Paulius Garbačiauskas. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: „Hubris“, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

PAULIUS GARBAČIAUSKAS yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas, greta kitų dalykų dėstantis klasikines kalbas bei antikinę literatūrą. Jis taip pat yra vertėjas ir redaktorius, verčiantis iš senosios graikų ir prancūzų kalbų. Į lietuvių kalbą yra išvertęs Arato Soliečio „Reiškinius“, Paulio Ricoeuro „Apie vertimą“ ir kt.

Nelengva apibrėžti, kas yra melomanija. Dar didesnis iššūkis pasakyti, kas yra melomanija šiandien, nes mėgavimąsi muzika iki garso įrašymo technologijų epochos įsivaizduojame visiškai kitaip. Kitados muzika buvo gyvas, ypatingas reiškinys, neturintis veik nieko bendra su kasdienybe. Nūdienos pasaulis yra perpildytas muzikinės – kaip, beje, ir vaizdinės – informacijos, ir čia galima prisiminti oksimoronišką žodžių junginį „vaizdinis triukšmas“. Lygiai taip pat pagal šiuolaikinę akademinę muziką galime kalbėti apie „triukšminį vaizdą“ – ir netgi simboliškai nuskamba daugiabriaunis nuostabios Alexo Rosso monografijos apie šiuolaikinę muziką pavadinimas The Rest is Noise („Visa kita – triukšmas“).

Be jokios abejonės, įvairiausio triukšmo pripildytame laike dar aktualesnės ir įdomesnės tampa kokybiško garso ir kokybiškos muzikos sankirtos.

Audiofilinė melomanija. Tik audiofilinėje teritorijoje stebuklų nebūna – ne tik muzikos garsas, bet ir muzikos tyla tampa tikra tyla tik rodžiu ir auksu dengtų jungčių, vario folijos kondensatorių, juvelyrinės kokybės sidabro vijų transformatorių, ruporinių garsiakalbių ir pokario laikais pagamintų lempų pasaulyje – inžinerinėje teritorijoje. Tikrasis stebuklas yra muzika – ir teisūs buvo Nietzsche su Mannu, muziką laikę aukščiausia, emociškai ir intelektualiai paveikiausia, tobuliausia meno forma.

Garsus sovietmečio laikų rusų altininkas Fiodoras Družininas, kartu su Bethoveno styginių kvartetu 1946 m. grojęs Dmitrijaus Šostakovičiaus kvartetą Nr. 3 F dur (Op. 73), prisimena (Elisabeth Wilson, Shostakovich: a Life Remembered, London: Faber & Faber, 1994, p. 442):

„Vienintelį kartą matėme Šostakovičių, pastebimai sukrėstą savo paties muzikos. Repetavome jo Trečiąjį kvartetą. Jis pažadėjo mus sustabdyti, jei turėsiąs kokių nors pastabų. Dmitrijus Dmitrijevičius sėdėjo krėsle su atversta partitūra. Tačiau po kiekvienos dalies jis tiesiog mostelėdavo sakydamas: „Grokite toliau!“ Taip mes sugrojome visą kvartetą. Kai baigėme, jis taip ir liko sėdėti tyloje kaip sužeistas paukštis, jo veidu sruvo ašaros. Tai buvo vienintelis kartas, kada mačiau Šostakovičių tokį atvirą ir pažeidžiamą.“

Galima tik įsivaizduoti 1946-uosius – gūdų pokarį, groteskišką stalinizmo klaikybę ir jos mėsmalėje kiek daugiau nei prieš dešimtmetį tik per plauką iki galo nesutraiškytą patį Šostakovičių – visko mačiusį genialų kompozitorių, intelektualą, kuris geriau už bet ką kitą žinojo, kad tais laikais emocijų neišduodantis veidas ir bet kokiomis aplinkybėmis neprarasta savitvarda gali išgelbėti gyvybę.

