Doc. dr. Kęstas Kirtiklis. Evgenios Levin nuotrauka

Praėjusią savaitę Vilniaus universitetas kartu su rektoriumi prof. Artūru Žukausku priešakyje Vinco Kudirkos aikštėje dalino diplomus „už ačių“ (prisimindami buvusią švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę), po visą Vilnių „blaškėsi“ ponas popierinis ministras, o dar anksčiau auditorijose dėstytojai 4,5 minutės leido savo paskaitą dėstyti išmaniesiems telefonams. 

Taip VU kvietė parodyti Vyriausybei, kad, kitų metų biudžete nenumačius pakelti žadėtuosius 10 proc. dėstytojų ir administracinio personalo atlyginimus, akademinė bendruomenė nepasiduos ir žada streikuoti. Po protesto Vyriausybėje Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas susitiko su vicekancleriu. Tokio atstovo pasirinkimas kai kuriuos žmones socialiniuose tinkluose privertė galvoti, jog Vyriausybei nė kiek nerūpi akademijos ir universiteto ateitis: į susitikimą siunčiamas tikrai ne pats aukščiausias Vyriausybei galintis atstovauti pareigūnas. Maža to: spaudos konferencijos metu vicekancleris Deividas Matulionis į VU rektoriaus pažadą streikuoti atsakė paprastai: „Puiku, studentai bus laimingi.“

Vicekanclerio „pašmaikštavimą“ filosofas, VU Komunikacijos ir Filosofijos fakultetų docentas dr. KĘSTAS KIRTIKLIS pavadino „trejetukininko atsakymu“. Kalbėjomės apie dabartinę akademijos padėtį, protesto savaitės #PaskutinisPrioritetas prasmę, kam šiuolaikiniame pasaulyje reikalinga akademija. 

Kokia pagrindinė dabartinių protestų priežastis? Ar ji susijusi tik su finansavimu ar ir su noru parodyti valdantiesiems, kad jų požiūris į mokslą, studijas ir akademiją nėra tinkamas? 

Šie dalykai yra susiję. Vis bandai atskirti: finansai ar... kažkas. Bet koks veiksmas yra, man atrodo, paveikesnis tada, kai jis turi simbolinį krūvį. Pavyzdžiui, dūžtantis langas nėra vien tik materialaus turto suniokojimas. Jei šiaip daužai langus dėl materialaus turto suniokojimo, nieko iš to nebus, svarbu juk kur ir kaip tas langas dūžta ir kokį simbolį krūvį jis neša. Jeigu ateini ir sakai, kad tau reikia duoti pinigų, ir nieko neklausinėti, tai atrodai, nebepopuliaru taip sakyti, bet – varguolis su ištiesta kepure.  Protesto tikslas tikrai yra didesnis mokslo finansavimas, bet svarbu klausti: kodėl pinigų nėra?

Visų pirma tai susiję su mentalitetu. Labai vykusi idėja protesto judėjimą, kuriam dabar jau dveji metai, pavadinti paskutiniuoju prioritetu. Vicekancleris, kalbėdamas su rektoriumi, sakė, kad niekas neneigia, jog švietimas yra prioritetas. Jam pritaria ŠMSM ministras A. Monkevičius, bet yra, žinote, ir kitų prioritetų. Taip ir susidaro toks keistas oksimoronas: paskutinis prioritetas. Švietimas būtent toks ir yra – paskutinis. 

Protesto akcija „Diplomas už ačių“. Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Turime visuomenę, kurioje susiklosto keista situacija. Jeigu klausi žmonių pasaulyje, kas yra svarbiausi politikos prioritetai, tai kokioje Australijoje ar Prancūzijoje apie 30 proc. žmonių sako, kad švietimas yra svarbiausias politikos prioritetas. O štai Lietuvoje taip atsako vos 3 proc. Viso labo trys procentai. Supranti, kad Vyriausybė ir rinkėjai yra vieningi: šiuo klausimu sutaria. 

Bet yra kita tendencija, kurios aš vis dar nesuprantu, o ji vis tiek egzistuoja: mąstymas, kad turi būtinai stoti į aukštąją mokyklą, nes kitaip esi kvailys. Kaip tu be diplomo?

Šalyje, kurioje nevertinamas švietimas, yra vertinamas diplomas. Ko jis tada vertas? Atsakymas: nieko. Šis diplomų dalinimas „už ačių“ prikišamai rodo, kad nesame suinteresuoti kelti švietimo kokybę, bet diplomo mums reikia iš to paties nekokybiško švietimo. Žmonės įstoja į eilę (kaip ir prie Vyriausybės) universitete: joje pastovi ketverius metus, pavegetuoja ir tada gauna diplomą. 

