Darbėnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, vaizdas iš vakarų pusės. XX a. 3 deš. Fotografavo Marijonas Daujotas. Romualdo Beniušio archyvo nuotrauka

Ugnis, būdama žmonijos šviesos ir šilumos simboliu, atneša ir daug nelaimių, neaplenkdama ir Dievo namų – bažnyčių.

Reta Lietuvos bažnyčia per savo istoriją išvengė ugnies – dauguma jų patyrė vienokį ar kitokį gaisrą, apgadinusį ar visai sunaikinusį šventovių pastatus ir seniau, ir dabartiniais mokslo ir technikos išsivystymo laikais.

Apie Darbėnų bažnyčios gaisrą 1935 m. lapkričio 3 d. rašė Telšiuose leistas savaitraštis „Žemaičių prietelius“ straipsnyje „Sudegė Darbėnų bažnyčia“: „Spalį iš 24 į 25-osios naktį, po 1 valandos, Darbėnų bažnyčios bokšte, apie 20 metrų nuo žemės aukštumoje prasidėjo gaisras. Pirmutiniai gaisrą pastebėjo žmonės, kurie per Darbėnus vyko į Kretingą. Ugnis pasirodė bažnyčios bokšte aukščiau varpų ir apėmusią bokšto smailumą. Mačiusieji pasakoja baimingą reginį, kuris sukėlė miestelyje ir apylinkėse paniką tarp gyventojų... Degant bažnyčios bokštui visame miestelyje buvo šviesu kaip dieną. Visų tikybų gyventojai skubėjo bažnyčios turtą gelbėti. Net žydai nešė iš bažnyčios stacijų atvaizdus ir kitus daiktus bei bažnyčios įtaisymus, kuriuos tik buvo galima paimti ir gelbėti... ...kai užsidegė bažnyčios vargonai, iš bažnyčios jau beveik visas turtas buvo išneštas. Nors atvyko iš Palangos ugniagesiai, bet joks gesinimo darbas nebuvo galimas. Tokiu būdu visas bažnyčios medžio įrengimas sudegė ir paliko tik akmens mūro sienos... Pagal klebono kun. Bardausko skaičiavimą, gaisras nuostolių padaręs apie 200 000 litų.“

Padėkos už auką atvirukas. Kitoje pusėje parašyta: „Teatlygina Dievas už suteiktą auką. Darbėnų bažnyčios atstatymo komitetas. 1936.“ Kretingos muziejaus nuotrauka

Kas tas tuometinis Darbėnų klebonas, kuriam teko toks sunkus likimo išbandymas?

Anupras Bardauskas gimė 1881 m. rugpjūčio 14 d. Viduklės valsčiuje Raseinių apskrityje, Barboros ir Antano Bardauskų šeimoje. Tėvų dėka įgijęs išsilavinimą ir svajodamas apie kunigo misionieriaus veiklą, 1899 m. įstojo į Petrapilio (Sankt Peterburgo) dvasinę seminariją, kurią baigęs 1905 m. spalio 20 d. buvo įšventintas kunigu. Kaip baigęs kunigų seminariją Mogiliovo arkivyskupijoje, kuri apėmė Latviją ir visos carinės Rusijos gubernijas iki pat Vladivostoko, buvo paskirtas vikaru Krasnojarske. Po poros metų darbo jis buvo paskirtas klebonu į Spasko miestelį Tomsko gubernijoje, dabartinėje Kemerovo srityje. Jo apylinkėse gyveno nemažai lietuvių: 1863 m. sukilimo dalyviai tremtiniai, pasilikę Sibire bei čia iš Lietuvos atvykę ir žemes gavę kolonistai, taip pat katalikai lenkai, latviai ir baltarusiai. Čia įsikūrę lietuviai net savo kaimus vadino lietuviškai – Šeduva, Baisogala. Gyvendamas Spaske A. Bardauskas rūpinosi sielovada, iš savo parapijos išskyrė 3 naujas parapijas, jose pastatė medinę bažnyčią, joms parūpino naujus kunigus. Pačiame Spasko mieste jis užbaigė savo pirmtako pradėtą statyti mūrinę bažnyčią, nupirko ir įrengė pastatą klebonijai. A. Bardauskas tarp savo tikinčiųjų pastoracinį darbą vedė keliomis kalbomis, buvo jų mylimas ir gerbiamas.

