Kadras iš rež. Šarūno Barto filmo „Sutemose“ (2019 m., Lietuva, Prancūzija, Čekijos Respublika, Serbija, Portugalija, Latvija).

Tekste atskleidžiamos Šarūno Barto filmo „Sutemose“ siužeto detalės. 

„Dialogai – nei penki, nei devyni, – sušnabždėjo žmona. – Bet dėl istorijos neturiu prie ko kibti.“ Filmas ėjo į pabaigą, o mes, jaunų istorikų pora, išties neturėjome prie ko kibti. Salė skendėjo sutemose – filmas, beje, vadinosi taip pat.

1948-ųjų žiema, Lietuvos kaimas. Pats partizanų kovos įkarštis. Laikantis tam tikruose visuomenės sluoksniuose įsitvirtinusio Lietuvos partizanų vaizdavimo kanono, jie turėtų vilkėti naujutėlaites uniformas, būti neperšaunami ir nenukaunami, ginti gyventojus nuo okupantų siautėjimo, o laisvalaikiu be perstojo dainuoti liaudies dainas ir samprotauti, kokią laisvą ir demokratišką Lietuvą sukurs.

Šarūno Barto filmo „Sutemose“ partizanai – kitokie. Apspurę, apiplyšę, randuoti, sušalę. Grobiantys gyventojų turtą, prievartaujantys moteris, žudantys išdavikus, kulkomis sprendžiantys savo šeimynines problemas. Ir tik viena liaudies daina (o ir ta – labai liūdna) bei Vakarų radijo stočių klausymas (nesiryžtu spėlioti, kokios anglakalbės radijo stoties partizanai galėjo klausytis tuo laikotarpiu) daro „Sutemose“ partizanus bent šiek tiek panašius į tą, deja, nusistovėjusį partizanų-angelų-superherojų vaizdinį.

Nepaisant visko, nekyla abejonių, kad filmo „Sutemose“ partizanai irgi kovojo už laisvą Lietuvą. Galbūt jie pavaizduoti kaip praradę viltį, skaldomi vidinių konfliktų ir išdavysčių, tačiau jie miške – jie kovoja. Jiems nuolat gresia mirtis – partizanu apsimetusio išdaviko ar emgėbisto kulka. Juos kamuoja šaltis (įsižiūrėkite į tas palapines – kur ir kaip jie gyveno!), badas, sunkiai gyjantys seni randai. Ir tik labai naivus žmogus galėtų patikėti, kad tokiomis sąlygomis galima ilgainiui nesužvėrėti. Tik labai naivus kūrėjas gali miške gyvenančius partizanus vaizduoti švariomis uniformomis, rankomis ir sąžinėmis. Tai buvo karas – žiaurus, brolžudiškas, bet teisingas karas. Karo dalyviai – ne angelai. Čia – pirma didelė, nuoširdi padėka Šarūnui Bartui: už tai, kad pirmąsyk Nepriklausomos Lietuvos istoriniame kine partizanus pavaizdavo kaip žmones – kaip kruvino ir žiauraus karo, negalėjusio nepaveikti jų psichikos, dalyvius ir aukas – viename asmenyje.

Kadras iš rež. Šarūno Barto filmo „Sutemose“ (2019 m., Lietuva, Prancūzija, Čekijos Respublika, Serbija, Portugalija, Latvija).

Giliai atmintin įsirėžia pavieniai „Sutemose“ epizodai. Prie vyro lavono pusnuogė moteris apdraskytu veidu. Vargani valstiečiai, prievartaujami pirkti valstybinės paskolos lakštus. Sutemose žygiuojantis partizanų būrys. Karo lauko teismas ir pravirkę pasmerktieji. Žuvys, šokinėjančios dugne valties, kurios savininką tuoj pervers išdaviko kulka. Ir galiausiai – išprotėjęs senasis Pliauga, besivoliojantis ant rūsio, atstojančio kalėjimą, grindų. „Sutemose“ vaizdai iškalbingesni nei pats siužetas.