Kita pasirinkta protesto forma: po Vilnių keliaujantis, savo feisbuko paskyrą turintis ir nuolat su „rinkėjais“ bendraujantis ponas popierinis ministras. Kuo jis ypatingas? Ką ši protesto akcija suteikia viešajai erdvei ir protestuotojų tikslams? 

Vėlgi labai nemaloniai paradoksalu: kai viskas prasidėjo, maniau, kad ši akcija bus skandalinga. Kai pirmadienį pradėjome po Vilniaus universitetą „blaškytis“ su popieriniu ministru, atrodė, kad sulauksime daugiau pasipiktinimo. 

Ponas popierinis ministras. Protesto akcija „Diplomas už ačių“. Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Popierinis ministras gerai reziumuoja akademijos požiūrį į paskutinius kelis ministrus: ten galėjo būti ir popierinė ministrė. Ko gero, trys ar keturi paskutiniai švietimo, mokslo ir sporto ministrai daugiau mažiau visi buvo popieriniai.

Buvau šalininkas to, kad šį popierinį ministrą nuneštume į susitikimą su neva tikruoju ministru Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI). Negalėjau dalyvauti tame įvykyje, tačiau mane pritrenkė štai kas: ponas Monkevičius, pamatęs popierinį ministrą, nepasakė nė pusės žodžio. Tą man liudijo net keli kolegos: jis tik visą laiką kartojo, kad „aš jums pritariu, pritariu jūsų reikalavimams“.

Maniau, kad jis bent pasipiktins, pagrasins išeisiąs, tačiau taip neįvyko. Popierinio ministro šūkis: „aš su jumis, bet nebūtinai už jus“, o A. Monkevičius visu kuo demonstravo, kad jis su mumis, bet velnias žino už ką. Popierinis ministras parodė, kad iš tikrųjų švietimo, mokslo ir sporto ministras yra popierinis.

Reikėtų pasakyti, kad protestui paramą išreiškė ne visos akademinės institucijos Lietuvoje. Kadangi protestas sietinas su finansavimo didinimu, tai, atrodytų, kiekvienas akademijos narys turėtų būti suinteresuotas kylančiu atlyginimu. Kodėl tuomet ne visi pasiryžę dalyvauti? 

Pirma, nepaisant visų pastangų, kurias daro ŠMSM, universitetų administracija, kokia nors kita mokslo administravimo įstaiga, skiepyti neoliberalistinį požiūrį, kad universitetas turi veikti verslo korporacijos principu, kad turime optimizuotis, būti paslankesni, efektyvesni, tarptautiškesni, bendradarbiauti su tikruoju verslu, orientuotis į poveikį ir pelną, Lietuvos akademinė bendruomenė sugeba šioms idėjoms stipriai priešintis ir būti inertiška. 

Protesto akcija „Diplomas už ačių“. Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Vadybiniu žargonu tariant: akademinėje bendruomenėje yra žmonių, kuriuos kad ir kaip tu suksi, jie yra neverslūs. Kad ir kaip man nepatinka šis posakis, jis – iliustratyvus. Turime didžiulę neverslių žmonių bendruomenę.

Tačiau akademinis prieglobstis nebėra toks saugus: spaudimas yra toks didelis: jis anksčiau ar vėliau didesne ar mažesne jėga pralauš tą pasipriešinimą ir inerciją. Taip yra visame pasaulyje: baisi akademikų perprodukcija ir labai mažai darbo vietų. Ir jeigu tu nori gauti darbo vietą universitete kur nors pasaulyje, tavęs laukia klaikiai didelė konkurencija. Matyt, didžiausia konkurencija Europos Sąjungoje yra Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, bet peržengus sieną vis augančią konkurenciją rasime ir Lenkijoje. 

Prigaminame daug žmonių, bet vietų universitete dėstymui ar akademiniam darbui tiesiog nėra. Uždarant universitetus Lietuvoje tas spaudimas tik didės: juk universitetų uždarymas reiškia ir darbo vietų netekimą. Dėl tų likusių darbo vietų, o doktorantų vis daugėja, konkurencija aštrės ir didės aktyvistinis mentalitetas: turėsi būti mokslininkas, savo paties vadybininkas, kažkaip būti socialiai matomas veidas, nes tai garantuos poziciją, darbą ir atlygį už jį. 