Ne kitokio muzikos paveikumo būta ir senovėje. Antikos epocha apskritai buvo itin muzikali. Graikų literatūroje būtų nelengva rasti tokį žanrą, kuris su muzika neturėtų išvis nieko bendra – nuo su styginio instrumento pritarimu recituojamo Homero, monodinės lyrikos, ditirambų, epinikijų ir tragedijų chorų iki pat puotų privačių žmonių namuose, kur būdavo kviečiamos fleitininkės, ir iki kraštutinumų rafinuotos retorikos tradicijos, kur įgudęs kalbėtojas išnaudojo visas kalbos teikiamas ritmikos ir dinamikos, chromatines ir rezonansines galimybes. Galiausiai pats žodžio kirtis graikų kalboje, pasak senovės gramatikų, buvo muzikinis – dabar jau tai tegalime įsivaizduoti, tačiau jie ir kalbėdavo kone dainuodami.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Sudėtingas ir permainų pilnas buvo šv. Augustino laikmetis, kuriame jau daugelis užuodė ore tvyrančią galutinio neaprėpiamos ir inertiškos imperijos – o drauge ir viso Vakarų antikos pasaulio – subyrėjimo nuojautą. Augustinas buvo įgudęs oratorius – galėtume sakyti, profesionalas, kuris netrumpą gyvenimo tarpą iš tos pačios seniausios antikinės tradicijos valgė duoną ir, vėliau tapęs ganytoju – Hipono vyskupu, – šį savo talentą įstabiai išnaudojo Dievo žodžiui skleisti ir savosioms avelėms telkti. Augustinas mums ir Bažnyčiai paliko didžiulį korpusą tekstų, kurie visi pasižymi ne tik neįtikėtina teologine gelme bei įžvalga, bet ir – pirmiausia kaip tekstai – nuostabiu stiliumi ir iškalba. Didinga augustiniška iškalba. Lygiai kaip klausydamasis muzikos šedevro nebemąstai apie laikmetį, kuriuo jis buvo sukurtas ir kokių įtakų paveiktas – ar tai barokas, ar tai ankstyvasis barokas, o gal vėlyvasis Renesansas, – lygiai taip ir skaitydamas Augustiną visai nenori telktis į apmąstymus, kad čia štai vėlyva lotynų kalba, kitokia sintaksė, nebe Ciceronas, kažin ar dar laikytinas Antika ir t. t. Visa tai tiesiog nebeturi jokios reikšmės.

Augustinas neabejotinai turėjo būti muzikalus žmogus. Jis neabejotinai mąstė apie muziką ir jos vietą žmogaus gyvenime. Labai svarbu ir įdomu tai, kad jis vienas pirmųjų Vakarų kultūroje – jei ne pats pirmasis – artikuliuotai svarstė apie pasaulio muzikos ir Dievo muzikos skirtį, kuri buvo esminė daugelį vėlesnių šimtmečių.

Dešimtojoje savo „Išpažinimų“ knygoje (XXXIII. 50) Augustinas sako: „Tačiau kartais aš […] klystu dėl pernelyg didelio griežtumo (bet tai būna labai retai): noriu, kad bet koks saldžių priedainių, dažnai lydinčių Dovydo psalmes, skambesys būtų atitrauktas nuo mano ir pačios Bažnyčios ausų, ir man atrodo, kad saugiau yra tai, kas, pamenu, dažnai man buvo pasakojama apie Aleksandrijos vyskupą Atanazą, kuris liepdavo psalmės skaitovui skaityti taip saikingai moduliuojant balsą, kad tas skaitovas buvo panašesnis į garsiai skaitantį nei į giedantį. Tačiau kai prisimenu savo ašaras, kurias, ką tik atgavęs tikėjimą, liejau klausydamasis bažnytinių giesmių, ir kai būtent dabar esu jaudinamas ne giedojimo, bet to, kas giedama, kai giedama skaidriu balsu ir kuo tinkamiausiai moduliuojant, vėl pripažįstu didelę šio papročio naudą. Taip ir blaškausi tarp malonumo pavojaus ir išganingos patirties ir, nors ir nepareikšdamas nepakeičiamos nuomonės, vis labiau linkstu pritarti papročiui giedoti bažnyčioje, idant silpnesnė siela ausimis patirto malonumo dėka pakiltų į pamaldumo būseną.“

Muzikalumas yra viena iš didelės gausybės Dievo malonių žmogui – kaip ir pats tikėjimas.

Šiuolaikinio pasaulio audiofilinę-melomaninę terpę – kaip ir visas kitas aukštojo meno vartojimo formas – turbūt pirmiausia reikėtų reflektuoti kaip kultūros ribų atpažinimo teritoriją (su dėkingumu skolinuosi itin vykusią vieno savo bičiulio frazę). Dabar toks iš Augustino lūpų skambantis vertinimas skamba radikaliai ir netgi fundamentalistiškai – ir, akivaizdu, jau nebepavyks visai negirdėti pasaulio muzikos.

Tačiau, mano įsitikinimu, vienintelis kažkur vedantis kelias yra į meilę muzikai žvelgti tikėjimo ir Gerosios Naujienos šviesoje – kaip kūrinijos ir malonės slėpinių santykį. Štai čia neišvengiamai grįžtame prie Augustino ir turime nulenkti galvą jo pusantro tūkstantmečio senumo įžvalgai. Kad ir kaip būtų, muzikalumas – tiek paprastąja prasme, kai kalbama apie žmogaus klausą ir gebėjimą nenusidainuoti, tiek sudėtingesne, kultūriškai įtarpinta prasme, kai kalbama apie žmogaus skonį ir atrankos prioritetus bei strategiją, – yra viena iš didelės gausybės Dievo malonių žmogui – kaip ir pats tikėjimas.

Šiuo guodžiančiu požiūriu, visa išties su įkvėpimu ir kūrybiniu polėkiu sukurta muzika – o iš esmės tik tokia yra verta melomano ausies – turi kažkokią dalelę sakralumo, kuris tam tikru metafiziniu lygmeniu nutrina ilgus amžius griežtai neperžengtą ribą tarp sakralinės / liturginės ir dvaro / gatvės muzikos teritorijų. Tokia muzika išties yra stebuklas, slėpinys ir malonė.