Unsplash.com nuotrauka

Su pašnekovu nusprendžiau būti atviras.

„Iškart sakau: skaičiau straipsnių apie Vatikaną ir pinigus, bet vis tiek – man tai yra labai tamsus miškas“, – prisipažinau, paskambinęs telefonu. „Viskas gerai,  nuramino italų vatikanistas ANDREA GAGLIARDUCCI. – Šia tema domiuosi jau 10 metų ir iki šiol daug ko nesuprantu.“ 

Gūžčioti pečiais ir klausti, „kas čia dedasi“, katalikus privertė spalio 1 d. pasirodžiusi žinia apie tai, kad Vatikano policija atliko kratas dviejose Šventojo Sosto institucijose – Valstybės sekretoriate ir Finansinės informacijos valdyboje (apie kurią pašnekovas papasakos netrukus). Skandalas susijęs su sekretoriato investicijomis į prabangų nekilnojamąjį turtą Londone, kurios, kaip įtaria pareigūnai, buvo vykdomos neskaidriai. Tačiau daugiau detalių nepateikiama.

Pasak vatikanisto A. Gagliarducci, šis įvykis – tartum šaukštas deguto medaus statinėje. Vatikanas dėl savo ilgamečių reformų ir pastangų finansinio skaidrumo srityje buvo užsitikrinęs tarptautinį pripažinimą – tačiau dabar šiam pasitikėjimui (ir skaidrios institucjos įvaizdžiui) iškilo rimta grėsmė.

Pokalbis apie Vatikaną ir pinigus.

A. Gagliarducci katalikiškos amerikiečių televizijos EWTN eteryje.

YouTube stopkadras

Bent jau pas mus, Lietuvoje, kai išgirstame apie Bažnyčią ir pinigus, dažnai įsivaizduojame, kad Vatikanas – labai turtinga ir neskaidri institucija. Kiek čia yra tiesos?

Nepasakyčiau, kad Vatikanas – turtingas. Yra labai daug su tuo susijusių mitų. Tačiau jei pažiūrėtumėte į kasmetinę Religinių reikalų instituto ataskaitą...

Turite omenyje Vatikano banką?

Jis taip vadinamas, tačiau iš tikrųjų tai nėra bankas. Jis neturi savo padalinių už Vatikano ribų, neteikia paskolų ir t. t. Pačiame Vatikane veikia kitas, centrinis bankas (nepainiokime su privačiu), pavadintas Apaštalų Sosto paveldo administracija.

Taigi, grįžtant prie Religinių reikalų instituto naujausios ataskaitos – joje parašyta, kad šis „Vatikano bankas“ turi 3 milijardus eurų turto. Tai yra mažiau už bet kurį vidutinį JAV universitetą. Taip, Religinių reikalų institutas turi nekilnojamojo turto, gali investuoti ar kam nors skirti pinigų. Bet žodis „turtingas“ čia netinka. Daugybė įmonių pasaulyje – tarp jų ir amerikiečių korporacijos – yra kur kas turtingesnės už Vatikaną.

Taip, Vatikanui priklausantys muziejai saugo labai brangų palikimą. Tačiau tos vertybės nėra įkainojamos, jos neparduodamos. Jos laikomos, sakytume, dėl gėrio žmonijai. Pavyzdžiui, Vatikano muziejai buvo pirmieji pasaulyje, kuriuose galėjo lankytis žmonės.

EPA nuotrauka

Gerai, o kaip su Vatikano finansiniu skaidrumu? Man atrodo, kad čia – kur kas sudėtingesnė tema...

Taip, skaidrumas – jau kitas dalykas. Popiežius šią savaitę kalbėjo apie naujausią finansinį skandalą. Jis sakė, kad tai – pirmas kartas, kai pati Bažnyčia savo viduje nustatė, jog kažkas negerai, o ne sulaukė įspėjimų iš išorės.

