Pixabay.com

Tekstas parengtas pagal Norvegijos suicidologės prof. HEIDI HJELMELAND pranešimą „Įsitvirtinusios tiesos suicidologijoje: ar jos tikrai teisingos?“, skaitytą 4-ojoje Vilniaus savižudybių intervencijos metodų konferencijoje, vykusioje š. m. lapkričio 15 d.

Kodėl žmonės žudosi?

Tokį klausimą nuolat užduodame, sužinoję, kad kas nors pakėlė prieš save ranką. Iki šiol laikoma, kad 90 proc. savižudybių įvykdo asmenys, kenčiantys dėl psichinių negalavimų. Iš to išplaukia įsitikinimas, kad, norint žmogų apsaugoti nuo savižudybės, pirmiausia reikia gydyti psichikos sutrikimą. Tačiau savižudybių prevencijoje svarbiausia suvokti kontekstą: būtina susipažinti su nusižudžiusiojo gyvenimo istorija. Tam tikrais atvejais svarbu įvertinti šeimos kontekstą, kitais atvejais ypač svarbus socialinis, ekonominis, kultūrinis, politinis, istorinis kontekstai arba jų kombinacija. Reikia žvelgti į priežastis, sukeliančias nusivylimą, skausmą, neviltį ir desperaciją, kurių neištvėręs žmogus renkasi vienintelę išeitį – savižudybę. Pasak suicidologės Jennifer White, pagrindinė savižudybės priežastis, siejanti įvairias žmonių grupes įvairiuose kontekstuose, yra negebėjimas atitikti savo arba kitų žmonių iškeltų lūkesčių kartelės. Jei žmogui tai tampa neišsprendžiamu uždaviniu, kyla sunkiai valdomos emocijos.

Prof. Heidi Hjelmeland

Norvegijoje išsamiai apklausus trylikos nusižudžiusių įvairaus amžiaus vyrų artimuosius (nuo 5 iki 9 asmenų) paaiškėjo, kad visus nusižudžiusiuosius siejo labai aukšti vyriškumo idealai, tobulas išorinis paveikslas (fasadas) ir perfekcionizmas. Šios studijos atskleidė priežastis, lėmusias polinkį į į savižudybę nuo vaikystės iki brandos. Svarbu pabrėžti, kad nusižudžiusieji niekada nesiskundė psichine sveikata ir niekada nebandė žudytis. Visi jie buvo iš pasiturinčių šeimų ir iki savižudybės gyveno niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Apklausiami jų artimieji sakėsi nematę jokių psichinio sutrikimo ženklų, tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus vyrai buvo laikomi gabiais moksle ir darbe. Jiems buvo svarbus jų statusas ir pinigai, pripažinimas ir aplinkinių žavėjimasis. Kuo daugiau jie dirbo, tuo labiau jautėsi atsakingi, kontroliuojantys. Aplinkiniams jie atrodė laimingi, aktyvūs, linkę padėti kitiems.

Visi jie pakėlė ranką prieš save tuomet, kai tobulas jų „fasadas“ pradėjo eižėti. Perfekcionizmas tampa pavojingas, kai siekiama per aukštai išsikeltų tikslų, nesugebama pakęsti kritikos. Tad kyla klausimas, kodėl tie žmonės, užuot susitaikę su nesėkme ar pralaimėjimu, vis dėlto rinkosi savižudybę?

Žalingą perfekcionizmą sukėlė šeimos aplinka, kurioje vaikams buvo keliami neadekvatūs lūkesčiai, jie buvo nuolat žeminami ir gėdinami, patyrė mažai šilumos ir pripažinimo. Tėvai savo sūnus laikė silpnais ir nevykusiais, stengėsi juos paversti „tikrais vyrais“ – nepriklausomais, stipriais, siekiančiais tikslo. Tokiose šeimose nebuvo vietos emocijoms, nesėkmėms, tad sūnūs išmoko viską slėpti viduje. Didelis noras įtikti tėvui augino menką savivertę. Artumą jie patirdavo su motina, nuo kurios dažnai tapdavo emociškai priklausomi, tad pakliūdavo į gėdingos priklausomybės nuo motinos ir pykčio tėvui, kuriam niekada neįtikdavo, spąstus. Ištikus nesėkmei jie jausdavosi visiški „lūzeriai“. Siekis būti tobulam slėpė menkavertiškumą.

Suicidologai pažymi, kad moterys taip pat žudosi, kuomet nesugeba atitikti kitų žmonių arba visuomenės lūkesčių: pvz., neatitinka visuotinai priimtino fizinio idealo ar nesugeba būti gera motina. Pasirinkdamos savižudybę jos – priešingai nei vyrai – išreiškia savo nenorą gyventi pagal bendruomenės primetamas taisykles. 

Tokiam žmogui, nemokančiam susitvarkyti su savo emocijomis, net ir nedidelės nesėkmės sukelia didžiulį nusivylimą, kurį norima paslėpti po nepriekaištinga išore. Kai šis „fasadas“ pradėdavo eižėti, jie nusižudydavo. Savižudybė tapo būdu atstatyti savivertę, taip parodant, kad jie kaip tikri vyrai ėmėsi atsakomybės ir nieko nekaltino, tik save.

Ši apžvalga nepretenduoja į apibendrinimą, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kokią įtaką kai kuriems žmonėms gali daryti šeima, kuri savo ruožtu yra dalis didesnio sociokultūrinio konteksto.

Ištyrus vyresnio amžiaus žmonių savižudybes galima daryti išvadą, kad nusižudė žmonės, įpratę kontroliuoti savo gyvenimą. Menkstant gyvybinėms funkcijoms ir jiems tampant vis labiau priklausomiems nuo kitų, jie rinkosi savižudybę kaip paskutinę galimybę kontroliuoti savo gyvenimą.

Suicidologai pažymi, kad šalyse, kuriose moters vaidmuo yra griežtai apibrėžtas, moterys taip pat žudosi, kuomet nesugeba atitikti kitų žmonių arba visuomenės lūkesčių: pvz., neatitinka visuotinai priimtino fizinio idealo ar nesugeba būti gera motina. Pasirinkdamos savižudybę jos – priešingai nei vyrai – išreiškia savo nenorą gyventi pagal bendruomenės primetamas taisykles. Tuo tarpu vyrai nusižudo dėl savo negebėjimo patenkinti visuomenės lūkesčių jų atžvilgiu. Taip nutinka įvairiuose sociokultūriniuose ir religiniuose kontekstuose, kur moterys jaučiasi patiriančios priespaudą, tad savižudybė dažnai tampa būdu sukilti arba išvengti šeimos ir visuomenės primestų taisyklių.

Kiekybiniai rizikos faktorių tyrimai ignoruoja visą įvairialypį žmogaus gyvenimo kontekstą

Savižudybę suprasti galėtume vertindami žmogaus gyvenimo, jo raidos ir santykių perspektyvą, ir tai pranoksta požiūrį, kai ji vertinama tik kaip psichinio sutrikimo išdava. Pasak Thomaso Joinerio, JAV leidžiamo akademinio žurnalo „Savižudybės ir pavojus gyvybei keliantis elgesys“ vyr. redaktoriaus, progresas suicidologijoje bus sunkiai įmanomas, jei į ją žvelgsime tik per statistikos (kuria lengva manipuliuoti) prizmę ir ignoruosime kokybinius tyrimus. Būtent kokybiniai tyrimai atveria gilesnes savižudybę lemiančias priežastis.

Tarkime, depresija ypač dažnai įvardijama kaip pagrindinė savižudybės priežastis. Tačiau tik 3 procentai ja sergančiųjų pakelia ranką prieš save – o tai reiškia, kad 97 proc. nenusižudo.

