviena pasaulio demokratija jau turi minimalią algą. Tai nieko nebestebina. Ar reiktų nustatyti maksimalią algą? Bet kuo tai pagerintų mažas pajamas turinčių žmonių kasdienybę? Negi nebūtų teisinga įvesti nuostatą, kad aukščiausias pareigas einančio vadovo atlyginimas negali būti, pavyzdžiui, 7 kartus didesnis nei žemiausias pareigas einančio asmens? Argi tuomet vadovas, norėdamas didesnio atlyginimo sau, tuo pat metu neprivalės padidinti atlyginimų ir visiems kitiems?

Klausimų, žinoma, būtų galima kelti ir daugiau – visi jie svarbūs. Bet svarbiausi klausimai visuomet yra du – pirma, ar ekonominę atskirtį, kurią šiandien regime, galima vadinti normalia, toleruotina ir teisinga (ar bent jau pateisinama)? Ko gero, ne. Antra – ar galime šią problemą išspręsti? Galime bent jau ją tikrai sušvelninti. Bet tam reikia viso pasaulio įsitraukimo, antraip verslai tiesiog klajos iš vienos valstybės į kitą – ten, kur šiems finansiškai palankiau. Ekonominė nelygybė išsprendžiama, bet tam reikia visų pusių – visų pasaulio lyderių – sutarimo. Ar tai įmanoma? Žvelgiant į nūdienos žmones ir pasaulį – tai daryti neišvengiamai teks.

_____

[1]: Bernie Sanders proposes a Wealth Tax: ‘I Don’t Think Billionaires Should Exist’, The New York Times, <https://www.nytimes.com/2019/09/24/us/politics/bernie-sanders-wealth-tax.html> 

[2]: It would take 1,000 years for the average employee to earn what their CEO makes in just one, study says, MarketWatch, <https://www.marketwatch.com/story/it-would-take-1000-years-for-the-average-employee-to-earn-what-their-ceo-makes-in-just-one-study-says-2019-09-30>

[3]: Robert Kiyosaki Interview, YouTube, <https://youtu.be/azq0S0DKS50>