Juozas Tumas-Vaižgantas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalas Kaunorasytojai.lt

Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą, II dalis. 

Buvo 1925 metų vasara. Aš dirbau „Aušros“ gimnazijoje. Mes, keletas jaunų mokytojų, nutarėme pailsėti. Nuvažiavę į Birštoną išsinuomojom vasarnamį ir linksmai leidome vasaros dienas. Ten ilsėjosi ir baltagalvis Tumas. Jis susidraugavo su mumis, mes pamilome jį. Iš pirmos dienos jis prisakė mums, kad ilgai nemiegotume, kad kiekvieną rytą eitume sutikti saulės, o vakare jos palydėti. Sakydavo: „Jei su saule kelsitės, pušų rytmetinį kvapą trauksite, tai būsite sveikos.“ 

Vieną rytą pabudau dar saulei netekėjus, pravėriau langą ir išgirdau:

– Vychodi, o drug moi niežnyj, čias svidanijie prišol, – tai dainavo Tumas. Balsas gražus, skambus. Aš pažadinau drauges ir visos pažvelgėme pro langą. Už lango stovėjo Tumas, medžio šakele braukė sau per ranką, tartum smuiku grojo, ir dainavo. Mums labai linksma buvo ir mes visi pasileidome kalno link, saulės sutikti.

Antras mano susitikimas su Tumu įvyko 1929 metų vasarą. Toje pat vietoje didelis būrys inteligentijos leido vasaros dienas. Vieną dieną nutarėme važiuoti į Prienus apžiūrėti alaus gamyklos, o tuo pačiu paragauti Prienų alaus.

Už vasarnamio, kur gyvenome, stovėjo aukštas kalnas, apaugęs medžiais. Iš vienos kalno pusės – status skardis, kuris leidžiasi tiesiog į Nemuną. Tumas visus užvedė ant to kalno ir pasakė:

– Į laivą niekas neturi teisės sėstis bet kaip. Į laivą reikia nusileisti lėktuvu.

Mat, Nemune mūsų jau laukė laivas. Visiems buvo labai linksma, ir visi juokėsi kiek galėdami, ir laukė, ką tas Tumas iškrės. O jis, sutanos skvernus pasikaišęs, atsisėdo ir skardžiu nugarmėjo į Nemuną. Atsistojęs prie laivo drąsino visus ir pats juokėsi. Taip visi buvo priversti į laivą leistis „lėktuvu“.

Mikalina Glemžaitė, etnografė, pedagogė

***

1917 m. klausiau jo literatūros paskaitų šešių savaičių lietuvių kalbos kursuose evakuacijoje Voroneže. Kursų klausėsi apie 150 žmonių, ne tik mokytojai. Buvau rašytojo gerbėja. Sekiau spaudą apie jį. Visus jo raštus kone atmintinai mokėjau. Kartais susitikdavau asmeniškai. Malonu buvo ne tik jį skaityti, bet taip pat malonu jo klausytis. Šnekus, greitakalbis, smarkiai gestikuliuojantis. Jo dikcija buvo ypatinga, kietai kir­čiuodavo, balsą kaitaliodavo, vaizdus skardžiu juoku perpindavo. Kartais įterpdavo žodelyčius „to panie“ arba „panie tego“.

Joana Petrauskaitė-Nainienė, pedagogė

***

Pirmoji mūsų pažintis su Vaižgantu buvo 1917 m. gruodžio 24 d., Kūčių vakarą. Mes gyvenome tada Stokholme, viešbutyje, ir vakare visi penki susirinkę mūsų kambaryje liūdėjome, kad esame toli nuo tėvynės ir negalime švęsti Kūčių ir Kalėdų su savaisiais. Netikėtai atėjo pas mus Vaižgantas, taip pat genamas ilgesio ir neramumo, kad praleistų Kūčių vakarą su savo tautiečiais. 

Prisimenu, tas vakaras praėjo labai gyvai, įdomiai ir turiningai, Vaižgantas buvo puikus pasakorius, linksmas, gyvas ir sąmojingas. Jis pasakojo mums apie savo veiklą lietuviškose parapijose, o ypač apie knygnešystę. Pasakodamas mums ir pats prisiminė savo, knygnešių rėmėjo, darbus ir vėl gyvai išgyveno visus pavojus ir pasisekimus. Mes labai domėjomės ir prašėme, kad jis parašytų savo atsiminimus. Ir, kaip pats paskui pasakojo, tą Kūčių vakarą jam kilo mintis ir atėjo įkvėpimas iš tikrųjų parašyti knygą apie tuos laikus. Stokholme 1917 metais jis ir pradėjo rašyti „Pragiedrulius“.