Šis spaudimas galų gale prasidės, tada to aktyvizmo gatvėse ir noro keisti padėtį turėsime dar daugiau. Pavyzdžiui, šiuo metu Londone universitetai taip pat streikuoja. Kolegos pasakojo, kad elektroniniuose paštuose įjungiamas autoatsakiklis: „Atsiprašome, bet streikuojame.“ Ar galėtume bent vienas VU fakultetas dabar paskelbti tokį pranešimą? Matyt, kad ne. Vėliau bendruomenė keisis, bet dabar turime ją dar gana inertišką ir neaktyvią. Žmonėms tiesiog trūksta ambicijos gerinti savo gyvenimo kokybę išreiškiant poziciją viešai. 

Protesto akcija „Diplomas už ačių“. Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Paklausiu bjauraus klausimo: kam reikalinga akademija šiuolaikiniame pasaulyje pasaulyje ir, žinoma, didesnis jos finansavimas? 

Akademija yra tam, kad pasaulis veiktų normaliai. Ne darytų proveržius, bet tiesiog veiktų normaliai. Dabar jau nebemadinga taip kalbėti, bet vis dar gyvename informacijos visuomenėje. Šis gyvenimas reiškia ne tik tai, kad pas mus labai daug technologijų ir visi gali guglu naudotis, bet pati visuomenės veikimo struktūra yra pasikeitusi. Informacija yra pagrindinis resursas, kurį mes „apdirbame“, iš ko mes viską gaminame.

Jeigu tu gyveni kokioje nors industrinėje, pramonės visuomenėje, tai pagrindinis dalykas yra darbuotojo įgūdžiai. Tokiu atveju užtenka baigti vidurinę mokyklą. Bet jeigu esame poindustrinė visuomenė ir mūsų pagrindiniai ištekliai yra tokie, kurių vidurinė mokykla nepamoko apdirbti, nes ji yra bendrojo lavinimo, tai reikia specializuoto lavinimo. Universitetas moko būtent šių įgūdžių: visiškai nesvarbu, ar jūs studijuojate tiksliuosius, ar humanitarinius mokslus, mes visi iš principo mokomės dorotis su kompleksiškais, netikėtais, dideliais, fragmentuotais informacijos kiekiais, juos susieti, sudėti į vieną vietą ir visumą.

Kad šitokiomis sąlygomis visuomenė funkcionuotų normaliai, kad mes mokėtume apsieiti su nauju ištekliumi, mums reikia įgūdžių, mums reikia išsilavinimo. Galime į jį neinvestuoti ir tada verkti, kad ir vėl estai mus aplenkė. Baisi nelaimė, bet neturime darbuotojų, kurie galėtų dirbti ir temptų mus į priekį. Kalbame ne apie proveržius, o elementarų dalyką. Patinka mums tai ar ne: pasaulis yra toks. Diplomas turėtų būti išraiška to, kad turi komptencijas: moki dirbti truputį aukštesniu lygmeniu nei vidurinis išsilavinimas. Iš tavęs to reikalauja šiuolaikinis pasaulis.

***

Šiandien, gruodžio 2-ąją dieną paskelbta, jog švietimo bendruomenė ir Vyriausybė pasiekė susitarimą: pirmadienį pasirašyta atnaujinta švietimo šakos kolektyvinė sutartis. Pagal šią sutartį, kitąmet turėtų augti dėstytojų, visų grandžių mokytojų, švietimo pagalbos specialistų darbo užmokestis (10 proc.). Ikimokyklinio ugdymo specialistams darbo užmokestis augs apie 20 proc. Dar nėra aišku, iš kokių šaltinių darbo užmokesčiai bus keliami. Už lėšų paieškas bus atsakinga Finansų ministerija, o biudžetą su didesnėmis investicijomis į švietimą dar turės patvirtinti LR Seimas. 

Judėjimas #Paskutinisprioritetas su tokiu Vyriausybės ir profsąjungų susitarimu nesutinka. Jų feisbuko paskyroje rašoma: „Tai, kas šiandien įvyko, yra pasityčiojimas, kapituliacija ir puikiai įgyvendinta manipuliacija pavadinimu „Skaldyk ir valdyk“. Mes apie tą susitarimą tarp Vyriausybės ir mokytojų bei LAMPSS atstovų. Jie susitarė, kad dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai būtų keliami iki 10 procentų. Nuo rugsėjo. Vadinasi metinės pajamos paaugs net 3 proc. Mūsų interesams šios profsąjungos neatstovavo. Bene pikčiausia, kad apie šį susitarimą ir vykdomas derybas žinojo vos keli žmonės. [...] Reikšdami visišką nepritarimą šioms susitarimo nuostatoms, toliau tęsiame protestą ir diskusijas dėl Vilniaus universiteto veiklos stabdymo tikėdamiesi, kad prie to prisijungs ir kiti šalies universitetai.“