Tačiau popiežius čia neteisus. Šventasis Sostas nuo 9-ojo dešimtmečio siekia vis labiau atitikti tarptautinius standartus. 1982 m. įvyko didžiulis finansinis skandalas, susijęs su privačiu „Ambrosiano“ banku Italijoje. Vatikano religinių reikalų institutas buvo pagrindinis šio banko akcininkas. Bankas žlugo, o jo prezidentas Roberto Calvi buvo rastas negyvas Londone, po tiltu. Vyko teismai, į kuriuos buvo įtrauktas ir tuometinis Religinių reikalų instituto vadovas [lietuvių kilmės JAV arkivyskupas Paulius Marcinkus – red.].

Tada Vatikanas nusprendė savanoriškai atskleisti savo turto vertę ir kitokiomis priemonės padėti teisėsaugai. Dėl to faktiškai galėjo prasidėti teisiniai procesai, kadangi Šventasis Sostas suteikė visus reikamus dokumentus, kaip vėliau paaiškės, pats nebuvęs atsakingas už nusikaltimus.

9-ajame dešimtmetyje Vatikanas pradėjo suprasti, kad būtina pakeisti savo finansinio skaidrumo sistemą. Iki tol ji labai negrabi, neatitinkanti profesionalių standartų. 1990 m. Vatikanas pradėjo naują Religinių reikalų instituto erą. Buvo sukurti nauji įstatai, kurie numatė išorinį auditą, naują finansinį balansą ir t. t.

Taigi, šis skaidrėjimo procesas prasidėjo jau seniai. O 2009 m. popiežius Benediktas XVI pasirašė susitarimą su Europos Sąjunga. Iki tol Vatikanas naudojo itališką valiutą – lirą, kadangi buvo pasirašęs susitarimą su Italija. Kai ši šalis prisijungė prie euro zonos, tame dokumente lira buvo pakeista euru. Bet tada ES kreipėsi į Vatikaną: „Klausykit, jums reikia susitarimo su Europa – juk jūs jau nebe Italijoje, o Europoje!“ Tą Vatikanas ir padarė.

Dėl naujojo susitarimo atsirado ir įsipareigojimai. Pavyzdžiui, kiekviena ES valstybė narė turi pinigų plovimo prenvencijos sistemą. Tą reikėjo padaryti ir Vatikanui, tad šiam tikslui buvo įsteigta vidaus finansų priežiūros ir žvalgybos institucija – Finansinės informacijos valdyba. Paskui Vatikanas pakvietė bendradarbiauti MONEYVAL – Europos Tarybos komitetą dėl priemonių, skirtų kovai su pinigų plovimu bei teroristų finansavimu. Vėlgi kiekviena ES šalis tą yra padariusi. Tad Vatikanas kartu su visomis ES šalimis įsijungė į tarptautinio bendradarbiavimo tinklą – taip skaidriau, patikimiau, kadangi sistema dirba kartu.

MONEYVAL komitetas Vatikane atlieka vadinamuosius vidinius patikrinimus. Nuo 2012 m. eskpertai yra pateikę keturias ataskaitas apie tai, koks buvo skaidrumo lygis Vatikane. Verta atkreipti dėmesį, kad nuo pat pradžių komiteto vertinimai buvo iš esmės palankūs. Užsiminta apie spręstinas problemas – jų yra kiekvienoje valstybėje – tačiau apskritai Vatikanas įvertintas teigiamai. Įdomu skaityti kad ir pačią pirmąją komiteto ataskaitą 2012 m., kada nauji finansinio skaidrumo įstatymai Vatikane tik ką buvo įsteigti ir dar neįsivažiavę. Toji ataskaita lengvai randama internete. Joje rašoma, kad Religinių reikalų institutas netgi pranoksta keliamus ES reikalavimus! (juokiasi)

Nieko sau.

Kai tą dokumentą perskaičiau pirmą kartą, pagalvojau: OK, čia turbūt kažkas ne taip... Juk čia Europos Sąjunga, kuriai šiaip mažai rūpi Vatikanas ir visi religiniai dalykai! Jų ekspertai tiesiog atvyksta ir tikrina, ką reikia. Taigi, matome visų minėtų reformų vaisius.

