Joana Juozapaitytė-sesuo Paulė.

Audronės Kosciuškienės archyvo nuotrauka

Užaugau Kaune. Mano kaimynystėje veikė slaptas Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolynas, įkurtas 1947 m. Jame gyveno mano vaikystės draugė, žurnalistė Dalia Kutraitė, kurios šeimą, grįžusią iš Sibiro, priglaudė jos teta Joana Juozapaitytė – sesuo Paulė, vienuolyno vyresnioji.

Mudvi su Dalyte auginome triušius ir gėles, barstėm jas Šv. Antano bažnyčioje per procesijas tuo metu jaunam kunigėliui Ričardui Mikutavičiui po kojomis. Mums nebuvo jokių tabu – šmirinėjom po visą vienuolyną, painiojomės po kojomis ir kalbindavom panelėmis vadintas vienuoles, net ir tada, kai jos negalėdavo kalbėti – per tylos rekolekcijas.

Draugės tetą – seserį Paulę – vadinau ją savo teta. Tiksliau, Tutyte – kaip ir visi. Ir niekada net  į galvą neatėjo, kad visada besišypsančios panelės – vienuolės ir tie namai, kuriuose jos gyveno, buvo kitokie negu manasis ir visi kiti, išsidėstę ramioje P. Višinskio gatvelėje. Po daugelio metų supratau, kad privalau pasidalinti vaikystės prisiminimais, nes sesers Paulės ir visos buvusios Eucharistinio Jėzaus seserų bendruomenės misija Meile, Gėriu, Grožiu pasipriešinti blogiui֪ – jau įvykdyta.  

Iš kairės: žurnalistės Dalia Kutraitė ir Audronė Kosciuškienė.

Asmeninio archyvo nuotrauka

„Darau beprotybę“

Kauno Žaliakalnis. Povilo Višinskio gatvelė. Tiesi kaip styga, su soduose paskendusiais nameliais, ji tokia pat tyli, kaip prieš 70 metų. Pasikeitė nebent tuo, kad užaugo liepos ir, gatvės pradžioje stovėdamas prie aklųjų kombinato vartų, nebegali įžiūrėti gatvės gale esančios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios silueto. 1947 m. pabaigoje, tos gatvelės 111 name apsigyvenus kelioms jaunoms panelėms, jame ėmė sroventi, maža pasakyti, keistas, bet anaiptol ne tylus, kaip viskas pokariu, gyvenimas. Bet istorijos pradžia mus kol kas nukelia į Šiaulių rajoną...

1921 m. sausio 25 d. ūkininkų Brigitos ir Jono Juozapaičių iš Voveriškių šeimoje gimė dukra. Pirmagimę tėvai pakrikštijo Joana, nors visi vėliau šaukė Jone – gal tėtuko Jono džiaugsmui? Tik Jonė šeimos galvą ne visada džiugino...

Šeima buvo didelė, o į mokslus buvo linkusi tik vyriausioji dukra Jonė: baigusi Šiaulių gimnaziją aukso medaliu, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Gydomąjį fakultetą.

Kokia gera priemonė padėti žmonėms gydytojos profesija. Viešpatie, jei Tau patinka, padėk ją įsigyti, bet dėl Tavęs ir to galiu išsižadėti. 

(Sesuo Paulė, Dienoraštis, 1946 m. rugpjūčio 22 d.)

Bet J. Juozapaitytė ne tik į mokslus linko. „Nežinau nuo kada, – abejoja Bernadeta Pajauta, jauniausioji iš penkių Juozapaičių atžalų, – Jonė kiekvieną rytą eidavo tuos penkis kilometrus nuo namų į Šiaulių Jėzuitų bažnytėlę prie Komunijos. Kiekvieną rytą. Ji niekada nepadėjo mamytei virtuvėj ar prie daržų, jai rūpėjo tik knygos ir bažnyčia. Sesuo Jonė vienintelė tokia šeimoje buvo – gražų balsą turėjo, dainuodavo ir Voveriškėse, ir Šiaulių bažnytėlės chore, kuriam vadovavo Julius Juzeliūnas. O po Mišių visi sugūžėdavo pas mus į sodą“.

Jaunimo suėjimai, akordeonas, šokiai tebuvo maskuotė. Jaunimo būryje akyla akis būtų pastebėjusi ir kunigą Pranciškų Masilionį. Tėveliu vadintas jėzuitas buvo gyvas apaštalinės veiklos pavyzdys, kuris nepaisė sovietinės valdžios draudimų, išdraskytų vienuolynų, uždaromų bažnyčių, areštų ir tremčių. Tėvelis ir įžvelgė būsimoje daktarėje naujos Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresniąją, naujų seserų ugdytoją. Panašios mintys sukosi ir pačios Jonės galvoje.

