Rašytojas Philipas Rothas. Erico Thayerio / „Reuters“ nuotrauka

Philipas Rothas dažniausiai vadinamas moderniosios amerikiečių literatūros klasiku ir vienu reikšmingiausių pasaulio romanistų, šalia tokių autorių kaip Carlosas Fuentesas ir Gabrielis García Márquezas. Per savo gyvenimą parašė trisdešimt vieną knygą. 2018-aisiais daugelis kritikų Ph. Rothą vadino vienu realiausių Nobelio literatūros premijos kandidatų, tačiau jis mirė prieš pat ceremoniją.

Leidykla VAGA neseniai išleido jo romaną „Kiekvienas žmogus“, 2007 m. pelniusį „PEN/Faulkner“ apdovanojimą ir išverstą į daugiau nei į 24 kalbas. Nors lietuviškai be minėtos autoriaus knygos yra išverstos dar trys – „Apmaudas“, „Portnaujaus skundas“ ir „Amerikietiška pastoralė“, tai tik maža dalis jo kūrybinio palikimo.

Romanas „Kiekvienas žmogus“, siejamas su to paties pavadinimo XV a. anglų pjese, moderniai interpretuoja universalias kaltės, išganymo ir pasmerktumo temas. Pasakojimo centre – paprastas eilinio žmogaus gyvenimas: šviesi vaikystė tėvo juvelyrinių dirbinių ir laikrodžių parduotuvėje, darbas reklamos agentūroje, įtempti šeimyniniai santykiai, neryžtingos savojo kelio paieškos, kartėliu paženklinti klaidingi pasirinkimai, neblėstantis meilės troškimas, o galiausiai bauginama akistata su vis labiau senstančiu savo kūnu, vienatvė ir skausmingas pripažinimas, kad tikroji meilė buvo visai šalia.

Kartu su šios knygos vertėju, literatūros kritiku LAIMANTU JONUŠIU kalbamės ne tik apie naujausią P. Rotho romaną, bet ir jo bendraamžininkų kūrybą.

Vertėjas Laimantas Jonušys. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„New York Times“ Philipą Rothą net yra pavadinęs vienu iš trijų reikšmingiausių pasaulio romanistų šalia C. Fuenteso ir G. G. Márquezo. 2018-aisiais daugelis kritikų jį vadino vienu realiausių Nobelio literatūros premijos kandidatų. Nors lietuviškai yra pasirodžiusi ne viena šio autoriaus knyga, daliai skaitytojų jo vardas vis dar neatrastas. Ar galėtumėte įvardyti, kuo šiuo rašytojo literatūrinis palikimas svarbus ir reikšmingas?

Philipas Rothas įspūdingas tuo, kad nuėjo gana ilgą, turiningą ir įvairiapusį kūrybinį kelią. Jis vienas iš tų amerikiečių, kurių kūryba siejasi su JAV visuomenės gyvenimo aspektais – ir reikšmingais dideliais poslinkiais, ir buitine kasdienybe. Paprastai tokie rašytojai siekia įeiti į istoriją kaip didžiojo amerikietiško romano, gal net ne vieno, autoriai.

Tokį užmojį turėjo autoriaus 1999-aisiais lietuviškai pasirodžiusi „Amerikietiška pastoralė“. Tačiau jis yra parašęs ir kitokių romanų, tarkime, „Portnojaus skundas“ („Kitos knygos“, 2012) buvo gana maištinga knyga, seksualinės aistros temą iškėlusi į drastišką ir humoristinę plotmę. Tai sukėlė konfliktą su kai kuriais rašytojo artimaisiais ir konservatyvia žydų bendruomenės dalimi.

Bet žydų gyvenimo tema Rothą visada traukė – šis aspektas atsispindi ir romane „Kiekvienas žmogus“, o kitame – „Sąmokslas prieš Ameriką“ (The Plot Against America, 2004) – pasirinkta alternatyvios istorijos kryptis: Antrojo pasaulio karo metais JAV įsigali antisemitizmas.

Rothas buvo produktyvus rašytojas ir savo marga literatūrine biografija, kurioje autobiografiniai motyvai susipina su istoriniais, amerikietiškais ir bendražmogiškais, visa tai ilgą laiką domino ir tebedomina daugybę skaitytojų.

Galbūt įvardytumėte dar keletą P. Rotho bendraamžininkų, kurių kūriniai turi ne ką mažesnę literatūrinę vertę, tačiau dar nepasirodę lietuviškai?

Man asmeniškai artimas garsus ir labai produktyvus Philipo Rotho amžininkas, rašytojas Johnas Updike’as – jo pasakojimo stilius subtilesnis. Jis, kaip ir Rothas, daugelyje romanų siekė atspindėti savo meto JAV visuomenės padėtį, – kaip ir kiti talentingi rašytojai, abu tai darė ne paviršutiniško realizmo priemonėmis, o įsiskverbdami į asmenybių sąmonę ir išgyvenimus. Vis dėlto, pavyzdžiui, Updike’o tetralogija apie „Triušį“ Angstromą, kartais vadinama jo didžiausiu literatūriniu laimėjimu, kupina konkrečių dešimtmečių JAV realijų, kurios gal ir ne visada būtų įdomios šiandieniam Lietuvos skaitytojui.

Iš tos pačios amerikiečių kartos autorių verta paminėti ir E. L. Doctorow – lietuviškai turime jo garsiausią romaną „Regtaimas“ („Margi raštai“, 1998), bet verti dėmesio ir kai kurie kiti.