1919 m., praėjus porai metų po 1917-ųjų bolševikinio perversmo Rusijoje, prasidėjus tikinčiųjų ir kunigų persekiojimams, jis buvo paskirtas klebonu į Krasnojarską, kur prasidėjo jo kunigystės kelias. Po poros mėnesių sužinojęs, kad jo ieško bolševikinė valdžia, kartu su savo seserimi Petronėle, kuri tarnystės Sibire metu jam padėdavo namų ruošoje, bei dailininku Ignu Šlapeliu pasitraukė į nuošalų miškų apsuptą kaimą, kuriame buvo medinė bažnyčią ir klebonija. Dailininkas I. Šlapelis (1881–1955 m.) kaip atsargos karininkas 1914 m. buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, dalyvavo I Pasauliniame kare, buvo sužeistas. Po bolševikinio perversmo kovojo generolo Aleksandro Kolčiako (1874–1920 m.) armijos gretose prieš bolševikus, jam kovą pralaimėjus Krasnojarsko mieste slapstėsi nuo valdžios represijų.

1921 m. I. Šlapelis, kaip karo tremtinys gavęs leidimą grįžti į savo tėvynę, jau nepriklausomą Lietuvą, atsidėkodamas už globą, į savo dokumentus fiktyviai įrašė kunigą ir jo seserį, kaip savo šeimos narius, nes kunigui A. Bardauskui kaip ne tremtiniui, būtų tekę ilgai laukti repatriacijos, kas galėjo baigtis ir įkalinimu bolševikiniame kalėjime, nes tuo metu dvasininkų persekiojimas Rusijoje buvo įgavęs didelį mastą. Taip 1921 m. A. Bardauskui su seserimi pavyko sėkmingai sugrįžti į Lietuvą ir čia kunigo veiklą pradėti iš pradžių, nuo vikaro pareigų Užpalių miestelio Utenos apskrityje bažnyčioje. Tuo metu čia įsteigtoje progimnazijoje trūko mokytojų, tad jos direktoriui paprašius, A. Bardauskui teko padirbėti ir religijos, buhalterijos, geografijos ir gamtos mokslų mokytoju. 1931 m. paskyrus klebonu į didesnę Darbėnų parapiją, jam teko sunkūs likimo išbandymai. Kaip vėliau paaiškėjo, psichiškai nesveiko žmogaus sukeltuose gaisruose du kartus sudegė klebono ūkiniai pastatai, o taip pat ir bažnyčia, nors čia galėjo būti ir kitų priežasčių. 1936 m. pabaigoje didelių klebono, parapijiečių ir Telšių vyskupijos valdytojų pastangų dėka bažnyčia, įkūrus atstatymo komitetą, pagal inžinieriaus Stasio Fedoravičiaus projektą buvo atstatyta ir iškilmingai atšventinta gausiai dalyvaujant parapijiečiams, svečiams ir dvasininkams. O iki tol buvo meldžiamasi koplyčioje įrengtoje parapijos namų salėje. Vietoje gaisro sunaikinto varpo Juozo Masalco (Masaicevo) liejykloje Kaune buvo nupirktas bronzinis varpas, kurio vidurinėje liemens dalyje išlietas užrašas „Šio varpo balsas ir šv. Mykolo užtarimas tegelbėja gyvus ir mirusius. Darbėnai. 1936.“

Darbėnų bažnyčios varpas. Povilo Šverebo nuotrauka

Bažnyčios varpas skambėdavo mirus žmogui, kviečiant tikinčiuosius į Mišias, taip pat vidurdienį 12 val., nes ne visi žmonės turėjo laikrodžius, ar atsitikus didelei nelaimei – gaisrui. Varpininkas bažnyčioje buvo gana svarbus žmogus, kaip ir kunigas, vargonininkas ar zakristijonas. Kaip prisimena 1928–1961 m. Darbėnų bažnyčios vargonininku dirbusio Stasio Japerto (1890–1961 m.) sūnus Stasys (gim. 1931 m.), apie 1939 m. bažnyčioje buvo sumontuoti nauji vargonai. Juos rengė čekų tautybės tamsaus gymio nedidukas, pilnokas, beveik be perstojo rūkęs cigaretes vargonų meistras Otto Kratochvilas, tuo metu gyvenęs Šiauliuose ir visoje Lietuvoje restauravęs ir naujai įrengdavęs vargonus. Jo restauruoti ar naujai sumontuoti vargonai išlikę Kurtuvėnuose (1932 m.), Ukmergėje (1930 m.), Anykščiuose (1932 m.), Kalnalyje (1935 m.), Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje (1938 m.), taip pat Salantuose, kur jų pabaigti, matyt, dėl Europoje prasidėjo karo, nepavyko. Kaip ir daugelis XX a. vargonų meistrų, dirbusių Lietuvoje, jis metalinius vamzdžius bei įvairias metalines dalis pirkdavo užsienyje, o medines darydavo pats. Paminklosaugininkų nuomone, jo vargonai pagaminti iš pusgaminių, todėl nėra ypač vertingi, kaip vargondirbystės amato pavyzdžiai.