EPA nuotrauka

Tačiau prieš paskutiniąją konklavą 2013 m. daugelis kardinolų teigė norintys, kad naujas išrinktas popiežius – kad ir kas juo taps – imtųsi rimtų veiksmų dėl Vatikano skaidrumo, atskaitomybės... Religinių reikalų institutas netgi buvo vadinamas „mokesčių rojumi“. Atrodo, tai prieštarauja tam, ką sakote.

Kardinolai gerai nežinojo situacijos. Apie jų susitikimus, vykusius prieš konklavą, reikėtų šį tą žinoti. Kai Benediktas XVI atsistatydino, kardinolai jautė savotišką pyktį, kartėlį Šventojo Sosto valstybės sekretoriatui. Kiekvienas žmogus, susijęs su šia įstaiga, per minėtus susitikimus buvo užsipultas – ypač tų, kurie norėjo viską keisti iš pagrindų. Jie nežinojo tikrosios situacijos Vatikane arba jautėsi atstumti... Čia iškyla daugybė žmogiškųjų problemų.

Natūralu, kad kardinolai negalėjo visko žinoti – ypač tie, kurie negyveno Romoje, nebendraudavo su žmonėmis, kurie dirba Vatikano finansų srityje.  Galų gale dažnai yra taip, kad svarbiausius darbus padaro ne daugeliui žinomi įstaigų vadovai, bet  vidurinės grandies darbuotojai. Vadovas gauna ataskaitų, išgirsta šiek tiek gandų, tačiau visų detalių gali ir nežinoti. Tai normalu – net ir valstybės prezidentas nežinos visko, ką darai, dirbdamas vidaus reikalų ministerijoje. Tačiau tuo metu kardinolai, iš savo aplinkos išgirdę įvairių gandų, viešai paskleidė tą „didžiulio neskaidrumo“ atmosferą ir susitikimuose prieš konklavą kalbėjo apie didžiules problemas.

Tačiau čia yra vienas svarbus dalykas: apie tokias problemas šiaip jau reikia sakyti tiesiai popiežiui – tik jis yra atsakingas už kardinolų išklausymą ir galimus sprendimus. Tačiau 2013 m. savo kalbomis kardinolai iš tiesų tik norėjo prastumti „Vatikano banko“ reformą, kitaip sakant – panaikinti Religinių reikalų institutą. Tai buvo labai keistos pastangos, kadangi tuo metu buvo galima justi kone pasaulio pabaigos nuotaikas – nes Benedikto XVI atsistatydinimas buvo visiškai netikėtas. O kai išgyveni pasaulio pabaigą – nori, kad viskas būtų sunaikinta, kad prasidėtų kažkas naujo. Toks požiūris neduoda naudos jokiai institucijai – nes kiekviena institucija turi savo unikalią istoriją.

Italijoje turime tokį posakį: „Išpylė nešvarų vandenį kartu su visu kūdikiu“. Esat girdėję?

Taip, Lietuvoje tą irgi kartais sakome.

Tuo metu taip ir nutiko, susidaro toks įspūdis. Tačiau Pranciškus, išrinktas popiežiumi, nusprendė nepanaikinti Religinių reikalų instituto, o įsteigė jį prižiūrinčią komisiją ir nusprendė nenaikinti instituto, bet atvirkščiai – sustiprinti jo įgaliojimus.

Ikikonklaviniuose kardinolų susitikimuose vyravo nuotaika, kad „Vatikano bankas“ bus panaikintas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad finansinė institucija vis dėlto yra reikalinga. Nes kaipgi kitaip, pavyzdžiui, gali teikti piniginę pagalbą? Tarkim, nori pervesti pinigų į Vietnamą, kuris nepalaiko jokių diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu. Gali tą daryti per įprastus bankus, bet tada susidursi su tau priešiškos šalies finansine sistema – ir pinigai niekada nepasieks žmonių. Tad kur kas geriau pinigus siųsti iš Religinių reikalų instituto sąskaitos, skirtos misijoms. Tada tie žmonės tikrai gaus reikiamą paramą, nes tai yra saugi „perdavimo linija“. Štai kodėl reikia tokios institucijos. Todėl ji taip ir vadinasi: religinių reikalų. Tie pinigai pirmiausia skirti misijoms, paskui – vyskupijoms, kongregacijoms ir t. t.