Truputį vyresnis Johnas Barthas (pas mus taip pat mažai verstas) yra kitokios pakraipos nei minėtieji trys – jis vienas ryškiausių JAV postmodernizmo autorių. Kartu su Kurtu Vonnegutu ir kitais jis būdavo priskiriamas absurdo arba džiugaus nihilizmo (cheerful nihilism) krypčiai. Jo didelės apimties stilizuotas istorinis romanas „Tabako prekijas“ (The Sot-Weed Factor, 1960) yra stulbinama literatūrinės išmonės fiesta.

Knygynų tinklo VAGA nuotrauka

Manau, čia ir yra šio romano stiprybė, kad kai kurie esminiai dalykai įtaigiai pavaizduoti, bet vienaprasmiškai nepaaiškinti. Tai paliekama patiems skaitytojams, o jiems gali atrodyti įvairiai: vieniems – vienaip, kitiems – kitaip. Matyt, kai kas taip ir pamanys – kad sunku, o gal ir nereikia net sau atsakyti į šiuos klausimus: tokiu atveju romane „Kiekvienas žmogus“ lieka paslaptis, tam tikra gelmė, kurios negalime iškelti į paviršių ir aiškiai įvertinti.

Romano „Kiekvienas žmogus“ pagrindinis veikėjas, jausdamas artėjančią savo gyvenimo pabaigą ir išgyvendamas kaltę dėl praeities klaidų (nutrūkusias tris santuokas, trapius santykius su vaikais), veikiau siekia susitaikymo su savimi nei kitų ar Dievo (kuriuo netiki) atleidimo. Nepaisant to, ar romane nagrinėjamos senatvės, vienatvės ir kaltės temos, paties veikėjo mintis apie gyvenimą, kuris duotas atsitiktinai, atsainiai ir tik vieną kartą – byloja tik apie žmogaus bejėgystę, silpnumą ar gyvenimo beprasmybę? Gal kaip tik tai yra kiekvieno sau pakankamo žmogaus stiprybė – nemeluoti sau, nesidangstyti dievais, religijomis ir t. t.

Ko gero, į daugelį šių klausimų galima atsakyti teigiamai, o galima ir suabejoti. Manau, čia ir yra šio romano stiprybė, kad kai kurie esminiai dalykai įtaigiai pavaizduoti, bet vienaprasmiškai nepaaiškinti. Tai paliekama patiems skaitytojams, o jiems gali atrodyti įvairiai: vieniems – vienaip, kitiems – kitaip. Matyt, kai kas taip ir pamanys – kad sunku, o gal ir nereikia net sau atsakyti į šiuos klausimus: tokiu atveju romane „Kiekvienas žmogus“ lieka paslaptis, tam tikra gelmė, kurios negalime iškelti į paviršių ir aiškiai įvertinti. 

Nepaisant pagrindinių šios knygos temų, „Kiekvienas žmogus“, regis, nėra tas kūrinys, kuris prislėgtų savo nihilistine filosofija ar absurdo jausmu. Kaip manote, o galbūt klystu? 

Viena vertus, akivaizdu, kad žmogaus gyvenimo baigties tragizmas pavaizduotas smelkiamai skaudžiai ir įtaigiai – tuo „Kiekvienas žmogus“ yra įspūdingas daugelio gerų literatūros kūrinių kontekste. Dažnai romanuose vaizduojamas netikėtos žūties tragizmas, o čia kalbama apie kiekvieno žmogaus mirtį – tokią, kuri nėra didvyriška ar kuo nors ypatinga. Pasakojama ne tik apie pagrindinio veikėjo, bet ir jo artimųjų, draugų gyvenimo pabaigą.

Jo mirusio kolegos žmona sako, kad senatvė – „nuolatinė kova, ir kaip tik tokiame amžiuje, kai esi nusilpęs ir mažiausiai begali kovoti“. Tačiau pagrindinis veikėjas, suvokdamas, kad šią kovą kiekvienas žmogus visada galiausiai pralaimi, vėliau prieina tokią išvadą – tai ne kova, o skerdynės.

Antra vertus, romanas tikrai nėra vien tik apie tai, vaizduodamas visas vyro gyvenimas: vaikystė, jaunystė, meilės istorijos ir t. t. Šis siekis aprėpti visą vieno žmogaus gyvenimą iš dalies primena kitą prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusį austrų rašytojo Roberto Seethalerio kūrinį, kuris taip ir pavadintas – „Visas gyvenimas“ („Baltos lankos“, 2017). Žinoma, abu kūriniai skirtingi, nes veikėjų gyvenimai rutuliojasi skirtingomis aplinkybėmis, o ir pavaizduoti skirtingai.

Ar buvo sunku versti šį nedidelės apimties romaną, jeigu taip – kodėl?

Gerą literatūrą visada nėra lengva versti, nes rašytojas, gerai įvaldęs kalbą, siekia įtaigių ir originalių raiškos priemonių. Kokių nors išskirtinių sunkumų su šiuo kūriniu beveik nepasitaikė, kilo tik keletas keblumų dėl medicinos, ypač kardiologijos, terminų vertimo. Todėl teko kreiptis pagalbos į gydytoją ne dėl savo, o dėl vertimo sveikatos.

Žinau, kad esate skaitęs daugiau P. Rotho kūrinių – kuris paliko paveikiausią įspūdį, kodėl?

Paveikiausią įspūdį paliko dar sovietmečiu angliškai skaitytas „Portnojaus skundas“. Galbūt ne todėl, kad tai būtų geriausias autoriaus kūrinys, bet dėl skaitymo aplinkybių. Kai šis romanas prieš keletą metų pagaliau buvo išleistas lietuviškai, turbūt nieko per daug nenustebino, bet sovietinėje, griežtos moralinės cenzūros atmosferoje tai buvo ypatingas skaitymo potyris, nors ir ne vienintelis toks.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.