Robert Nyman / Unsplash.com nuotrauka

Pirmąjį advento sekmadienį Evangelija primena šį Jėzaus palyginimą: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mt 24, 37). Čia Jėzus savo antrąjį atėjimą sugretino su Lamecho sūnumi Nojumi, kuris gyveno Artimųjų Rytų II laikotarpiu prieš Kristų, arba apie 1056 metus po pasaulio sukūrimo. Kai anuomet tvanas užliejo žemės plotus, išsigelbėjo tik teisusis Nojus, jo artimieji ir visų rūšių gyvūnijos atstovai, nes visi jie buvo įėję į saugų laivą – arką (maždaug 156 m ilgio, 26 m pločio ir 16 m aukščio), kurią Nojus ir jo bendraminčiai ilgai statė, kaip buvo nurodęs pats Dievas (Pr 6, 13–22). Dėl žmonių moralinio gyvenimo sugedimo Dievas leido išsiliejusio tvano vilnyse nuskęsti daugeliui.Viešpats aiškiai matė, jog jų nesustabdomai gausėjančios nuodėmės yra didesnis blogis nei viską skandinantis tvanas. 

Dievas vien dėl to galėjo pasinaudoti tvanu, kad, sutrumpindamas žmonių buvimą žemėje, juos apsaugotų nuo dar didesnio pavojaus – nuo jų sielas skandinančio blogio lavinos, kurioje išlieka tik mikroskopinė viltingos pomirtinės egzistencijos prošvaistė... Juk žmogui, turinčiam mažesnių kalčių bei jautrią sąžinę, atsidūrus mirties akivaizdoje, yra lengviau šauktis: „Dieve, pasigailėk manęs!“, negu asmeniui, visiškai užvaldytam blogio, kuris į paskutinį Dievo kvietimą atsiversti ir pradėti keistis, atsainiai numoja ranka.

Prieštvaninio pasaulio žmonių sąžinės balso ignoravimas yra nuoroda į tuos laikus, kai Žmogaus Sūnus ateis „debesyse su didžia galia ir šlove“ (Mk 13, 26). Mūsų būklė nepalyginamai geresnė kaip Nojaus laikų žmonių – mes jau žinome, kad Kristus savo gyvybės kaina pirmasis mums pramynė takus į dangų. Tačiau jei mūsų interesai apsiriboja tik žemiškais dalykais, tada, nors mes ir naudojamės civilizacijos technologijų pasiekimais, mūsų dvasios koeficientas tampa rizikingai mažas, liudijantis, kad tądien, kai reiks palikti viską - gyvybę, šeimą, daiktus, pomėgius ir patogumus, - mūsų neišgelbės tai, kas matoma ir apčiuopiama. Nejauki tyla ištinka mirštantįjį, stokojantį antgamtinės atramos... Kad mūsų neištiktų „neištikimųjų likimas“ (Lk 12, 46), Viešpats mus ragina budėti prie savo širdies durų. Ar galime būti abejingi teologo Johano Taulerio kvietimui: „Prižiūrėkite savo mintis, žodžius, darbus, veiksmus, apsileidimus, aktyvų dorybių praktikavimą ir kantrų kentėjimą, ir rūpestingai saugokite savo vidų bei išorę.“

Kiek daug per mūsų sąmonę praslenka įvairių pavydo, pagiežos, perdėto susirūpinimo ateitimi, maištingų, baimingų, kerštingų, nepadorių ir kitokių minčių. Dažnai tos mintys pralekia kaip skraidantys paukščiai virš galvos – jos ateina ir išeina. Jei mūsų protas nėra apnuodytas tų blogų minčių, kurioms vergauja savo įgeidžius tenkinantys ir priklausomybių nematoma virve surišti žmonės, mes pasinaudojame savo laisve – akimirksniu atmetame mus gundančias mintis, ir tada nėra jokios asmeninės kaltės, nes nebuvo proto pritarimo bei valios sutikimo.

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis laikas!” (Mk 13, 33), – moko Kristus, ir šių žodžių prasmė yra vienas iš kertinių mūsų pašaukimo nuolat atsinaujinti Jame akmenų, ant kurių neželia chameleoniško prisitaikėliškumo samanos. Nors kviečiame: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20), bet tikslios dienos nežinome, kai Jis vėl pas mus ateis. Galbūt daugeliui bus lemta tik po mirties išgirsti: „Sūnau, dukra, laimėjote laikinojo gyvenimo kovą, ateikite pas Mane...“ O gal bebūdami žemėje turėsime stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje... Adventas tebūna dar vienas tvirtas pasirengimo žingsnis garbingam artėjančio Viešpaties sutikimui. 

Kristus, ateidamas pas mus, ne tik mums pats save dovanoja, bet ir iš mūsų laukia, kad mes Jam patikėtume viską – save pačius ir visus savo gyvenimo reikalus. Su Juo mes turime tarsi apsikeisti dovanomis. Kai Jėzus gimė Betliejuje, gavome svarbiausias pasaulyje malones – Jį patį ir Jo Išganymo pažadą, kurio išsipildymas per Velykas tapo esminiu mūsų tikėjimo įprasminimo varikliu.  

Jėzus sako: „Du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas“ (Mt 24, 40). Nepakanka vien prigimtinės meilės, kad su savo brangiu namiškiu drauge dirbtume, ilsėtumės, džiaugtumės šiuo gyvenimu ir turėtume vidinį įsitikinimą, jog tai – viskas, kas žemėje yra svarbiausia. Kad žmonių tarpusavio bendrystė mus galėtų palydėti į Amžinybę, reikia Kristaus. Jis – saugiausias kelias į Gyvenimą. Tad pirmiausia stenkimės su Jėzumi draugauti taip, kad,  Jį pažinę bei pamilę, nebegalėtume tylėti ir asmeniniu pavyzdžiu bei žodžiu Jį liudytume aplinkiniams. Tada du kartu stovės ant nesugriaunamos Dievo žodžio uolos ir abu bus paimti.