Kaip prisimena S. Japertas, įrengus naujus vargonus ir choristams paruošus naujas giesmes, Darbėnų bažnyčią aplankė ir Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943 m.), padėkojęs darbėniškiams už rūpinamąsi savo bažnyčia, nes įrengti vargonus buvo brangus dalykas. Kunigas A. Bardauskas, be svarbaus pastoracinio darbo, buvo ir dalykiškas bei ūkiškas žmogus, turėjo žemės, augino javus ir gyvulius, bitininkavo. Jis vienas iš nedaugelio Kretingos apskrityje turėjo automobilį, kurį vairuodavo samdomas vairuotojas Valteris, jo paslaugomis leisdavo naudotis ir vargonininko S. Japerto šeimai, išvykoms į Palangą ar Šventąją prie jūros. Klebonijoje buvo įvestas telefonas, klebonas turėjo fotoaparatą ir pats mėgdavo fotografuoti, įamžindamas bažnyčios šventes ir kasdienybę. Savo parapijiečių mylimas ir gerbiamas liko ištikimas Darbėnams, nors jį norėta iškelti į Šilalę ir Palangą, 1939 m. jį paskyrus Palangos bažnyčios dekanu, tačiau jam pavyko tų paskyrimų atsisakyti.

Ypač sunkūs darbėniškiams buvo 1941 m., kai, nacistinei Vokietijai okupavus Sovietų Sąjungos 1940 metais okupuotą ir aneksuotą Lietuvą, buvo išžudyta dauguma Darbėnų miestelio žydų. Kunigams iš sakyklos smerkiant šias baisias, protu nesuvokiamas žudynes, kuriose dalyvavo ir vietos gyventojai, atsirado pasiryžusių juos gelbėti ir šių žmonių dėka apie 10 Darbėnų žydų pavyko išlikti.

Kunigai, kairėje – Anupras Bardauskas su Darbėnų parapijos vaikais po Pirmosios Komunijos iškilmių. XX a. 4 deš. Romualdo Beniušio archyvo nuotrauka

1944 m. rudenį, artėjant iš Rytų frontui, A. Bardauskas, suvokdamas bolševikinės okupacinės valdžios grėsmę, kartu su savo seserimi pasitraukė į Vakarus, su širdgėla palikdamas Darbėnus ir jo kartu su tikinčiaisiais po gaisro atstatytą ir puoselėtą bažnyčią. 1944 m. pabaigoje A. Bardauskas atvyko į Vokietiją, čia lietuvių pabėgėlių stovykloje darbo pastoracinį darbą. Ilgą laiką pabuvęs misijose tolimame Sibire, suvokė, kokia reikalinga žmonėms, galbūt visiems laikams netekusiems savo tėvynės, yra dvasinė parama. Jo 1945 m. parengtas ir išleistas maldynėlis „Viešpatie, pasigailėk mūsų“ ne vienam lietuviui karo pabėgėliui tapo jo sielos ir gyvenimo atgaiva. Šio leidinio egzempliorius šiandien saugomas ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kaip iškilaus išeivijos kultūrininko, žurnalisto, publicisto, redaktoriaus Liūto Mockūno (1934–2007 m.) dovana Lietuvai ir jos žmonėms. 1949 m. A. Bardauskui, jo ištikimai gyvenimo pagalbininkei seseriai Petronėlei bei keliems giminaičiams pavyko gauti leidimą apsigyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atvykęs čia jis darbavosi Čikagos priemiesčio Lemonto, kuriame po karo apsigyveno nemažai lietuvių, Šv. Šeimos Vilos senelių prieglaudos koplyčioje, o atliekamu nuo sielovados laiku triūsė nemažame jos bityne, per metus duodavusiame per 1 tūkst. kg medaus.

1955 m. spalio 23 d. A. Bardauskas, švęsdamas garbingą 50 metų kunigystės sukaktį, atnašavo šv. Mišias lietuviškoje Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčioje, dėkodamas Dievui už sulauktą savo kunigystės auksinį jubiliejų, kurį, kaip ir savo kunigystės pradžią, teko sutikti toli nuo tėvynės. Iki pat savo gyvenimo pabaigos besirūpindamas senelių namų gyventojų sielovada, kunigas A. Bardauskas šį pasaulį paliko 1964 m. balandžio 11 d., sulaukęs 83 m. amžiaus, palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero katalikų kapinėse. Tokia trumpa šio Darbėnus, jo žmones ir bažnyčią mylėjusio kunigo misionieriaus A. Bardausko gyvenimo istorija, kuriai plačiau aprašyti reikėtų viso romano. Norisi tikėti, kad ateityje šio kunigo ir visų aukotojų bei parapijiečių indėlis į Darbėnų bažnyčios atstatymą bus pažymėtas paminkline lenta.