Yra trūkumų. Dauguma pašnekesių – išties nei penki, nei devyni. Filmas labai lėtas (bet čia slypi ir teigiama pusė – nuosekliai plėtojamas siužetas, sklandžiai atskleidžiami pagrindinių veikėjų portretai). Lėti ir veikėjai: atrodo, kad anų laikų Lietuvoje visi buvo jei ne flegmatikai, tai bent jau visiški melancholikai. Gerokai gyvybingesni, išraiškingesni atrodo priešai – emgėbistai. Vienintelis gyvesnis lietuviškas vaizdelis – kai įsiūčio pagauta Pliaugos žmona išveja prie krosnies besišildžiusias pusnuoges mergaites. Dar ir senasis Pliauga pačioje pabaigoje tampa ekspresyvus ir gyvybingas – kai emgėbistas plaktuku suskaldo jam kelio girnelę. O be šito – visiška melancholija. Bent vieno gyvybingo, aktyvaus, nenuspėjamo veikėjo filmui „Sutemose“ labai trūksta.

Kalbant apie pagrindinius veikėjus, verta pagirti puikią Arvydo Dapšio, suvaidinusio tėvą Pliaugą, vaidybą. Senasis Pliauga – neabejotinai pagrindinis „Sutemose“ herojus: darbštus valstietis, saugantis savo ūkį (nenori atiduoti sklypo samdiniui) ir įsūnį (nenori, kad šis eitų pas partizanus). Sovietiniu supratimu, Pliauga – tikrų tikriausias buožė. Nors tai tik žodžių žaismas, bet buožė iš tikrųjų – šautuvo buožė, kuria į Lietuvos žemę rėmėsi partizanai: tik dėl tokių kaip Pliauga laisvės kovotojai turėjo maisto, šiltesnių drabužių ir prieglobstį. Kitą herojų – Pliaugos įsūnį Untę – suvaidinęs Marius Povilas Elijas Martynenko – gerokai silpnesnis: mažai išraiškingas, į viską žvelgiantis vienoda veido išraiška – tarytum viską jau nekart matęs ir nuo visko seniai pavargęs.

Giliai atmintin įsirėžia pavieniai „Sutemose“ epizodai. Prie vyro lavono pusnuogė moteris apdraskytu veidu. Vargani valstiečiai, prievartaujami pirkti valstybinės paskolos lakštus. Sutemose žygiuojantis partizanų būrys. Karo lauko teismas ir pravirkę pasmerktieji. Žuvys, šokinėjančios dugne valties, kurios savininką tuoj pervers išdaviko kulka. Ir galiausiai – išprotėjęs senasis Pliauga, besivoliojantis ant rūsio, atstojančio kalėjimą, grindų. „Sutemose“ vaizdai iškalbingesni nei pats siužetas. Jis išties gan paprastas – netgi banalus. Jame dominuoja du motyvai: tėvo, saugančio sūnų nuo karo, tragedija ir degraduojančio partizanų būrio išdavystės istorija. Toks siužetas gali paskęsti užmaršties sutemose – vien dėl jau minėtos melancholijos. Tačiau vaizdai – pavieniai, bet raiškūs – atmintin įsirėš ilgam.

Šio filmo nenorėčiau žiūrėti antrąkart – „Sutemose“ nėra lengvas ir malonus pasivaikščiojimas – mūsų istorija nėra širdį glostanti. Bet vienąkart – būtinai. Šis filmas nepatiks tiems, kurie pratę į istoriją žiūrėti vien kaip į juodos ir baltos spalvos žaismą. Š. Barto „Sutemose“ – lėtas ir sudėtingas filmas, kuriame tragiška praėjusio amžiaus vidurio Lietuvos istorija pavaizduota pastelinėmis spalvomis. Filmas, kuriame partizanai – tiesiog žmonės: su savo silpnybėmis ir klaidomis. Ne demonai, bet ir ne angelai. Žmonės. Ir urapatriotams tai nepatiks.

Ir už tai – nuoširdžiai ačiū, Režisieriau.

Filmo anonsas: