Karolio Lapačinsko nuotrauka

Teatro žurnalas“ (Nr. 15)

Lygiai prieš 10 metų teatro mokslininkė Helen Freshwater, išleidusi studiją „Teatras ir publika“, teigė, kad teatro kritikai, mokslininkai ir teatro industrijos atstovai publika domisi dėl visiškai skirtingų priežasčių, todėl pateikia labai skirtingus tyrimų rezultatus. Taip pat ji tvirtino, kad teatrų rinkodaros skyrių darbuotojai apie tikrąją publiką žino daugiau nei teatrologai.

Kaip yra Lietuvoje? Kiek ir iš kokiais aspektais savo žiūrovais domisi Lietuvos teatrai? Ar teatrai siekia tenkinti publikos lūkesčius, ar vis dėlto juos formuoti? Kodėl kartais įvyksta „nesusikalbėjimų“ su publika? Šiuos klausimus „Teatro žurnalas“ uždavė Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio jaunimo teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro, Klaipėdos dramos teatro ir Šiaulių dramos teatro atstovams.

Į klausimus atsako Nacionalinio Kauno dramos teatro viešųjų ryšių koordinatorė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

1. Kaip įsivaizduojate, kas yra Jūsų teatro publika?

Labai įvairiapusė, ne tik išsilavinusi, menu ir kultūra besidominti publika, siekianti kokybiško kūrinio, ieškanti laikotarpio ženklų teatre, bet ir dar tik pradedanti savo teatrinius atradimus, vaikai, jaunimas, žmonės su specialiais poreikiais. Teatro publika nėra vienalytė, atitinkanti konkrečius amžiaus, socialinio sluoksnio ar išsilavinimo kriterijus.

Šiais metais dalyvaujame auditorijų plėtros programoje, kurią inicijavo programa „Kaunas 2022“, tad suvokimą apie auditoriją arba publiką gerokai praplėtėme ir rūpinamės jos plėtra bei gilesniu įsitraukimu ir ryšio užmezgimu.

2. Ar Jums rūpi išsiaiškinti publikos poreikius? Jei taip, kaip tai darote?

Teatras be žiūrovo negali egzistuoti, todėl mums rūpi publikai aktualios problemos ir klausimai. Mes nuosekliai ir reguliariai bent kartą per sezoną atliekame žiūrovų sezono pasitenkinimo tyrimą, kuriame užduodame klausimų, pavyzdžiui, ar patogus spektaklių rodymo laikas, ar tinkami komunikacijos kanalai, kas paskatino apsilankyti vienoje ar kitoje premjeroje.

Atkreipiame dėmesį į žiūrovų reakcijas – kaip jie supranta spektaklio ženklus, kaip jaučiasi, kokios nuotaikos.

3. Kaip manote, koks būtų optimalus balansas tarp publikos poreikių tenkinimo ir tų poreikių formavimo?

Spektaklių turinį diktuoja visuomenėje esančių problemų aktualumas, į kurias reaguoja teatras ir režisieriai, pasirinkdami pjeses ir temas. Tad repertuaro formavimo politikoje vadovaujamasi principu kalbėti visuomenėje egzistuojančiomis opiomis ir aktualiomis temomis. Teatro tikslas yra šviesti ir formuoti publikos kultūrines sąmoningumo kompetencijas. Teatras siūlo, o žiūrovas repertuare ieško ir randa tai, kas aktualu jam.

4. Ar Jūsų teatre yra buvę visiško „nesusikalbėjimo“ su publika atvejų?

Keblus klausimas. Kas turima omenyje? Ar kad nepasitenkinęs teatrine kalba ir ženklais žiūrovais paliko salę? Ar kad uždavėme temą, su kuria publika dar nėra pasiruošusi susitikti? Manome, kad „nesusikalbėjimas“ yra galimybė atrasti savo „kalbą“ su teatru.