EPA nuotrauka

Vis dėlto neseniai išgirdome apie naują skandalą. Spalio 1 d. Vatikano policija atliko kratas Šventojo Sosto valstybės sekretoriate ir Finansinės informacijos valdyboje – iš ten pareigūnai paėmė dokumentų ir kompiuterinės technikos. Žiniasklaida rašo, kad buvo gauta oficialių skundų dėl „ankstesnių finansinių operacijų“... Turite informacijos, kas konkrečiai nutiko, kodėl atliktos tos kratos? Tai labai rimta?

Vis dar neaišku, kodėl tai įvyko. Tyrimas tęsiasi. Tačiau ši istorija yra labai keista, kadangi viskas prasidėjo nuo finansinę Vatikano priežiūrą vykdančios Religinių reikalų instituto ataskaitos.

Šventojo Sosto valstybės sekretoriatas, kaip ir kiekviena Romos kurijos įstaiga, turi savo atskirą piniginį fondą. Taigi sekretoriatas nusprendė investuoti į prabangų nekilnojamąjį turtą Londone. Tiksliau, į nekilnojamojo turto fondą. Tai vyko 2011 m. Tačiau tarpininkai, sakyčiau, dirbo ne Šventajam Sostui, o sau. Tai nebuvo geras kontraktas. Jie pasidalino tą fondą. O kontrakte buvo numatyta: jei šis fondas išseks ar bus panaikintas, Šventasis Sostas turės nekilnojamąjį turtą nusipirkti – kitaip pinigai bus prarasti.

Valstybės sekretoriato investicija siekė 150 milijonų eurų, Vatikanui tai – didžiuliai pinigai. Tad sekretoriatas nusprendė nusipirkti nekilnojamąjį turtą, tačiau Finansinės informacijos valdyba užfiksavo neskaidrų pinigų srautą ir operaciją užblokavo. Tada Valstybės sekretoriatas kreipėsi į valdybą, pranešdamas apie įtartiną finansinę veiklą. Valdyba peržiūrėjo pranešimą ir sprendė, ką daryti – žmonės suprato, kad reikia gelbėti Valstybės sekretoriatą. Finansinė operacija buvo pertvarkyta, tarpininkai neprisileisti. Ir tada Valstybės sekretoriatas Religinių reikalų instituto paprašė suteikti 150 milijonų eurų paskolą, kad galėtų užbaigti nekilnijamojo turto pirkimą. Tačiau institutas atsisakė paskolą duoti – ir apie tai pranešė Generalinio auditoriaus biurui Vatikane. Ši įstaiga savo ruožtu informaciją perdavė popiežiui Pranciškui. O jis atsakė: „Jei matot kažką neskaidraus – veikit!“ Tad auditorius pradėjo tyrimą. 

Vėliau Vatikano prokuroras kreipėsi į Pranciškų, prašydamas leidimo atlikti kratas Valstybės sekretoriate ir Finansinės informacijos valdyboje. Popiežius sutiko, ir tai keista – šiaip jau tokius dalykus kontroliuojanti institucija Vatikane yra Finansinės informacijos valdyba. Būtent jai suteikti įgaliojimai prižiūrėti, ką daro kitos įstaigos, o ne valdybai pavaldžiam Religinių reikalų institutui. Tad keista, kad Pranciškus patenkino instituto prašymą.

Tai dar ne viskas: pats įstaigos pavadinimas – Finansinės informacijos (arba žvalgybos) valdyba – rodo, kad ji dirba su konfidencialiais duomenimis, kuriuos gauna iš kitų valstybių žvalgybos tarnybų. Kaip buvau minėjęs, tai – tarptautinio tinklo, kovojančio su pinigų plovimu, dalis. Todėl šioje valdyboje atliktos kratos ir paimti dokumentai bei kompiuterinė įranga sukėlė naują problemą ir tarptautinių Vatikano sąjungininkų susirūpinimą. Galbūt pareigūnai paėmė konfidencialių dokumentų, kuriuos atsiuntė kitų šalių žvalgyba? O juk nė viena valstybė nenori, kad jos įslaptintus duomenis matytų ir nagrinėtų Vatikano prokuroras...