Ak, didžios aukos nori iš manęs, Mylimasis. Širdis plėšoma pusiau. Eucharistinis Jėzau, pasigailėk mūsų. Taip sunku, bet Tu gailestingas ir geras. Leisk man kentėti, kad tik mažiau kentėtų mamytė ir kiti namiškiai. O tenebūnie namuose pragaro... Darau beprotybę žmonių akimis žiūrint. Tu kvieti, o Viešpatie! Einu!

(Sesuo Paulė, Dienoraštis, 1946 m. rugsėjo 18 d.)

Jonės sesuo Bernadeta Pajauta prisimena dieną, kai mamytė labai verkė, o tėtukas rėkė... Tik vėliau jaunėlė suprato, kad tada sesuo metė mediciną ir įstojo į vienuolyną. Mama Brigita buvo labai tikinti – be rožinio neužmigdavo, be maldos neatsikeldavo, niekada nepraleisdavo Mišių ir vaikus taip mokino. O tėvelis Jonas, kaip ir visi, reikia, nueidavo į bažnyčią, buvo tikintis, bet prieš vienuolyną jis buvo labai nusistatęs. Žlugus svajonei matyti dukrą baltu chalatu, tėvas ją prakeikė.

Joana Juozapaitytė-sesuo Paulė (kairėje).

Audronės Kosciuškienės archyvo nuotrauka

Naujieji namai grįžusiems iš tremties

Po amžinųjų įžadų Šiauliuose 1947-ųjų spalio 11 d. Joana Juozapaitytė gavo vardą – sesuo Paulė. Tada su keliomis kitomis seserimis persikėlė į Kauną, kur turėjo būti naujokynas bei galimybė kai kurioms iš jų tęsti mokslus aukštojoje mokykloje.

Po daugelio metų Jonės sesers Onutės Juozapaitytės dukra Dalia Kutraitė pasakys: „Matyt, tai yra tai, kas mums sunkiai suprantama, tai yra pašaukimas, kažkoks ženklas, kad ji kartu su jėzuitu Pranciškumi Masilioniu įkūrė slaptą vienuolyną...“ Bet dar tik 1947-ieji. Jonės mamos Brigitos Juozapaitienės ir trijų seserų laukia ilgas kelias prie plačiosios Lenos... „Buožei“ Jonui Juozapaičiui, turėjusiam 38 ha žemės, penkis savus vaikus ir tris priglaustus mirusios sesers našlaičius, pavyko išvengti juodųjų debesų lemties. Sūnus Jonukas ir dukra Jonė taip pat nepatyrė Sibiro šalčių. Tik ar Lietuvoje Jonei – sesei Paulei buvo lengviau?

Beveik dvejus metus ilsėjosi dienoraščio sąsiuvinis, kažkokia sausra, apatija vyravo, blankus vidutiniškumas... O Viešpatie! Aš išsigąstu, kai tavosios malonės spindulys nušviečia mano vidų. Kas aš? Kiek dulkių, kurios temdo Tavo veidą mano sieloj. Kiek šešėlių, kurie paslepia Tave nuo manęs, kiek skaudulių, kurie daro sielą nepajėgią skristi Tavin. Atrodo, kad ligšiolinis gyvenimas buvo klystkeliai, šešėliai. Atrodo, kad taip toli toli esu nuo savo tikslo. Tik nepalik, neleisk Tavęs palikti, nei Tavo kryžiaus.

(Sesuo Paulė, Dienoraštis, 1951 m. gegužės 10 d.)

Pirmajai iš Sibiro buvo leista grįžti tarybine dvasia perauklėtai 16-os sulaukusiai Bernadetai Pajautai Juozapaitytei. Ji prisiglaudė slaptajame vienuolyne pas vyriausiąją sesę Jonę – kur jau rado tetušiuką, kaip juozapaičiukai vadino tėvą, ir brolį Jonuką. Dar po kelerių metų į vienuolyno duris taip pat pasibeldė iš Irkutsko srities grįžusi Jonės mama, sesuo Onutė su vyru Vitu Kutra ir tremtyje gimusia maža dukryte Dalia. Nė vienas liaudies priešas – buvęs „buožė“, mokytojas, gydytojas ar studentas, net ir paleistas iš tremties, į savo namus neturėjo teisės grįžti.