5. Kokiu tikslu rengiate susitikimus su publika? Kam jie naudingesni – publikai ar teatrui?

Didžiąją dalį susitikimų su publika rengiame edukacinio festivalio „Nerk į teatrą“ metu. Reguliariai vykdome susitikimus su vienu iš kūrėju ar visa kūrybine komanda po premjerinio spektaklio. Šie susitikimai yra tolygiai naudingi teatrui ir publikai. Žiūrovų sąmoningumo lygį rodo ir tai, kad jie patys inicijuoja susitikimą.

6. Kaip renkatės temas susitikimams su publika?

Temas diktuoja spektakliai ir publika.

7. Kiek menininkai ir teatras linkę atsižvelgti į publikos nuomonę?

Teatro, kaip institucijos, ir menininkų požiūriai šiuo atžvilgiu būtų skirtingi. Teatro kūrėjams (menininkams) aktualu įgyvendinti idėją nebūtinai atsižvelgiant į tai, kaip į ją reaguos publika. Teatro, kaip institucijos, interesas – atliepti publikos individualius poreikius, kiek tai padeda gilinti kūrybinį dialogą.

8. Kaip manote, ar Lietuvoje turime diskusijų kultūrą?

Atsakymas priklauso nuo srities, apie kurią kalbame. Ar teatras yra diskusijų dalis? Daugėjant tokio pobūdžio susitikimų – ugdoma ir diskusijų kultūra. Teatro užduodamos temos tampa ir „vėliavnešėmis“ – už alternatyvios, ugdančios teatro kalbos ir dramaturgijos paieškas atsiskleidusias režisieriaus darbuose „Natanas Išmintingasis“ ir „Getas“ režisierius Gintaras Varnas paskelbtas 2018 m. Tolerancijos žmogumi.

„Kemel photography“ nuotrauka

Į klausimus atsako Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys

Užrašė Akvilė Melkūnaitė

1. Kaip įsivaizduojate, kas yra Jūsų teatro publika?

Pagal apklausas mūsų žiūrovai – daugiausia žmonės nuo 40 metų ir vyresni; pagal lytį – daugiau moterų. Jei žiūrėtume giliau, kas mūsų teatro publika, tai žmonės, kurie žiūri mūsų repertuaro spektaklius, dažnai ne po vieną kartą. Repertuarą sudarome nepataikaudami publikai, vadinasi, ji intelektuali, mąstanti. Dažniausiai tai žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, deja, mažai studentų, jaunimo. Taip yra todėl, kad Klaipėdoje apskritai mažai jaunimo. 

2. Ar Jums rūpi išsiaiškinti publikos poreikius? Jei taip, kaip tai darote?

Žinoma, rūpi išsiaiškinti poreikius. Nuolat rengiame apklausas, geresnio būdo turbūt nėra. Mūsų Rinkodaros skyrius paruošęs platesnes apklausas: svarbus ne tik spektaklių turinys, bet ir kaip žmogus jaučiasi atėjęs į teatrą, kaip jis aptarnaujamas. Apklausų būdu ir feisbuko paskyroje stengiamės nustatyti publikos poreikius. Mūsų interneto svetainėje yra anketa žiūrovams, o atėję į teatrą žmonės gali užpildyti popierinę anketą. Kartais sezono pabaigoje siunčiame naujienlaiškį prenumeratoriams su klausimu, kaip jie vertina praėjusį sezoną, kad geriau pasiruoštume kitam.

3. Kaip manote, koks būtų optimalus balansas tarp publikos poreikių tenkinimo ir tų poreikių formavimo?

Čia nėra balanso, mano galva, nėra aukso vidurio. Teatrų yra labai daug. Komerciniai teatrai atlieka savo darbą labai gerai, ten mes negalime kištis, nes esame valstybinis teatras, gauname dalinį finansavimą. Teatras vis dėlto turi labiau krypti į skonio formavimą. Balansavimas – sudėtingas dalykas, nes galima ir nukrypti į kraštutinumus. Aišku, dažniausiai publika nori komedijų, bet iki šiol neturime komedijų... Gal todėl, kad ir komedija turi būti labai kokybiška.