Ištisais dešimtmečiais dominavo ir iki šiol tebedominuoja nuobodūs kiekybiniai savižudybės rizikos faktorių tyrimai. Net jei priežastis ne visada aiškiai suprantama, šis modelis remiasi linijiniu priežasties ir pasekmės santykiu, kuris savižudišką elgesį laiko įvairių savižudybės rizikos faktorių pasekme. Tokiais rizikos faktoriais laikomi psichiniai sutrikimai (iš dalies depresija), alkoholizmas, negatyvūs gyvenimo įvykiai. Bet tą žinome jau daugybę metų! Tačiau turime itin mažai žinių apie tai, kada, kur, kaip ir kam šie rizikos faktoriai gali tapti (jei iš viso taptų) savižudybės priežastimi. Nes dauguma asmenų, kuriems būdinga šių faktorių samplaika, nesižudo.

Tarkime, depresija ypač dažnai įvardijama kaip pagrindinė savižudybės priežastis. Tačiau tik 3 procentai ja sergančiųjų pakelia ranką prieš save – o tai reiškia, kad 97 proc. nenusižudo. Taigi, savižudybė yra kažkas kita, nei depresija ar psichikos sutrikimas. Penkiasdešimties metų tyrimų analizė atskleidė, kad savižudybių kreivė beveik nepakito, o egzistuojantys rizikos faktoriai labai netiksliai gali nustatyti polinkį į savižudybę. Tačiau tyrėjai ir toliau tebeieško priežasčių, skatinančių savižudybę, ir tai jau pradeda priminti puzzle dėlionę. Tiriama, kaip savižudišką elgesį gali paveikti energetiniai ar sodos gėrimai, aplinkos užterštumas, saulės spindulių intensyvumas, temperatūros kilimas ir pan.

Reikia pabrėžti, kad kiekybiniai rizikos faktorių tyrimai ignoruoja visą įvairialypį žmogaus gyvenimo kontekstą, kuris gali paskatinti savižudišką elgesį, nes daugybė žmonių, turinčių tuos rizikos faktorius, nepakelia prieš save rankos. Mokslininkai turėtų atsižvelgti į socialinį, ekonominį, kultūrinį, politinį kontekstą, kuris lemia savižudybių augimą. O tokio konteksto kiekybiniai rizikos faktorių tyrimai negali išmatuoti. Žmogiškosios būtybės nėra mechaninės mašinos, automatiškai reaguojančios į stimuliuojančius rizikos faktorius. Žmogus yra unikali kompleksinė, emocinė, prasmės ieškanti, reflektuojanti, esanti santykyje su kitu būtybė, ir šis kontekstinis audinys nuolat kinta ir yra veikiamas įvairiausių aplinkybių.

Požiūris, kad 90 proc. savižudybių įvyksta būtent dėl psichinių sutrikimų, sukelia neigiamų pasekmių

Yra pastebėta, kad, jei linkstame tikėti, jog dauguma savižudybių įvyksta dėl psichikos sutrikimų, atkreipiame dėmesį į tuos simptomus, kurie patvirtina tokią nuomonę. Tačiau įvairūs kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai, atlikti įvairiose pasaulio šalyse, paneigia „90 proc. statistiką“. Pavyzdžiui, kiekybiniai tyrimai atskleidžia, kad Indijoje tik 23 proc., o Kinijoje 39 proc. (šiose šalyse įvyksta 47 proc. pasaulio savižudybių) savižudybių įvykdė asmenys, turintys psichinių sutrikimų. Atitinkamai tokių savižudybių buvo mažiau nei pusė tarp savižudybių, įvykdytų Afrikoje ir Australijoje. Ir tai paneigia nuomonę, kad 90 procentų savižudybių įvykdo asmenys, turintys psichinių sutrikimų.