Kutrų Dalytei buvo penkeri, kai grįžo į Lietuvą. Tiksliau pasakius, atvažiavo, nes gimė Sibire. Pirmąkart pamatyti laiptai naujuose namuose ją taip apstulbino, kad, nors rusiškai nekalbėjo, trepsėdama ant kiekvieno laiptuko susižavėjimą galėjo išreikšti tik muti mat, muti mat... Jonė stovėjo išplėstomis akimis: „Viešpatie, pipiras ir jau šitaip kalba? Kuo čia baigsis?“

Dalytei ir Jonei viskas baigėsi gerai. Po pusės metų tremtyje gimusios mergaitės nebestebino nei laiptai, nei antras stebuklas jos gyvenime – iš čiaupo bėgantis vanduo vonioje, o Jonė, maudydama mažąją, nebebijojo, kad gali nulūžti plonos dukterėčios kojytės. Abi labai susidraugavo.

Juozapaičių šeima 1958 m. Joana Juozapaitytė-sesuo Paulė sėdi dešinėje.

Audronės Kosciuškienės archyvo nuotrauka

„Tarp mūsų užsimezgė didžiulė draugystė – su begaline šiluma savo tetą prisimena dukterėčia, žurnalistė ir visuomenės veikėja Dalia Kutraitė, – Nes Jonė apskritai buvo tikra pedagogė ne pagal išsilavinimą, bet pagal savo prigimtį. Ji pasakodavo įdomiausias istorijas, aiškino paslaptingiausias tiesas... Niekas su manim nebuvo taip kalbėjęs ir niekas daugiau nebeturėjo laiko taip kalbėti čia, grįžus į Lietuvą. Jaunystėje buvo periodas, kada tai buvo gerokai primiršta, bet dabar, kai jau esu vyresnė už Jonę (ji mirė 59-erių), matau, kiek daug ji visokių tiesos sėklyčių pabėrė į mano vaikišką širdelę, ir jos puikiai sudygo.“

Neramios naktys

Paslaptingas P. Višinskio 111 namas gyveno atvirų durų dienų režimu. Dieną ateidavo beveik visi kunigų seminarijos dėstytojai, studentai. Bernadeta Pajauta Juozapaitytė gerai prisimena, kad tarp jų būdavo ir būsimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius. Taip pat ir gatvelės kaimynai suskaudus dantims ieškodavo pagalbos pas dantų gydytojas – sesutę Julytę (Juliją Kuodytę – seserį Ksaverą) ar Dalytės mamą Onutę. Panelėms (taip buvo vadinamos vienuolės) pradėjus giedoti Šv. Antano bažnyčios chore, prasidėjo ir naktiniai vizitai. Pilkais lietpalčiais apsirengusiems beveidžiams vyrams užkliuvo, kad visos choristės gyvena viename P. Višinskio gatvės name.

Bernadetą Pajautą Juozapaitytę dukart į saugumą vežė – kamantinėjo, kur ir su kuo gyvena, kodėl negieda bažnyčios chore, siūlė pinigų, kad pasakytų, kas P. Višinskio gatvėje darosi. Vieną kratą prisimena ir Jonės dukterėčia Dalia Kutraitė: „Aišku, buvo naktis, ir jie knisosi knisosi, ko jie ieškojo – matyt, antitarybinės literatūros. Bet jei rasdavo religinę – irgi šioks toks grobis. Ir tų panelių knibždėjo visur. Mano mylima Palmyra, kuri kepė, virė, bandelėmis kvepėjo, kai saugumiečiai atėjo, užlipo iš rūsyje buvusios virtuvės su miltuota prijuoste. Vėliau ji juokdamasi pasakojo, kad saugumiečiams prisistatė kaimyne, ėjusia pro šalį... naktį: ‚Argi jie nematė, kad aš su prijuoste?‘ Palmyra pareiškė išeinanti – ir išėjo, prabuvo kieme kažkur. Gerai, kad nesušalo į ledą... Kratos metu naktiniai svečiai rado kažką iš mamos dantistės kolekcijoskažkokį plastiliną dantims protezuoti. Negana to, kad vienuolynas, dar ir nelegaliai dantis taiso! O močiutė tada jiems sako: ‚Nors vaiko žaislus palikit ramybėj, vaikas verks tuoj!‘ Ir paliko ramybėj.“

Naktiniai svečiai dienos šviesoje išnykdavo kaip slogus sapnas. Jonės – sesers Paulės – dukterėčia Dalytė pati suprato, kad jai nereikėtų niekam per daug atvirauti apie savo namus. Ji labai ilgai nenorėjo būti spaliukeLenino anūke – ir nebuvo, bet į pionierius nepasisekė neįstoti. Raudoną kaklaraištį nusirišdavo grįždama iš mokyklos prie buvusios Kapinių ir P. Višinskio gatvės kampo. „Jaučiau, kad čia yra vienaip, o mokykloj – kitaip, bet tada man atrodė, kad tas dvigubas gyvenimas – normalu, taip ir turi būti. O apie tai, kad aš gyvenu vienuolyne – net nepamenu, kada supratau“, – susimąsto D. Kutraitė.