4. Ar Jūsų teatre yra buvę visiško „nesusikalbėjimo“ su publika atvejų?

Žinoma, yra buvę nesusikalbėjimo su publika. Jei kuris nors teatras sako, kad nebuvo nesusikalbėjimo, tai netiesa. Yra buvę spektaklių, kuriuos atidavėm publikos teismui – ir publika nuteisė. Tiesiog nežiūrėjo, nėjo. Beje, tenka sutikti, kad jie teisūs. Nepavyko! Taip būna. Nesusikalbėjimas gal, visų pirma, ne su publika, bet gal iš pradžių nesusikalbėjo režisierius su aktoriais, jo sprendimai nebuvo aiškūs... Taip būna, ką padarysi. Žinau pavyzdžių ne iš mūsų teatro, kur spektaklių net neatidavė publikai teisti, nes teatro vadovai matė, kad tokio spektaklio rodyti negalima. Pradžioje atsakydamas drąsiai sakiau, kad reikia formuoti publikos skonį, bet ir skonį reikia formuoti vis tiek atsižvelgiant į publiką, negalime siūlyti spektaklio, kurio publika nežiūrėtų. Reikia atliepti į kokius nors lūkesčius, kažkuo spektaklis turi būti svarbus.

Yra buvę, kad mes (meno taryba) tikėjome spektakliu, bet publika jo nesuprato. Jei esame teatro profesionalai ir suprantame, kad spektaklis vertingas ir svarbus nors penkiasdešimčiai žmonių, jį reikia parodyti, ta misija – svarbi. Mūsų teatre toks pavyzdys būtų Oskaro Koršunovo režisuotas A. Strindbergo „Kelias į Damaską“. Teatre mums pasakojo: į jį nėjo publika. O spektaklis buvo tiesiog puikus, jį reikėjo rodyti, reikėjo siūlyti publikai, išlaikyti. Būna ir tokių atvejų. Bet kartais pripažįstam: publika teisi.

5. Kokiu tikslu rengiate susitikimus su publika? Kam jie naudingesni – publikai ar teatrui?

Nesame aktyvūs šioje veikloje – turbūt reikėtų tai daryti. Planuojame pradėti rengti pokalbius festivalyje „TheATRIUM“. Tuomet turi atsirasti tradicija žiūrovams susitikti su kūrėjais. Žiūrovai taip pat turi išsiugdyti įprotį prieš spektaklį ar po jo pabendrauti su autoriais.

6. Kaip renkatės temas susitikimams su publika?

Tai sunkus klausimas. Viena vertus, dirbame, kad formuotume skonį. Kita vertus, negalime nekreipti dėmesio į publikos nuomonę. Atsižvelgti – vadinasi, mėginti intuityviai pajausti, atspėti, kas šiandien žmonėms svarbu. Bet toks numatymas ateina ne iš apklausų, o iš teatro tradicijų ir iš visų mus supančių žinių, iš to, kas vyksta aplink – tai labiausiai ir veikia. Menininkas kalba savo kalba, tačiau jis išreiškia tai, kas jam skauda. Režisierius dažniausiai renkasi medžiagą, kai nori ką nors per ją pasakyti, perduoti pranešimą. Ar tai atsižvelgimas į poreikius – nežinau, galbūt. Nemanau, kad menininkas specialiai atsižvelgia, bet vis tiek pasako tai, kas svarbu.

7. Kiek menininkai ir teatras linkę atsižvelgti į publikos nuomonę?

Nežinau, ar mums reikėtų – apskritai teatrui – kad teatras būtų susijęs su diskusijomis, išaugtų iš publikos poreikių paisymo. Suprantama, kad publika yra įvairi, įdomi. Mes labiau norėtume grįžtamojo ryšio – kai teatras pasiūlo spektaklį, kad žiūrovai jį vertintų. Bet grįsti teatro kūrybą tuo, ko reikia publikai, – abejoju, ar tai būtų teisingiausias kelias.

8. Kaip manote, ar Lietuvoje turime diskusijų kultūrą?

Negaliu pasakyti, ar mes turime diskusijų kultūrą. Kai iškyla skaudus klausimas, visi aktyviai ir diskutuoja.

