Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Neseniai popiežius užsiminė, kad galvojama „ekologinę nuodėmę“ įtraukti į Katekizmą. Toks žingsnis galėtų paskatinti katalikus, skeptiškus dėl klimato krizės ir ypač individualios atsakomybės planetos būklės atžvilgiu, suklusti – padėtis kritiška ir neturėtume likti abejingais stebėtojais.

„Ekologinės nuodėmės“ įtraukimas į Bažnyčios mokymą reikštų, kad savo išganymu besirūpinantys katalikai turės vertinti savo santykį su aplinka ne pasirinktinai, o būtinai. Ruošiantis išpažinčiai, tiriant sąžinę, derėtų savęs klausti, ar nekenkiau kūrinijai. Žala gamtai būtų laikoma nuodėme, už kurią reikėtų atgailauti ir ją atitaisyti.

Apie „ekologines nuodėmes“ popiežius kalbėjo lapkričio 15 d. audiencijoje, kurioje buvo priėmęs Tarptautinės baudžiamosios teisės asociacijos surengto kongreso narius. Šventasis Tėvas sakė, kad vienas didžiausių baudžiamosios teisės apsileidimų yra per menkas dėmesys didžiųjų verslo korporacijų nusikaltimams, tarp kurių ir gamtinių išteklių plėšimas, oro, žemės ir vandens tarša, didelio masto faunos ir floros naikinimas, veiksmai, griaunantys ekosistemas ir keliantys ekologinę katastrofą. Tai kenkia ne tik aplinkai ir dabartiniams gyventojams, bet ir ateities kartoms. Popiežius siūlo ekocidą laikyti penktąja nusikaltimų taikai kategorija. Dabartinės keturios yra tokios: nusikaltimai žmogiškumui, genocidas, karo ir agresijos nusikaltimai.

„Ekologinė nuodėmė“ baigiamajame Amazonijos sinodo dokumente apibrėžta kaip nuodėmė prieš Dievą ir ateities kartas, pasireiškianti įpročiais ir veiksmais, teršiant ir ardant aplinkos darną. Spalį Vatikane vykusiame Sinode buvo daug pasisakymų, kuriuose pabrėžta, kad reikalingas esminis „ekologinis atsivertimas“ – Jono Pauliaus II terminas – kuris leistų technokratišką požiūrį į gamtos apsaugą pakeisti rūpestingu žvilgsniu. Aptarta, kad ekologinis atsivertimas galėtų būti skatinamas katechezių metu ir ypač per Atgailos sakramentą. Kaip ir kitos, ekologinės nuodėmės gali būti sunkios arba lengvos, bet reikia pripažinti, kad jomis įžeidžiamas Dievas ir artimas.  

Rūpestis aplinka yra vienas ryškiųjų Pranciškaus pontifikato bruožų nuo pat jo išrinkimo 2013 m. Enciklikoje „Laudato Si“ apie rūpinimąsi bendraisiais namais popiežius primena, kad ekumeninis patriarchas Baltramiejus jau nuo 1997-ųjų kalba apie būtinybę gailėtis dėl daromos ekologinės žalos – aplinkos darkymo ir griovimo, dėl nuodėmių kūrinijai. Dokumente dažnai vartojamas terminas „integrali ekologija“, kuriuo norima pabrėžti, kad žmogui svarbūs santykiai su jį supančia tikrove – gamta nėra „atskirta nuo mūsų ar tik paprastas mūsų gyvenimo apipavidalinimas“. Popiežius rašė, kad „nebūna atskirtų ekologinių ir socialių krizių, bet būna sudėtingos socio-ekologinės krizės“. Tikrai ne visi encikliką skaitė, tačiau ignoruoti jos akcentų katalikams nebepavyks, jei „ekologinės nuodėmės“ apibrėžimas bus įtrauktas į Katekizmą. Tai nebus pirmas Katekizmo pakeitimas per Pranciškaus pontifikatą: praėjusiais metais pakeistas 2267 straipsnis apie mirties bausmę.

Apžvalgininkai pažymi, kad popiežiaus dėmesys ekologijai yra sudėtinė jo rūpinimosi socialiniu teisingumu dalis, nes klimato kaita didžiausią poveikį turi skurdžiai gyvenantiesiems. Taigi ekologinės krizės šaknis – socialinė. Ir tai nėra nauja Bažnyčioje. Skurdas su ekologija sietas ir popiežiaus emerito Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje.

Žinios apie planetos situaciją ir niūrios ateities prognozės pastaraisiais dešimtmečiais stipriai išaugo, argi nederėtų katalikams į turimą žinojimą atsižvelgti ir dvasiniame gyvenime?

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Viskas ne taip paprasta. Pirmiausia susiduriame su problema, kad mokslu dažnai liaujamasi pasitikėti, kai jis ideologiškai nepriimtinas ar psichologiškai nepakeliamas. Prie to prisideda ir įtakingi politikai, viešai kritikuojantys ar neigiantys mokslinių tyrimų išvadas.

Be to, visada rasime popiežiaus kritikų, kurie galvoja kitaip. Kad ekologija – mados reikalas ir Bažnyčia neturėtų pasiduoti laiko dvasiai. Kad esama kur kas svarbesnių klausimų, pavyzdžiui, kova dėl gyvybės kultūros. Kad religija ir ekologija – dvi atskiros ir niekaip nesusijusios sritys. Kad rūpinimasis planeta reiškia kūrinijos garbinimą vietoj Kūrėjo. Kad Pranciškus politikuoja ir spraudžia į Katekizmą jam pačiam priimtinas idėjas.

Nepaisant kai kurių ekscentriškų aplinkosaugos aktyvistų, su kuriais dėl pasaulėžiūros, komunikacijos ar tikslų tapatintis nenorėtume, nepaisant to, kad asmens veiksmai – tik lašas vandenyne (kuriame plastiko netrukus bus daugiau nei žuvų), palyginti su verslo korporacijų ar valstybinio lygmens pasirinkimais, neturėtume pasimesti detalėse ir pamiršti, kad ant kortos pastatyti mūsų bendri namai. Ekologinių problemų epicentre yra žmogus – esantis arba būsiantis.

Kiekvienąkart išgirdus, kad nieko negalime pakeisti, nes a) nėra prasmės rūšiuoti, tvarkyti aplinką, rinktis ekologiškas prekes, susilaikyti nuo nereikalingo vartojimo etc. kai kiti to nedaro b) nes žmogaus veiksmų padariniai neprilygsta pramonės c) nes vis tiek ateis pasaulio pabaiga, kyla mintis, jog paprasčiausiai vengiame asmeninės atsakomybės. Galbūt ekologinės nuodėmės sampratos apibrėžimas ir jos įtraukimas į Katekizmą paskatintų katalikus priimti ekologinę krizę rimtai ir asmeniškai.