Sesuo Paulė – visų mama

Slaptajame vienuolyne su Tėvelio Masilionio palaiminimu augo našlaitis Albinas Jarašiūnas. Rytais prieš mokyklą jis patarnaudavo Mišioms, kurios tuo metu buvo aukojamos lotynų kalba. Sakydavo nesuprantąs, kaip tie kunigai per Mišias dar skaito – jis viską mokėjo mintinai. „Nors ant laiptų pasilypėjęs panelėms pamokslus sakydavo – būkit geros, Dievo bijokit, neištvirkaukit, bet akivaizdžiai nenorėjo būti pamokslininku, – neabejoja Dalia. – Jis patyrė daug patyčių mokykloje. Jo klasiokai anksčiau už mane susivokė, iš kur ateina Albinukas, ir jisai pasidarė toks atžagarus. Ir taip buvo toks razbaininkas, visokių dalykų prasimanydavo – užkurdavo po foteliu ugnį, kačiukus su lietsargiu nuleisdavo per balkoną... Visko turėjo, išskyrus pašaukimą būti kunigu. O kai pareiškė, kad ir mokytis jis nenori, Jonė nusprendė – nenori tai nenori, eik dirbti į statybas, o mokyklą baigsi vakarinę. Per tuos darbo statybose metus kažkaip grįžo Albinukui noras mokytis: jis labai gabus buvo, pasiruošė per vasarą, įstojo į medicinos institutą ir vėliau tapo puikiu gydytoju.“

Eucharistinio Jėzaus seserys. Dešinėje Joana Juozapaitytė-sesuo Paulė. Audronės Kosciuškienės archyvo nuotrauka

Jonė Juozapaitytė – sesuo Paulė – buvo globėja, proto įkrėtėja, antroji mama ne tik Albinukui. Dalia Kutraitė neatsistebi vienu dalyku: „Atrodo, absurdas: teta Jonė neturėjo šeimos – bet kam nepasitaiko šeimyninių krizių? Kad ir kas tik kreipdavosi, visi gaudavo puikiausių patarimų. Tai buvo žmogus, kokių daugiau aš nesu sutikusi. Dirbdama televizijoje pakalbinau šimtus žmonių – ir labai garbingų, talentingų, dvasingų, bet tokio kaip teta Jonė aš tikrai nesutikau. Jinai buvo motina visiems – ir mano mamai Onutei, ir tetai Bernadetai Pajautai, ir dėdei Jonukui. Mažiems ir dideliems. Ji buvo mūsų giminės angelas sargas. Ir nuodėmklausys buvo visiems – gal dėl to, kad nieko nesmerkė, tiesiog nemokėjo smerkti.“

Dabar, apsilankiusi tetos Jonės kambaryje, kur sudėtos jos knygos (turbūt net neliestos po to, kai ji iškeliavo amžinybėn), Dalia pradeda visai kitaip vertinti daugelį dalykų: „Aš tiesiog suprantu, kad ji buvo Žmogus Kalnas, o kai tu gyveni šalia kalno, jo slėnyje – paties kalno nematai, tik gali jausti jo energiją, sklindančią šviesą. Tik dabar turbūt iki galo pradedu suvokti, kokios plačios apimties asmenybė tai buvo.“

Tais – sovietmečio – laikais ir nekaltieji bijojo savo šešėlio. O vienuolyno vyresnioji Jonė, globojanti jaunas vienuoles, sėjanti gėrio ir tiesos sėklas, auginanti tarybinio gyvenimo priešes, kėlė pavojų ne tik sau, bet ir visai šeimai. Bet nė vienas net negalvojo dėl to priekaištauti. „Ant Jonės neįmanoma buvo supykti, – purto galvą jos sesuo Bernadeta Pajauta. – Jonė nemokėjo reikalauti, tik ačiū, prašau, atsiprašau. Ji taip mokėdavo nukreipti visą tą blogį, kurį tu padarei, kad iškart viską supranti ir daugiau jau niekada to nepakartosi. Mes su Albinuku visko ten pridarydavom, Jam devyneri, man septyniolika, sugebėdavom visokių šunybių iškrėsti. Ir niekada Jonė nepakeldavo balso, niekada. Nei ant Albino, nei ant manęs.“

I dalies pabaiga. Tęsinys – čia.