Pavyzdžiui, kai šią žiemą rodėme jonaviečių spektaklį „Laisvė“ (režisierius Gediminas Gutauskas, pjesės autorius Martinas Bellemare’as) ir buvo iškelta savižudybės tema, po spektaklio su kūrėjais liko pasikalbėti daug žmonių. Tai skaudi ir daugeliui aktuali tema, tad daug žmonių kalbėjo.

Jei tema žmones sujaudina asmeniškai, jie diskutuoja. Tačiau labai kuklinasi būti nesuprasti: pavyzdžiui, pažiūrėjo spektaklį ir nieko nesuprato. Žmonės bijo tai pasakyti. Tad tuo požiūriu esame kuklūs. Bet jei tema aiški ir ji užgauna, be abejo, kyla diskusija. Tikriausiai tai normali diskusijų kultūra, o tendencijų aš nežinau. Gal ji besiformuojanti. Svarbu, jog teatre kiltų diskusija ir būtų šaunu, kad spektaklis ją sukeltų. Bet jei tyčia mėgini šokiruoti, kad diskusija įsipliekstų, – tai irgi ne išeitis. 

Valstybinio Šiaulių dramos teatro nuotrauka

Į klausimus atsako Valstybinio Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Nomeda Šatkauskienė

1. Kaip įsivaizduojate, kas yra Jūsų teatro publika?

Kadangi esame vienintelis profesionalus teatras Šiaulių mieste, mūsų publika yra labai įvairi. Repertuaras taip pat sudaromas taip, kad patenkintų kuo įvairesnę publiką. Taigi teatro publika yra ir visų amžiaus grupių vaikai, ir suaugusieji. Didžioji dalis spektaklių lankytojų vis dėlto yra vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Pastaraisiais metais siekiame, kad teatro repertuare atsirastų spektaklių paaugliams ir jaunimui. Juos, beje, pritraukti į teatrą yra sunkiausia. Apskritai esame išsikėlę uždavinį pritraukti kuo daugiau naujos auditorijos, kuri anksčiau dėl įvairių priežasčių nesilankė arba labai retai lankėsi teatre. Akivaizdu, kad ilgą laiką teatras gana konservatyviai žiūrėjo į publikos klausimą. Įsivaizduojame, kad mūsų publika turėtų būti išsilavinę, įvairioms kultūros formoms atviri žmonės, jaunimas ir daugiausia vidurinio socialinio sluoksnio žmonės. 

2. Ar Jums rūpi išsiaiškinti publikos poreikius? Jei taip, kaip tai darote?

Publikos poreikių pažinimas šiuo metu yra teatro prioritetinė sritis. Stebime spektaklių statistiką, ją analizuojame. Akivaizdu, kad publikos poreikiai nuolat keičiasi, jie nėra lengvai nuspėjami ir atpažįstami, be to, daugelį poreikių patenkina ir kiti kultūriniai renginiai, kurie vyksta mieste. Tad šiuo metu esame užsakę teatro publikos vartojimo poreikių tyrimą (bendradarbiaujame su Šiaulių universitetu). Tikimės iš jo gauti atsakymus į rūpimus klausimus (tyrimo rezultatus turėsime rudenį).

3. Kaip manote, koks būtų optimalus balansas tarp publikos poreikių tenkinimo ir tų poreikių formavimo?

Tai dažnas diskusijų klausimas, kurį įvairių susirinkimų metu (ypač Meno taryboje) aptarinėjame formuodami repertuarą, numatydami kūrybinės veiklos planą. Manome, kad valstybinio teatro misija yra poreikius formuoti, žinoma, neužmirštant ir publikos lūkesčių. Darnus balansas ir būtų mūsų tikslas, kurį siekiame įgyvendinti įvairiomis priemonėmis. 