Jau sulaukta nemalonių žinių iš Egmonto grupės – tarptautinės finansų priežiūros organizacijos, kuri vienija daugelio valstybių finansinę žvalgybą ir, esant reikalui, teisėsaugai praneša apie nusikalstamus veiksmus. Egmonto grupė pareiškė: „Klausykit, mes nebegalime leisti Vatikanui būti mūsų informaciniame tinkle – nes šios valstybės teisinė struktūra prieštarauja žvalgybos principams! Jie ten daro kratas.“ Todėl Vatikano narystė šioje tarptautinėje grupėje dabar suspenduota.

Tuo metu popiežius Pranciškus nuo pareigų nušalino Finansinės informacijos valdybos direktorių Tomasso di Russą. Tiesą sakant, nežinome, kodėl. Vatikano prokuroras neseniai parašė, kad šios valdybos paskirtis buvo „neaiški“. Bet šis pasakymas vienu metu reiškia ir viską, ir nieko. 

Ir štai turime Vatikaną, kuris nebeįtrauktas į finansinės žvalgybos tinklą – kadangi partneriai nepasitiki Šventojo Sosto teisine sistema. Tai reiškia, kad Vatikanas, finansinio skaidrumo prasme ligi šiol sparčiai ėjęs į priekį, dabar žengė žingsnį atgal. Neaišku, kodėl popiežius davė leidimą toms kratoms – veikiausiai jis norėjo išsiaiškinti situaciją. Pamatysime, kaip vyks tyrimas, apklausos. Viena aišku, kad visa tai Vatikaną privedė prie tarptautinės izoliacijos.

Tai – esminė problema. Dabar spaudoje matome daugybę straipsnių apie tai, ką padarė Valstybės sekretoriatas, kodėl jis pasirinko netinkamą investiciją. Tačiau tai – jau praeitis. O tikroji problema – Vatikano suspendavimas iš tarptautinės finansų sistemos. Kyla klausimų, ar Šventasis Sostas negalėjo pasielgti kitaip, be tarptautinio atoveiksmio? Kai susitvarkys viduje, Vatikanui teks vėl daug dirbti ir su užsienio partneriais.

Popiežius Pranciškus.

EPA nuotrauka

Vatikane matosi pokyčių: neseniai pristatytas naujasis Finansinės informacijos valdybos pirmininkas Carmelo Barbagallo. Be to, Vatikano ekonomikos sekretoriatas turi naują prefektą – juo tapo jėzuitų kunigas Juanas Antonio Guerrero Alvesas. Ką jie gali (ar turi) padaryti, kad būtų apmalšinta ši dabartinė krizė?

Tai skirtingos sritys. Tėvas Guerrero tampa vadinamuoju Šventojo Sosto finansų ministru. Vis dar neaišku, ką šias pareigas einantis žmogus turi daryti, kadangi Romos Kurijos reforma juda tai į vieną, tai į kitą pusę. Kol kas nenubrėžtos aiškios Ekonomikos sekretoriato veiklos ribos. Tačiau šiaip ar taip ši įstaiga nespręs visų minėtų problemų – nes tai ne jos atsakomybė. Ekonomikos sekretoriato uždaviniai – suderinti finansinį balansą pačiame Vatikane, ieškoti būdų, kaip, protingai ir skaidriai naudojantis lėšomis, uždirbti didesnį pelną.

Tuo metu naujasis Finansinės informacijos valdybos pirmininkas... Reikia laiko, kad suprastume, ką jis gali padaryti. Tačiau C. Barbagallo negalės atkurti santykių su Egmonto grupe – vėlgi už tai atsakingas yra ne valdybos pirmininkas, o direktorius. O jis, kaip žinome, suspenduotas popiežiaus.

Barbagallo teks susidurti su daugybe sunkumų. Vienas iš jų – 2020-ųjų pradžioje laukia nauja MONEYVAL komiteto Vatikano finansinio skaidrumo ataskaita. Neaišku, kokia ji bus šįkart...