Prof. Kari Dyregrov teigia, kad toks požiūris yra ypač žalingas, nes nusižudžiusiųjų artimieji nenujautė nelaimės, kadangi nematė jokių psichikos sutrikimo požymių. Psichiatras Saidas Shahtahmasebi atkreipia dėmesį, jog linkęs į savižudybę asmuo gali vengti ieškoti pagalbos vien dėl to, kad nenorėtų būti laikomas sergančiu psichine liga. Kyla pavojus pervertinti gydymo nuo psichikos sutrikimo reikšmę tuomet, kai nėra jokio sutrikimo arba kai jis yra, tačiau nedaro įtakos asmens polinkiui nusižudyti. Daug savižudybių įvyksta žmonėms gydantis psichinės sveikatos įstaigose arba iškart grįžus iš jų. Norvegijoje taip įvyksta beveik pusė savižudybių.

Unsplash.com nuotrauka

Per daug susitelkus į asmens psichinės sveikatos gydymą, mažesnis dėmesys skiriamas tarpasmeniniams paciento santykiams bei kitiems faktoriams, tad gali atrodyti, kad tik psichiatras ar psichologas gali sulaikyti žmogų nuo savižudybės, tačiau visuomenei svarbu žinoti, kad savižudybių prevencija yra visų aplinkinių reikalas.

Ar antidepresantai apsaugo nuo savižudybės?

Nors nemažai mokslininkų teigia, kad antidepresantų pardavimai lemia mažėjantį savižudybių skaičių, tačiau pastebėta, jog savižudybių kreivė pradėjo linkti žemyn dar iki antidepresantų paplitimo. Vėliau savižudybių skaičius stabilizavosi, o antidepresantų kreivė šovė į viršų. Galima būtų teigti, jog ryšys tarp sumažėjusio savižudybių skaičiaus ir išaugusių antidepresantų pardavimų yra visiškai neįrodytas. Deja, ne vienas žurnalas atsisakė išspausdinti minėtą sąsąją paneigiantį straipsnį, ir čia susipina ideologija, politika, galia, lobizmas. Nepaisydami deklaruojamo objektyvumo, tyrėjai kartais ideologiškai interpretuoja savo tyrimus, nenorėdami priešintis nusistovėjusioms dogmoms.

29 mokslininkai iš 17 šalių, vadovaujami psichiatro Gilo Zalsmano, remdamiesi 10-ies metų vykdytų tyrimų apžvalga, rekomendavo vyriausybėms į savižudybių prevencijos programas būtinai įtraukti farmakologinį gydymą. Tačiau „patikimų įrodymų bazėje“ nėra daugybės studijų ir apžvalgų, nepalaikančių tokios rekomendacijos, kadangi 702 klinikiniai atsitiktinių imčių tyrimai (Fergiuson ir kt. sisteminė apžvalga, 2005 m.) rodo, kad mėginusiųjų nusižudyti skaičius tarp vartojusiųjų antidepresantus net du kartus viršijo mėginusiųjų nusižudyti skaičių asmenų, kurie vartojo placebą ar buvo gydomi kitais vaistais. Ypač tai pastebima tarp paauglių. Farmakologinės kompanijos dešimtmečiais neviešindavo studijų, atskleidžiančių, kad antidepresantų vartojimas neapsaugo nuo savižudybės. Tačiau daugelio neturtingų šalių gyventojams beveik neįmanoma patekti pas psichologą, tad antidepresantai, kurie kainuoja daug pigiau nei psichoterapinis gydymas, lieka kone vienintelis pasirinkimas. Daugybei žmonių tai gali sukelti žalingų pasekmių ir paveikti savižudybių augimą, o ne mažėjimą.

Įvertinus visus „mitus“, savižudybių prevencijoje turėtume sutelkti dėmesį į visas žmogaus gyvenimo aplinkybes. Kokybiniai savižudybių tyrimai atskleidžia, jog egzistenciniai klausimai daug svarbesni už psichinius sutrikimus, kurių įtakos nereikėtų pervertinti. Kalbos apie tai, kad savižudybės ar tai, kas slypi už jų, gali būti išmatuotos, yra mitas. Savižudybė turi būti suprasta. Tik įgavę daugiau supratimo apie savižudybės kontekstą galėsime padėti žmonėms.