4. Ar Jūsų teatre yra buvę visiško „nesusikalbėjimo“ su publika atvejų?

Jei „nesusikalbėjimu“ pavadintumėme žiūrovų nepasitenkinimą vienu ar kitu spektakliu, tai tokių atvejų, žinoma, pasitaiko. Akivaizdu, kad žiūrovai neretai eina į spektaklius iš anksto nepasidomėję apie spektaklį, neskaito aprašymų. Arba jei žiūrovas turi labai aiškiai apibrėžtą supratimą apie teatrą, tai dažnai šiuolaikinės išraiškos priemonės jam atrodo nepriimtinos. Tada spektaklis ir neatitinka jo lūkesčių, jis jaučiasi kone „apgautas“.

„Nesusikalbėjimas“ dažniausiai yra nenoro priimti kitokią nuomonę ar estetiką padarinys. Nė vienas kūrėjas nėra nuo to bei tokių žiūrovų apdraustas. Vis dėlto tokių visiško „nesusikalbėjimo“ atvejų teatre nėra daug. Kad „susikalbėtume“ – visų pirma reikia gerai pažinti pašnekovus, vadinasi, reikia bent jau „kalbėti ta pačia kalba“. Tą ir stengiamės daryti, organizuodami diskusijas, dalyvaudami radijo laidose, darydami interviu su kūrybinėmis grupėmis ir pan. Siekiame, kad „nesusikalbėjimų“ būtų kuo mažiau. 

5. Kokiu tikslu rengiate susitikimus su publika? Kam jie naudingesni – publikai ar teatrui?

Esame rengę susitikimų su publika prieš artėjančią premjerą, ypač jei jaučiame, kad spektakliui reikia paruošti publiką. Pavyzdžiui, darėme viešą susitikimą-diskusiją prie spektaklį „Mindaugas“ pagal Justino Marcinkevičiaus poemą. Režisierius ir kūrybinė grupė pristatė savo sumanymą, idėjas. Visų pirma tai darome dėl publikos, tai yra tam tikra edukacinė priemonė. Moksleiviams turime spektaklių, kurių neatskiriama dalis taip pat yra diskusijos po spektaklio. Diskusija yra moderuojama, atsakoma į klausimus, pristatoma spektaklio idėja (pavyzdžiui, projektas moksleiviams „Žinomi tekstai – nauji kontekstai“). Praėjusiais metais festivalio, skirto paminėti „Atgaivai“, buvo surengta konferencija-diskusija aktualiomis teatro ir visuomenės santykių temomis. Pakviesti žinomi pranešėjai: prof. G. Mažeikis, režisierius Jonas Tertelis, istorikas dr. Norbertas Černiauskas, teatrologas dr. E. Klivis.

6. Kaip renkatės temas susitikimams su publika?

Temos susiejamos su būsimu spektakliu ar visuomenėje aktualia tema (pavyzdžiui, festivalio „Atgaiva“ metu buvo diskutuojama, kokie nūdienos teatro publikos lūkesčiai). Jau kelerius metus publikai skirto sezono atidarymo renginio metu viešai pristatome būsimą sezoną, ieškome ir siūlome įvairių bendravimo formų. Tačiau reikia pripažinti, kad tikrai ne prieš kiekvieną premjerą rengiame susitikimus, manome, kad jie galėtų būti dažnesni. Tačiau matome, kad publika gana nedrąsiai leidžiasi į aštresnes diskusijas, yra linkusi išklausyti, o ne diskutuoti. Taigi verta pagalvoti apie patrauklesnes susitikimų formas, dar tikrai ne viskas išbandyta.

7. Kiek menininkai ir teatras linkę atsižvelgti į publikos nuomonę?

Manau, teatras yra labai linkęs atsižvelgti į publikos nuomonę, o menininkams (režisieriams) gal labiau rūpi jų pačių idėjų realizavimas. Tad teatras visada linkęs ieškoti kompromisų tarp kūrėjų ir publikos poreikių.

8. Kaip manote, ar Lietuvoje turime diskusijų kultūrą?

Kadangi diskusijų kultūra Lietuvoje tikrai nėra labai išvystyta, tai ir teatre kokybiškų diskusijų labai pasigendama. Žengiame pirmuosius žingsnius atviro dialogo link.

Daugiau skaitykite: „Ką teatrai žino apie savo publiką? (I)“