Gyveno jis Stokholme mažyčiame kambarėlyje, kur tilpo tik lova, staliukas ir buvo tarpelis praeiti. Ir prie to staliuko jis nuo ryto iki vėlaus vakaro, mažai kur išeidamas, kūrė „Pragiedrulius“.

Uršulė Urniežiūtė-Starkuvienė, pedagogė

***

Maždaug apie 1924 metus „Vairo“ redakcija buvo įsikūrusi labai prastose patalpose. Kun. Tumas, turėdamas keturis kambarius, mūsų redakcijai užleido vieną. Mes tada buvome įsikūrę Aleksoto g. 6-4. 

Kiekvieną dieną susitikdavome. Pasakodavo užėjęs įvairius atsitikimus. Mes taip įsidrąsinom, jog kartą paklausėme:

– Kur jus dėsim, kai numirsit? 

– Argi man vietos neatsiras? – nesuabejojęs atkirto Vaižgantas ir iš visos širdies garsiai nusijuokė. 

Rūpinosi visais, kas tik po ranka jam pakliūdavo, kam reikalinga buvo jo pagalba. Labai dažnai atsivesdavo kokį apiplyšusį vaikiuką ir sušukdavo tarnaitei ant viso buto:

– Emilija, pavalgydink.

Arba, būdavo, atsiveda čigoniuką ir rėkia:

– Emilija, pavalgydink, nuprausk, tegul sušyla.

Uršulė Brazytė-Rabašauskienė, pedagogė

***

Per pamokslus Vaižgantas dažnai kartodavo: nepaleistuvaukite, negirtuokliaukite, neapgaudinėkite. Labai visus agitavo prieš gėrimą. Jis degtinės negerdavo nei namie, nei svetur. Bet konjako sušalęs kartais įsipildavo į karštą arbatą. Dėl to Mosėdyje sklandė toks pasakojimas: „Eina kunigėlis pro altariją. Žiūri – pašventory ant pakraikų girtas guli.

– Ak tu, besarmati, ak tu, gyvuly! Prisisprogai, kad nė paeiti nebegali! O juk prižadėjai būti blaivininku! – šaukia supykęs Vaižgantas. 

– Aš ne degtine … Aš konjaku apsigėręs… – suniurnėjo girtuoklis.

– Aaa, jei konjaku, tai gulėk, gulėk! – atsakė kunigėlis ir nuėjo į bažnyčią.“

Ona Jurkienė, Mosėdžio klebonijos šeimininkė 

***

Šiam rašytojui ir žmogui charakterizuoti sunku surasti tiek žodžių, kad atkurtum jo spalvingą portretą.

Didelės, plačios, pilnos gerumo visiems žmonėms širdies žmogus. Impulsyvus – vado­vavosi jausmu, intuicija, širdies balsu. Romantikas iki pat savo senatvės, iki gyvybės užgesimo. Teatras, aktoriai labai gerbė, my­lėjo Vaižgantą.

Tumas – deimančiukų ieškotojas, atradėjas, rinkėjas. Kam ko­kia bėda, nelaimė, reikalas – kelio galas pas Tumą. Niekam jis neatsakė pagalbos, niekas neišėjo iš jo pastogės nesuprastas, ne­padrąsintas.

Aktoriai žavėjosi Tumo liaudiškumu, tokiu atsparumu mies­to, to meto buržuazinio gyvenimo įtakai. Bet užvis labiausiai mus stebino tai, kad jis buvo visiškai laisvas nuo aukso dulkių godu­lio. Kito tokio rašytojo ir žmogaus aš nesutikau. Jis visa išdalin­davo kitiems. Ir visa tai darydavo be pozos, tyliai, nedemonstruo­damas savo gerumo.

Potencija Pinkauskaitė, aktorė

Pirmoji teksto dalis: „Baltai pražydusiam... Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą“

Parengė Alfas Pakėnas